Penk­tos kar­tos Ona – Onu­tė Sun­co­vie­nė: „Gim­tų­jų na­mų il­ge­sys yra tar­tum dva­sios ko­das ar įtemp­ta sty­ga, ku­ri, kur tu be­bū­tum, vi­sa­da vir­pa pa­čia jaut­riau­sia na­ta”

– Lai­kas vi­sur, kur be­gy­ven­tum, ne­su­stab­do­mai ei­na į vie­ną pu­sę. Dar­bin­giau­si me­tai ir Jums jau – pra­ei­tis. Kaip jau­čia­tės įžen­gu­si į nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą? Koks tas šei­mos gim­tų­jų vie­tų il­ge­sys?

– Kai ant­ro­je gy­ve­ni­mo pu­sė­je pa­di­dė­ja pa­grei­tis, tik­rai pa­gal­vo­ji, kad gal že­mė pra­dė­jo grei­čiau suk­tis – ko­dėl vis­kas taip grei­tai pra­bė­go. Kai pa­si­žiū­ri į veid­ro­dį ir pa­ma­tai be­si­kei­čian­tį at­vaiz­dą, rei­kia su­si­pa­žin­ti su sa­vi­mi iš nau­jo ir su­si­tai­ky­ti, nes nė­ra ki­tos iš­ei­ties. Nuo šiol dar dau­giau lai­ko teks pra­leis­ti su sa­vi­mi. To­dėl rei­kia pa­si­steng­ti, kad tas lai­kas bū­tų įdo­mus ir pra­smin­gas.

Aš ši­tam gy­ve­ni­mo eta­pui ruo­šiau­si iš anks­to tiek psi­cho­lo­giš­kai, tiek eko­no­miš­kai. Kai į sa­vi­val­dy­bę nu­ne­šiau grą­žin­ti Vals­ty­bės tar­nau­to­jo pa­žy­mė­ji­mą, ma­nęs su di­de­le at­jau­ta pa­klau­sė, kaip jau­čiuo­si. At­sa­kiau, kad pui­kiai, nes ne į po­li­kli­ni­ką juk at­ėjau, tai ko čia de­juo­ti. Iš­ties, at­ro­do, kad pra­de­du gy­ve­ni­mą iš nau­jo.

Gim­tų­jų na­mų il­ge­sys yra tar­tum dva­sios ko­das ar įtemp­ta sty­ga, ku­ri, kur tu be­bū­tum, vi­sa­da vir­pa pa­čia jaut­riau­sia na­ta.

– Il­gai dir­bu­si sos­ti­nė­je, ko­ją įkė­lė­te į tė­vų na­mus. So­di­na­te ir pri­žiū­ri­te gė­ly­nus, jais gė­ri­tės. Dar­žų ir­gi tu­ri­te? Ar iki tol su že­mės ūkiu pa­čiai te­ko su­si­dur­ti? Kaip se­ka­si tvar­ky­tis?

– Tė­vų na­mai. Liūd­na, bet jų jau se­niai ne­bė­ra. Tik pa­ma­tų ak­me­nys ir me­džiai. Lie­pų, tuo­pų ir eg­lių alė­jos, ku­rios pri­me­na čia pra­bė­gu­sią vai­kys­tę. Be­si­ruoš­da­ma vi­so gy­ve­ni­mo atos­to­goms, pa­si­sta­čiau bu­vu­sio­je so­dyb­vie­tė­je ne­di­de­lį so­do na­me­lį.

Paukš­čiai gal­vo­ja, kad tai in­ki­las, bi­tės – kad avi­lys. To­dėl čia nuo­lat knibž­da vi­so­kių gy­ven­to­jų – paukš­čiai su­ka liz­dus va­zo­nuo­se, šir­šės ir­gi su­ge­ba sa­vo būs­tus įkom­po­nuo­ti ne­ti­kė­čiau­sio­se vie­to­se. Su vi­sais su­ta­riu, liz­dų ne­ar­dau. Na­me­lį la­bai my­li kregž­du­tės, ku­rios man ar­ti­mos po­li­tiš­kai. Ša­lia – Aniš­kio gi­ria, tad daž­ni sve­čiai – kiš­kiai, vo­ve­rai­tės, stir­nos. La­pės ir­gi mėgs­ta čia pa­si­su­ki­nė­ti.

Kur­nė­nuo­se bū­nu tik šil­tuo­ju me­tų lai­ku. Gė­ly­nai – sie­los at­gai­va. Tai sa­vo­tiš­ka kū­ry­ba. Nors šio­je sri­ty­je dar ne itin daug pa­sie­kiau, bet kas­met vis to­bu­lė­ju. Tu­riu mi­nia­tiū­ri­nį eks­pe­ri­men­ti­nį dar­žą. Šie­met pa­so­di­nau ki­bi­rė­lį bul­vių, tai ko­kį mai­šiu­ką tu­rė­čiau pri­kas­ti – bly­nams už­teks.

