Sim­no kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas be tris­de­šimt­me­tės „Ru­nos“

Per tris de­šimt­me­čius te­at­ro stu­di­ja „Ru­na“ už­si­au­gi­no gau­sų bū­rį ger­bė­jų. Jau 15 kar­tą pa­svei­kin­ti sim­niš­kių at­vyks­ta Vil­niaus ma­žo­jo te­at­ro, ki­no ir te­le­vi­zi­jos ak­to­riai La­ri­sa Kal­po­kai­tė ir Jo­nas Braš­kys. „Su Arū­nu Na­raus­ku su­si­pa­ži­no­me at­si­tik­ti­nai vie­na­me pro­jek­te. Jis su­ža­vė­jo ma­ne at­si­da­vi­mu dar­bui, de­gan­čio­mis aki­mis kal­bė­jo apie „Ru­nos“ na­rius, jų pa­sie­ki­mus. Kai pir­mą kar­tą su vy­ru at­vy­ko­me į Sim­ną, la­bai grau­di­no­mės, gai­la bu­vo ir jo, ir vai­kų. O šian­dien ste­biuo­si jų pa­sie­ki­mais – di­džiu­le pa­žan­ga. Kiek daug ir ne­leng­vo teks­to rei­kė­jo iš­mok­ti pa­grin­di­nio vaid­mens at­li­kė­jui Min­dau­gui. Ir jis iš­mo­ko, ne­kly­do. Žiū­riu į šiuos ak­to­rius su di­de­le pa­gar­ba“, – kal­bė­jo sim­niš­kių vieš­nia, ak­to­rė L.Kal­po­kai­tė.

Bu­vu­si il­ga­me­tė Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los di­rek­to­rė Ele­na Dai­naus­kie­nė su aša­ra aky­se tei­gė, kad kas nė­ra dir­bęs su šiais vai­kais, tam sun­ku su­pras­ti, kiek lai­ko, kan­try­bės, mei­lės va­do­vo įdė­ta į prem­je­rą. Aly­tiš­kė Ire­na La­zic­kie­nė, sa­vo dar­bin­gus me­tus sky­ru­si Aly­taus mies­to spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kų ug­dy­mui, tei­gė: „Pri­si­mi­ni­mai ap­lan­kė, aš jau ne­ma­žai pa­tir­ties bu­vau su­kau­pu­si, o Arū­no dar­bo ke­lias bu­vo ką tik pra­si­dė­jęs. Džiau­giau­si, kad jis pa­si­rin­ko to­kį dar­bą ir la­bai daug pa­sie­kė, ste­bė­ti­nai daug.“

Po­zi­ty­viai sim­niš­kio Arū­no veik­lą įver­ti­no ir prem­je­ri­nį is­to­ri­nės te­ma­ti­kos spek­tak­lį žiū­rė­ju­si Lai­ma Kruš­nie­nė, prieš de­šimt me­tų mi­ru­sio Per­šė­ki­nin­kų te­le­vi­zi­jos įkū­rė­jo, vi­suo­me­ni­nin­ko Vla­do Kruš­nos žmo­na, se­no­sios Sim­no baž­ny­čios kle­bo­nas Rai­mun­das Žu­kaus­kas, il­ga­me­tė Aly­taus kraš­to kul­tū­ros puo­se­lė­to­ja Ire­na Ab­ro­ma­vi­čie­nė.

Sve­čias ak­to­rius J.Braš­kys re­ziu­ma­vo, kad tai, ką da­ro „Ru­nos“ va­do­vas Arū­nas Na­raus­kas, ne­tu­ri ana­lo­gų. „Mes te­at­rų veik­lą se­ka­me, kiek man te­ko do­mė­tis, ki­to to­kio te­at­ro nė­ra. Pa­da­ry­ti vai­di­ni­mą riš­lų, su idė­ja, gra­žiai api­pa­vi­da­lin­to­je sce­no­je, pri­tai­kius mu­zi­ki­nį fo­ną, yra ne­leng­va. Ži­nau, kad Lie­tu­vo­je ke­li kū­ry­bin­gi žmo­nės ban­dė dirb­ti su to­kio in­te­lek­to vai­kais, bet jiems ne­pa­vy­ko. Ži­nau ir tai, kad Arū­ną, šį švie­sų jau­ną pe­da­go­gą, ne kar­tą kvie­tę di­die­ji mies­tai, bet jis sa­vo mi­si­jai pa­si­rin­kęs Sim­ną. Čia jis įro­dė, kiek daug ga­li pa­da­ry­ti ir vie­nas žmo­gus. Ir ma­ža Lie­tu­vo­je žmo­nių, ku­rie kan­triai, už­si­spy­ru­siai ne­ša sa­vo ti­kė­ji­mą, dė­ka jo dar­bų leng­viau tiems žmo­nėms gy­ven­ti, kur­ti ir ro­dy­ti sa­vo me­ną. Arū­nui lin­kiu ne­pa­varg­ti, nors ži­nau – jis ne­pa­vargs, toks jau jo bū­das“, – kal­bė­jo J.Braš­kys tei­sin­da­ma­sis, kad pri­trū­ko žo­džių, nes vai­kų vai­dy­ba suteikė di­de­lį pliūps­nį emo­ci­jų, net su­grau­di­no.

Tris­de­šimt me­tų su „sma­rag­di­nių akių“ vai­kais dir­ban­tis ne­ri­mas­tin­gas re­ži­sie­rius Arū­nas vi­sų sve­čių iš­sa­ky­tų gra­žių žo­džių sau nepri­si­ski­ria, kaip tei­gia, daug pa­dė­jo vi­sa jo ge­ra­no­riš­ka ben­druo­me­niš­ka bi­čiu­lių ko­man­da – kū­rė de­ko­ra­ci­jas, siu­vo dra­bu­žius, gri­ma­vo ak­to­rius.... To­kia il­ga ei­lė jo ir ar­tis­tų su ju­bi­lie­ji­ne prem­je­ra pa­svei­kin­ti iš­si­ri­kia­vo, kad Sim­no kle­bo­nas juo­kau­da­mas net skai­čiuo­ti ėmė­si, ar tai ne­už­truks il­giau nei pats vai­di­ni­mas. 

To­kia „Ru­nos“ tris­de­šimt­me­čio is­to­ri­ja. Sim­no mies­te­lis ne­be­įsi­vaiz­duo­ja­mas be šio te­at­ro.

Vai­kų ir bran­daus jau­ni­mo te­at­ro stu­di­ja „Ru­na“ su­si­kū­rė 1993 me­tais, jos re­pe­ti­ci­jas lan­ko Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los esami ir bu­vę mo­ki­niai, šiuo me­tu įsi­jun­gę į Lie­tu­vos su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių glo­bos ben­dri­jos „Vil­tis“ Sim­no sky­riaus veik­lą. Svar­biau­sias te­at­ro stu­di­jos „Ru­na“ veik­los prin­ci­pas – ska­tin­ti kiek­vie­no ug­dy­ti­nio kei­ti­mo­si, to­bu­lė­ji­mo pro­ce­są, sti­mu­liuo­ti dva­si­nio au­gi­mo per­spek­ty­vą. Te­at­ro fes­ti­va­liai, įvai­rios šven­tės, su­si­ti­ki­mai su te­at­ro sri­ties pro­fe­sio­na­lais, jų pa­gy­ri­mai, pa­ska­ti­ni­mai, tei­kia ga­li­my­bę to­liau to­bu­lė­ti.