Na ir vi­si ki­ti kom­pan­jo­nai – svo­gū­nai, sa­lo­tos, ko­pūs­tai, po­mi­do­rai. So­di­nu, kad ne­per­si­dirb­čiau. Tai­gi di­de­lių pa­sie­ki­mų ir dar­ži­nin­kys­tė­je dar nė­ra, bet džiau­giuo­si kiek­vie­nu agur­kė­liu, net jei jis vie­nin­te­lis už­aug­tų.

Vai­kys­tė­je tais dar­žais taip ne­si­ža­vė­jau. Vi­sų to me­to vai­kų ,,par­duo­tos va­sa­ros“ bu­vo cuk­ri­nių lau­kuo­se. Ma­no ma­ma vi­są gy­ve­ni­mą nu­gy­ve­no kai­me, tad že­mės ūkio dar­bai ir man bu­vo ge­rai ži­no­mi, nes te­ko pa­dė­ti ir lau­kuo­se, ir ūky­je. Mo­kė­jau ir kar­vu­tes pa­melž­ti, ir šie­ną grėb­ti. Pri­si­me­nu, kaip pa­dė­jau mo­čiu­tei kirp­ti avis – lai­kiau, kad ne­pa­bėg­tų.

– Gi­mė­te Toms­ko sri­ty­je – kaž­ką pa­me­na­te iš sve­tur leis­tos vai­kys­tės? Ap­skri­tai, ką pri­si­me­na­te iš vai­kys­tės lai­ko?

– Ka­dan­gi grį­žau dar la­bai ma­ža, tai nie­ko ir ne­pri­si­me­nu. Tik ma­ma pa­sa­ko­jo, kad, grįž­tant na­mo, bė­gio­jau po va­go­ną ir stai­ga din­gau. Žiū­ri – jau prie ka­rei­vių pri­šo­ku­si bliz­gan­čias sa­gas ap­žiū­ri­nė­ju.

O vai­kys­tės die­nas la­bai ryš­kiai pri­si­me­nu tik Kur­nė­nuo­se, kur au­gau iki 15 me­tų. Gy­ve­no­me siau­bin­go­mis są­ly­go­mis gy­vu­lių tvar­te, nes na­cio­na­li­zuo­tuo­se na­muo­se bu­vo įkur­ta aš­tuon­me­tė mo­kyk­la. Mie­go­jom ne­šil­do­mo­je pa­tal­po­je, kur žie­mą ki­bi­re už­šal­da­vo van­duo ir le­dą rei­kė­jo ka­po­ti kir­viu. Dau­gu­mai grį­žu­sių trem­ti­nių ir Lie­tu­vo­je bu­vo kaip Si­bi­re. Jų ne­ap­ken­tė, ne­re­gist­ra­vo, per­se­kio­jo. Ma­no tė­ve­lis grį­žo be tei­sės grįž­ti ir gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, to­dėl jį vi­jo at­gal, o čia šei­ma, ma­ži vai­kai. Taip ir su­ėdė žmo­gų gy­vą pa­čio­je jau­nys­tė­je.

Nors ma­mai bu­vo la­bai sun­ku, bet ji pa­da­rė vis­ką, kad mes su bro­liu ne­jaus­tu­me ne­pri­tek­lių. Vi­sa­da bu­vo­me gra­žiai ap­reng­ti, ka­ta­li­kiš­kai auk­lė­ja­mi. Pri­si­me­nu, kaip vež­da­vo mus dvi­ra­čiu net į Laz­di­jų ra­jo­ną pas se­ne­lius Jur­ge­lio­nius, tė­ve­lio tė­vus. Aš sė­dė­da­vau ant rė­mo, o bro­lis ant ba­ga­ži­nės.

Su mo­čiu­te Ži­lins­kie­ne kar­tais va­žiuo­da­vom į Kal­va­ri­ją, kur gy­ve­no ma­no te­ta Vla­da. Tai bū­da­vo ne­pa­kar­to­ja­ma ke­lio­nė trau­ki­niu, į ku­rį pa­ti net ne­su­ge­bė­da­vau įlip­ti. Mus pa­ly­dė­da­vo dė­dė Jo­nas, ku­ris pa­neš­da­vo mo­čiu­tės lauk­tu­ves, o ma­ne įkel­da­vo į trau­ki­nį. Nors, kaip mi­nė­jau, gy­ve­no­me sun­kiai, man vai­kys­tės na­mus at­sto­jo Kur­nė­nų ta­ke­liai, Luks­nė­nų eže­ras ir Aniš­kio miš­kas. Aš jau­čiau­si lai­min­ga, my­li­ma, tu­rė­jau daug drau­gių.

O dar lai­min­ges­nė ta­pau, kai pra­dė­jau lan­ky­ti mo­kyk­lą. Mo­ky­tis man la­bai pa­ti­ko. Ir da­bar pri­si­me­nu, kaip su ne­kan­tru­mu lauk­da­vau rug­sė­jo pir­mo­sios. Tas jaus­mas ypa­tin­gas.

– Mo­kė­tės Kur­nė­nų mo­kyk­lo­je, tad tur­būt džiu­gu, kad mo­kyk­la at­gai­vin­ta?

– Kur­nė­nų mo­kyk­la – tai dar vie­nas švie­sus ma­no vai­kys­tės spin­du­lė­lis. Oazė, į ku­rią vi­sa­da no­ri­si su­grįž­ti. Dar ir da­bar sau­gau sa­vo pir­mo­sios mo­ky­to­jos Zo­fi­jos Za­gors­ky­tės gra­žia ra­šy­se­na už­ra­šy­tą sa­vo dai­ly­raš­čio są­siu­vi­nį.

La­bai skau­dė­jo šir­dį, kai šis kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas dau­ge­lį me­tų bu­vo ap­leis­tas ir ne­pri­žiū­ri­mas. Ak­ty­viai da­ly­va­vau vi­so­se Kur­nė­nų Lau­ry­no Ra­dziu­ky­no mo­kyk­los drau­gi­jos ak­ci­jo­se dėl šio uni­ka­laus pa­sta­tų kom­plek­so iš­sau­go­ji­mo. Kaip dau­gu­ma ne­abe­jin­gų žmo­nių, ne­ga­lė­jau lik­ti nuo­ša­ly.

Da­bar Kur­nė­nuo­se tik­ras at­gi­mi­mas. Ma­lo­nu at­vyk­ti, su­si­tik­ti su bu­vu­siais mo­ky­to­jais ir ben­dra­moks­liais bei kraš­tie­čiais. Džiu­gi­na ra­jo­no kul­tū­ros vei­kė­jų gra­ži veik­la. Per dau­ge­lį me­tų jie vir­to tik­rais nu­glu­din­tais bran­gak­me­niais. La­bai įdo­mios edu­ka­ci­nės pro­gra­mos. Mo­kyk­la ta­po tik­ru gy­vuo­ju mu­zie­ju­mi.

– Sa­ko­ma, kad žmo­gus ne­at­ski­ria­mas nuo kul­tū­ros, kur jis be­ap­sis­to­tų. Kiek­vie­na­me kai­me kul­tū­rą ban­do­ma puo­se­lė­ti. Bet tei­gia­ma, kad ne­rei­kia kai­mo žmo­gui pirš­ti per­ne­lyg in­te­lek­tu­a­li­zuo­to, jam ne­pa­žįs­ta­mo kul­tū­ri­nio pro­duk­to. Ge­riau ra­gin­ti jį su­vok­ti sa­vo šak­nis, jų uni­ka­lu­mą. Ko­kia Jū­sų nuo­mo­nė? Tur­būt sa­vo gi­mi­nės šak­nis Jūs pui­kiai ži­no­te?

– Šiuo­lai­ki­nia­me in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų am­žiu­je kul­tū­ros plot­mė­je la­bai ryš­kios ri­bos tarp kai­mo ir mies­to ne­ma­tau. Ir kai­muo­se gy­ve­na daug iš­si­la­vi­nu­sių, švie­sių žmo­nių, ku­riems ne­sve­ti­mas pro­fe­sio­na­lu­sis me­nas. Jie pa­sie­kia ir te­at­rus, ir kon­cer­tų sa­les, ke­liau­ja po pa­sau­lį.

O kal­bant apie šak­nis ir uni­ku­mą, pa­teik­siu gra­žų pa­vyz­dį – prieš ke­le­tą sa­vai­čių bu­vau Mer­ki­nė­je, kur kon­cer­ta­vo trys nuo­sta­būs ope­ros so­lis­tai – Lai­mo­nas Pau­tie­nius, Ra­fai­las Kar­pis ir Ša­rū­nas Ša­pa­las. Jie vi­si ki­lę iš Mer­ki­nės ir čia jų pro­tė­vių šak­nys.

Bu­vo apie 1000 žiū­ro­vų, su­si­rin­ku­sių iš vi­sos Dzū­ki­jos. Ki­tas daug se­nes­nis pa­vyz­dys – prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių te­ko or­ga­ni­zuo­ti M. K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­los smui­ki­nin­kų an­sam­blio, va­do­vau­ja­mo An­driaus Krev­ne­vi­čiaus, kon­cer­tus Aly­taus ra­jo­no baž­ny­čio­se. Re­per­tu­a­re – vien kla­si­ki­niai kū­ri­niai. Ir da­bar ma­tau tų pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių švy­tin­čius vei­dus. Pri­si­me­nu Kro­kia­lau­kio ir San­tai­kos žiū­ro­vus, ku­rie iš­ly­dė­da­mi pra­šė – dau­giau mums to­kios mu­zi­kos!

Švie­saus at­mi­ni­mo tau­to­dai­li­nin­kas Vla­das Kruš­na kar­tais man pa­skam­bin­da­vo ir kiek­vie­ną po­kal­bį baig­da­vo sa­ky­da­mas, kad ne­ga­li už­mirš­ti tų nuo­sta­bių kon­cer­tų. Tik­ra­sis me­nas la­bai gi­liai pa­lie­čia žmo­gaus jaus­mus ir įspū­dis iš­lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui.

O sa­vo gi­mi­nės šak­nis ži­nau ne­blo­gai. Ypač iš ma­mos pu­sės. Gy­ve­no­me kar­tu su se­ne­liais, tai aš tuos jų pa­sa­ko­ji­mus min­ti­nai pri­si­me­nu ir pui­kiai „pa­žįs­tu“ net sa­vo pro­pro­se­ne­lius.

Vie­na ma­no mo­čiu­tė yra Ona Kruč­kaus­kai­tė, jos ma­ma, ma­no pro­se­ne­lė – Ona Rad­vi­lai­tė. Abi ki­lu­sios iš Mi­ros­la­vo. Yra su­da­ry­tas šios ša­kos ge­ne­a­lo­gi­nis me­dis. Prieš 20 me­tų Mi­ros­la­ve vy­ko gi­mi­nių su­si­ti­ki­mas, da­ly­va­vo apie 100 žmo­nių. Bet tai dar tik pu­sė, nes dau­ge­lio jau nė­ra tarp gy­vų­jų, ki­ti ne­ga­lė­jo at­vyk­ti.

Apie gi­mi­nės šak­nis ne­si­plė­siu, nes su­si­da­rys ne in­ter­viu, o 4 to­mų kny­ga.

– Daug kal­ba­ma apie tai, kad kai­me dau­giau tik­ru­mo. Ar ir Jums taip at­ro­do? Dar pa­si­da­lin­siu ne­se­niai pa­tir­tu, jau ir už­mirš­tu se­no kai­mo ak­cen­tu: nu­kul­nia­vu­si į ato­kų vien­kie­mį, ku­ria­me šei­mi­nin­kau­ja pus­am­žis vy­ras, na­mų du­ris ra­dau pa­rem­tas ran­kų dar­bo šluo­ta. Taip na­mus anuo­met „už­ra­kin­da­vo“, kai šei­ma trum­pam kur nors iš­ei­da­vo. Ir iš tie­sų, šu­ne­liui su­lo­jus, iš dar­žų at­ėjo šei­mi­nin­kas. Man bu­vo mie­la tą re­gė­ti.

– Taip, tai tik­rai gra­ži idi­lė, pri­me­nan­ti se­ną­jį kai­mą, kai dar ne­bu­vo tiek va­gių. O da­bar net per už­rak­tus įei­na. To­dėl aš šluo­tai sar­go vaid­mens ne­pa­ti­kiu – yra sig­na­li­za­ci­ja ir ste­bė­ji­mo ka­me­ra. Tas at­sar­gu­mas iš to, kad dau­gy­bę kar­tų bu­vau ap­vog­ta – dar­bo ka­bi­ne­te ir gat­vė­je vi­du­ry bal­tos die­nos.

Tė­viš­kės na­mai bu­vo taip su­nio­ko­ti, kad iš­lu­po net grin­dų len­tas, sto­go skar­dą. Grio­vė mū­sų na­mus, kad pa­si­sta­ty­tų sa­vo. Ne­kal­bant apie se­nus, vi­sai ne­ver­tin­gus daik­tus ar bal­dus, ku­rie mums tu­rė­jo ki­to­kią ver­tę. Gal­vo­ju, kaip gy­ven­ti tarp vog­tų sie­nų ir mie­go­ti ant vog­tos so­fos, už­si­klo­jus vog­ta ant­klo­de. Be abe­jo, kai­me tik­ru­mo ir nuo­šir­du­mo yra žy­miai dau­giau. Čia at­ro­do ir lai­kas ki­taip bė­ga – lė­čiau, ra­miau. Čia ga­li ir su kai­my­nu il­giau pa­si­kal­bė­ti, ku­ris ma­žiau žiū­ri į laik­ro­dį, o dau­giau žvel­gia į sau­lę.

– Tar­mė ir­gi yra uni­ka­li kul­tū­ri­nio iden­ti­te­to da­lis. Ar tar­miš­kai mo­ka­te kal­bė­ti?

– Kai dar gy­ve­no­me Aly­tu­je, kar­tą jau­nes­ny­sis sū­nus, tuo­met dar ant­ro­kas Vla­de­lis, grį­žęs iš mo­kyk­los sa­ko: „Ma­ma, mū­sų kla­sė­je yra nau­jo­kas, jis dzū­kas!“ Sū­nui tai bu­vo ne­pa­pras­tas at­ra­di­mas ir įvy­kis. Sa­kau, tai kuo tas nau­jo­kas ski­ria­si nuo ki­tų vai­kų ir kaip su­pra­tot, kad jis dzū­kas. Man bu­vo pa­aiš­kin­ta, kad nau­jo­kas sa­ko cik, ra­vas ir kt.

Vai­kas, at­vy­kęs iš Laz­di­jų ra­jo­no, šne­kė­jo tar­miš­kai. Sū­nui pa­aiš­ki­nau, kad mes vi­si dzū­kai – pa­tys tik­riau­si. Nors ir ne­cik­sim, bet vis tiek iš at­vi­rų bal­sių „o“ ir „ė“ vi­si at­ski­ria, kad esam dzū­kai.

Tar­miš­kai šne­kė­ti mo­ku, kaž­ka­da bu­vau sce­nos žmo­gus, tai ga­lė­čiau pa­šne­kė­ti ir su­val­kie­tiš­kai ar net že­mai­tiš­kai. Aukš­tai­čių tar­mė gra­ži, bet aukš­tai­čiuo­ti man ne­pa­vyks­ta. O dzū­kiš­kai tai cik duok!

– Bu­vo­te ak­ty­vi po­li­ti­kė, kiek to li­ko šian­dien? Jau­čiu, kad po­li­ti­ka ne­su­su­ko Jums gal­vos?

– Vi­sa­da bu­vau ak­ty­vi, tik gal ne­la­bai ma­to­ma. Vė­liau at­si­dū­riau vi­sai už kad­ro. Ta­pau at­sar­gi­niu žai­dė­ju, ku­ris sten­gia­si ne dėl sa­vęs, o dėl ben­dro tiks­lo ir re­zul­ta­to.

Esu pa­sto­vi ir nuo­sek­li, nie­ka­da ne­si­blaš­kiau ir dėl pos­tų ne­bė­gio­jau po par­ti­jas, ne­kei­čiau pa­žiū­rų. Pro­fe­sio­na­lia po­li­ti­ke ne­ta­pau. No­rė­jau sta­bi­lu­mo, to­dėl li­kau vals­ty­bės tar­ny­bo­je, kur ir už­bai­giau sa­vo dar­bi­nę kar­je­rą.

– Ma­to­me, kad mū­sų tau­ta lin­ku­si skųs­tis. Kaip ma­no­te, ko­dėl?

– Kad vi­sa tau­ta bū­tų de­juo­jan­ti, ne­pa­ste­bė­jau. Grei­čiau at­ski­ri in­di­vi­dai, bet tai la­bai ryš­kiai pa­ste­bi­ma. Ko­dėl skun­džia­si? Gal kad kan­try­bės ne­tu­ri ar kad kai­my­nas ge­riau gy­ve­na. O gal bi­jo tos blo­gy­bės, ku­ri dar bus, o ne tos, ku­ri jau yra iš­ti­ku­si. Pa­vyz­džiui, sa­ko – blo­gai, ne­ge­rai. Bet bus dar blo­giau, skai­čiau, gir­dė­jau, man sa­kė.

Ma­nau, kad nuo­mo­nių for­muo­to­jai prie to ir­gi kaž­kiek pri­si­de­da – iš­me­ta de­be­sį bau­gi­ni­mų, sklei­džia pa­ni­ką. Tai žmo­nės ir pa­si­me­ta. Rei­kė­tų dau­giau ana­li­ti­nių nuo­mo­nių ir svars­ty­mų – kaip elg­tis vie­no­je ar ki­to­je si­tu­a­ci­jo­je. Žmo­gus tu­ri jaus­tis sau­gus sa­vo vals­ty­bė­je. Aš vi­sa­da sau ir ki­tiems pa­sa­kau – blo­giau ne­gu bu­vo, bū­ti ne­ga­li.

Ti­kė­ki­me ir ne­pra­ras­ki­me Vil­ties. Vil­tis tik­rai nė­ra kvai­lių mo­ti­na. Vil­tis yra mū­sų stip­ry­bė ir iš­si­va­da­vi­mas iš ne­vil­ties.

– Ką va­di­na­te di­džiuo­ju sa­vo gy­ve­ni­mo mo­ky­to­ju?

– Di­dy­sis ma­no gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jas yra pats gy­ve­ni­mas. Di­džio­ji iš­gy­ve­ni­mo mo­ky­to­ja – švie­saus at­mi­ni­mo ma­no Mo­ti­na, ku­ri trem­ty­je pa­dė­jo mo­čiu­tei iš­lai­ky­ti gau­sią sa­vo ne­pil­na­me­čių bro­lių ir se­se­rų šei­mą.

Anks­ti ta­pu­si naš­le sun­kiai dir­bo ir rū­pi­no­si ne tik vai­kais, bet ir pa­si­li­go­ju­siais tė­vais. Juos la­bai ger­bė ir my­lė­jo. Iš Ma­mos aš nuo­lat sė­miau­si stip­ry­bės ir iš­min­ties.

O dva­sios ved­liai jau nuo mo­kyk­los suo­lo bu­vo Mai­ro­nis, Vin­cas My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas, Juo­zas Tu­mas-Vaiž­gan­tas, Vin­cas Mic­ke­vi­čius-Krė­vė. Jų kū­ry­ba ma­ne už­bū­rė, ja ža­viuo­si iki šiol.

Vė­liau at­si­ra­do pa­sau­lio li­te­ra­tū­ros is­to­ri­ja, li­te­ra­tū­ri­nės va­gos vis gi­lė­jo, aki­ra­tis plė­tė­si, bet ar­čiau­siai šir­dies man li­ko lie­tu­vių po­ezi­ja – Jo­nas Striel­kū­nas, Jo­nas Me­kas, Hen­ri­kas Ra­daus­kas ir de­šim­tys ki­tų.

Po­ezi­ja yra di­džio­ji ma­no gy­ve­ni­mo mu­zi­ka, be jos ne­bū­tų pu­sės ma­nęs. Ją gir­džiu vi­sur – ūke, žied­la­piuo­se, ty­lo­je.

Kaž­ka­da „Po­ezi­jos pa­va­sa­rio“ me­tu jau­na da­nų po­etė pa­sa­kė to­kią fra­zę: ,,Pa­sau­lis dar ne­ži­no, ar jam rei­ka­lin­ga po­ezi­ja, bet ka­da nors jis tai su­pras.“ Džiau­giuo­si, kad aš tą su­pra­tau la­bai anks­ti.

– Ver­ty­bių kri­zę iš­gy­ve­na vi­suo­me­nė, o Jūs?

– Ver­ty­bės ne­mai­no­mos ir ne­par­duo­da­mos. Ver­ty­bės sau­go­mos ir bran­gi­na­mos. To­dėl jos ir ver­ty­bės. Bet gal čia tik man taip at­ro­do, nes nie­ka­da ne­te­ko to­kios kri­zės iš­gy­ven­ti. Nors per­gy­ve­nau vi­so­kias kri­zes – as­me­ni­nes ir fi­nan­si­nes.

Ver­ty­bių kri­zė vi­suo­me­nė­je nė­ra ma­si­nis, bet ryš­kiai pa­ste­bi­mas reiš­ki­nys. Da­bar vi­suo­me­nė yra la­bai var­to­to­jiš­ka, ver­ty­bės yra nu­kai­no­tos ir su­ni­ve­liuo­tos.

Pa­na­šiai kaip bai­gia­ma iš­trin­ti ri­ba tarp bu­de­lio ir au­kos. Ar pa­ste­bė­jo­te, kad ne­re­tai vi­suo­me­nė ban­do pa­tei­sin­ti bu­de­lius ir ap­kal­tin­ti au­kas. Dar ge­rai, kad dau­gu­ma su­ge­ba at­skir­ti pe­lus nuo grū­dų, bet kai iš­girs­ti nuo­mo­nes, kad kas čia to­kio, kad Kos­tas Ku­bi­lins­kas iš­da­vi­nė­jo par­ti­za­nus ir dir­bo Ju­do dar­bą – juk jis ge­ras vai­kų po­etas, jį rei­kia pa­lik­ti ra­my­bė­je ir apie tai ne­dis­ku­tuo­ti.

Tai ko­kios čia ver­ty­bės – vie­ni žūs­ta už Tė­vy­nės lais­vę, o ki­ti par­si­da­vi­nė­ja už si­dab­ri­nius. Ar ga­li­ma iš­da­vi­kų ver­ty­bes pri­ly­gin­ti Lion­gi­no Ba­liu­ke­vi­čiaus-Dzū­ko ver­ty­bėms?

Yra da­ly­kų, ku­rių ne­įma­no­ma už­mirš­ti ir pa­tei­sin­ti. Ver­ty­bių kri­zę iš­gy­ve­na vi­sas pa­sau­lis. Tai la­bai iš­ryš­kė­jo Uk­rai­nos ka­ro aki­vaiz­do­je, kur kaip ant del­no ma­to­mos vals­ty­bių po­zi­ci­jos, blaš­ky­ma­sis ir ma­ni­pu­lia­ci­jos.

Tik di­de­li su­krė­ti­mai pri­ver­čia pa­jus­ti, kad be­dug­nės kraš­tas vi­sai čia pat, kad de­mo­kra­tija yra pa­vo­ju­je. To­dėl pa­ma­ti­nes ver­ty­bes rei­kia sau­go­ti ir puo­se­lė­ti kaip vals­ty­bin­gu­mo ga­ran­tą.

– Ar pi­lie­tiš­ku­mas yra svar­bi žmo­gaus sa­vy­bė?

– Man re­gis, vie­na iš svar­biau­sių. Pi­lie­tiš­ku­mą aš ly­gi­nu su pa­trio­tiz­mu. Kas bū­tu­me be sa­vo Tė­vy­nės? Tik ak­li ver­gai, be­na­miai kla­jū­nai. Mū­sų Vals­ty­bę sa­vo pa­si­au­ko­ja­mu dar­bu kū­rė sig­na­ta­rai, lais­vą žo­dį sklei­dė knyg­ne­šiai, nuo at­ėjū­nų gy­nė sa­va­no­riai ir par­ti­za­nai.

Įtvir­tin­ti pa­ma­tai, o sa­vo ša­lies sie­nas tu­ri gin­ti ir sau­go­ti vi­sos at­ei­nan­čios kar­tos. Bet pi­lie­tiš­ku­mas ir pa­trio­tiz­mas ne­iš­sprogs­ta kaip aly­vos ša­ke­lė. Šias sa­vy­bes rei­kia ug­dy­ti dar vai­kys­tė­je. Ma­no ma­my­tė mo­kė­jo daug pa­trio­ti­nių dai­nų, ku­rias bu­vo iš­mo­ku­si dar mo­kyk­los suo­le.

Šie pos­mai pa­sa­ko vis­ką: ,,Aš už­gi­miau lais­voj di­džia­vy­rių ša­ly, ku­ri žy­di lais­vai, Eu­ro­pos vi­du­ry. Čia pra­bo­čių ša­lis, Ge­di­mi­no ka­pai, ir ma­ne čia ly­dės ge­du­lin­gi var­pai.“

– Ar vi­suo­met ver­ti­no­te už­dirb­tą pi­ni­gą? O dė­me­sį?

– Ma­nau, kad dau­gu­ma žmo­nių sun­kiai už­dirb­tą pi­ni­gą mo­ka ver­tin­ti. Taip ir aš. Ne­bu­vau šykš­ti ar la­bai tau­pi, bet tie­siog ne­iš­lai­di. Mo­kė­jau su­dė­lio­ti pri­ori­te­tus ir smul­kme­noms pi­ni­gų ne­švais­čiau.

Esu tu­rė­ju­si ne vie­ną būs­to pa­sko­lą. Sėk­min­gai vis­ką iš­mo­kė­jau. Pa­sko­los la­bai įpa­rei­go­ja ir pri­ver­čia su­si­kaup­ti. Bet ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas vi­sa­da tei­gia­mas. Vi­są gy­ve­ni­mą dė­me­sys ma­no as­me­niui bu­vo kiek pa­di­din­tas. Ži­no­ma, tam tu­rė­jo įta­kos dar­bas, pro­fe­si­ja, vi­suo­me­ni­nė veik­la.

Da­bar aš tie­siog ne­mėgs­tu bū­ti dė­me­sio cen­tre. La­biau ver­ti­nu vie­nat­vę. Bet iš­ėju­si į pen­si­ją vėl pa­si­il­gau žmo­nių, to­dėl pra­dė­jau ben­drau­ti so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se – su­si­kū­riau „Fa­ce­bo­ok“ pa­sky­rą (kai dir­bau, tam ne­tu­rė­jau nė mi­nu­tės lai­ko). Tu­riu šim­tus drau­gų. Dau­gu­ma jų – aly­tiš­kiai, bu­vę ben­dra­dar­biai, ben­dra­žy­giai, kur­sio­kai, kla­sio­kai ir ki­ti ge­ros va­lios žmo­nės.

– Ar vi­sas di­džiau­sias sva­jo­nes, tu­rė­tas iki iš­ėji­mo į pen­si­ją, įgy­ven­di­no­te? Pa­si­da­lin­ki­te at­ei­ties su­ma­ny­mais.

– Tai kad kaž­ko­kių ypa­tin­gų sva­jo­nių ne­tu­rė­jau, nes vis­ką už­go­žė dar­bas. Vie­nin­te­lis rū­pes­tis bu­vo su­lauk­ti tos pen­si­jos ir gy­ven­ti be įsi­pa­rei­go­ji­mų. Ir štai pa­ga­liau!

,,Aš nie­kur ne­sku­bu ir nie­kur ne­vė­luo­ju, ir vėl ma­tau, kaip lei­džia­si nak­tis, kaip ty­la mu­zi­ka, kaip gęs­ta švie­sos, kaip dy­la si­dab­ri­nė pil­na­tis. Aš nie­kur ne­sku­bu, bet lai­kas ne­su­sto­ja ir vis grei­čiau jis ap­len­kia ma­ne, švy­tuok­lė am­ži­na, o mes tik lai­ki­ni he­ro­jai vie­nin­te­liam pa­sau­lio ek­ra­ne.“

Šį ei­lė­raš­tį pa­ra­šiau pa­čią pir­mą die­ną, kai jau ne­rei­kė­jo ei­ti į dar­bą. O, pa­gal­vo­jau, ma­ne ap­lan­kė įkvė­pi­mas. Gal vėl su­grįš mū­zos? Jei­gu taip at­si­tiks, tai grei­tu lai­ku ke­ti­nu iš­leis­ti po­ezi­jos kny­gą.

Tu­riu ir ki­to­kių kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų, bet vis­ko ne­no­riu at­skleis­ti, kad la­bai ne­pri­si­kal­bė­čiau. Su­ma­ny­mų tu­riu ke­liems gy­ve­ni­mams į prie­kį, bet kad ir šio vie­nin­te­lio jau ne kaž­kiek be­li­ko.

– Ypa­tin­gų tra­di­ci­jų šei­mo­je tu­ri­te? Pa­pa­sa­ko­ki­te ir apie sa­vo vai­kus, anū­kus.

– Mū­sų šei­mo­je bu­vo la­bai gra­ži Oni­nių šven­tės tra­di­ci­ja. Po Onos at­lai­dų Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čio­je vi­si su­si­rink­da­vo svei­kin­ti ma­no mo­čiu­tės Onos Ži­lins­kie­nės. Aš esu penk­tos kar­tos Ona, tai ir man kaž­kiek tos gar­bės tek­da­vo. Mo­čiu­tė šven­tei la­bai at­sa­kin­gai ruoš­da­vo­si – ga­min­da­vo di­džiu­lį sal­dų sū­rį, kep­da­vo pa­gal­vės dy­džio py­ra­gus, slėg­da­vo vi­so­kius žlėg­tai­nius.

Da­bar aš sten­giuo­si Kur­nė­nuo­se vėl at­gai­vin­ti Oni­nių tra­di­ci­ją. Sve­čių su­si­ren­ka, py­ra­gų kar­tais iš­si­ke­pu, kar­tais nu­si­per­ku, bet to sal­daus sū­rio nie­kaip ne­pa­si­ga­mi­nu, nors la­bai no­rė­čiau. Šie­met rei­kės pa­ban­dy­ti.

Ma­no sū­nūs jau se­niai su­au­gę. Vy­res­ny­sis ar­che­o­lo­gas, jau­nė­lis – dai­li­nin­kas. Šei­mų kur­ti ne­sku­ba, to­dėl ir anū­kų dar ne­tu­riu. Kai ma­ma bu­vo ma­no me­tų, tai jos anū­kas jau iš ka­riuo­me­nės grį­žo, o aš dar ne mo­čiu­tė. Daž­nai ben­drau­ju su bro­lio anū­kais. De­šimt­me­tė El­vi­ta, iš­gir­du­si, kad kaž­kas ma­ne pa­va­di­no te­ta, sa­ko čia ne te­ta, čia Onu­tė.

O ką jau ten mo­čiu­tė – aš vai­kų drau­gė ir žai­di­mų or­ga­ni­za­to­rė. La­bai mėgs­ta­me vai­din­ti vi­so­kius per­so­na­žus. Va­sa­ros te­at­ro idė­ja tie­siog sklan­do ore...

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te šian­die­nos lie­tu­viui?

– Lin­kiu vie­ny­bės ir san­tar­vės. Bran­gin­ki­me ir ver­tin­ki­me tai, kas pa­siek­ta. Lie­tu­vių tau­ta ver­ta pa­gar­bos vi­sa­me pa­sau­ly­je. Tai ne kar­tą bu­vo įro­dy­ta. Mū­sų žmo­nės yra ta­len­tin­gi, ga­būs ir darbš­tūs.

Lie­tu­vos jau­ni­mas yra tie­siog pui­kus. Kai pa­ben­drau­ju su jau­nuo­me­ne, esu ra­mi – mū­sų at­ei­tis ge­ro­se ran­ko­se. Pa­grin­di­nis pa­lin­kė­ji­mas – sau­go­ki­me Lais­vę ir am­ži­nai bū­ki­me lais­vi.