Me­tai po prie­sai­kos: apie ra­jo­no gy­ven­to­jų lū­kes­čius ir ga­li­my­bes

– Nuo inau­gu­ra­ci­jos ir me­ro re­ga­li­jų įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos pra­ėjo ly­giai me­tai. Ger­bia­ma me­re, ko­kie jie Jums bu­vo?

– Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad me­tai taip greit pra­bė­go. Jei­gu at­vi­rai – per šį lai­ką vi­so­kių die­nų bu­vo: ir džiaugs­min­gų, ir la­bai sun­kių. Pir­mas die­nas po prie­sai­kos pri­si­me­nu tar­si sap­ną – daug žmo­nių, gė­lių ir gra­žių svei­ki­ni­mo žo­džių. Ta­čiau su rin­ki­mų lai­mė­ji­mo džiaugs­mu at­ėjo pa­rei­ga ir at­sa­ko­my­bė, no­ras pa­tei­sin­ti žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą ir su­dė­tas vil­tis. Juk po­ky­čių ra­jo­no žmo­nės lau­kė dau­giau nei 20 me­tų. 

Pir­miau­sia rei­kė­jo su­for­muo­ti ko­man­dą, su­si­pa­žin­ti su esa­ma si­tu­a­ci­ja sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je ir jai pa­val­džio­se įstai­go­se, įsi­gi­lin­ti į daug nau­jų da­ly­kų, pa­čias įvai­riau­sias pro­ble­mas. Pra­ėju­siais me­tais bu­vo daug pla­čiai vi­suo­me­nei ne­ma­to­mo dar­bo. Ana­li­za­vo­me tai, ką ra­do­me, pla­na­vo­me, ką ga­li­me pa­da­ry­ti. Be ana­li­zės, pro­jek­tų, pa­si­ruo­ši­mo ne­ga­li nei kur­ti, nei sta­ty­ti, nei tai­sy­ti. 

Nuo­lat ak­ty­viai ben­drau­da­mi su gy­ven­to­jais, įsi­klau­sy­da­mi į jų nuo­mo­nę ir pra­šy­mus, su­si­dė­lio­jo­me pri­ori­te­tus. Ne­abe­jo­ju, kad dau­giau po­ky­čių kiek­vie­nas gy­ven­to­jas pa­jus šiais ar ar­ti­miau­siais me­tais.

– Daug dė­me­sio ski­ria­te ra­jo­no gy­ven­to­jams: ne tik pri­ima­te į sa­vo ka­bi­ne­tą, bet ir pa­ti juos ak­ty­viai lan­ko­te se­niū­ni­jo­se. Ko­kio­mis pro­ble­mo­mis gy­ve­na ra­jo­no žmo­nės?

– Po­li­ti­kai daž­nai pa­mirš­ta, ro­dos, pa­pras­tą, bet es­mi­nį da­ly­ką – kam ir ko­dėl yra iš­rink­ti. Pa­grin­di­nis mū­sų darb­da­vys – žmo­gus. Gy­ven­to­jai mus iš­rin­ko ir su­tei­kė ga­li­my­bę jiems at­sto­vau­ti. To­dėl tu­ri­me kur­ti to­kią sa­vi­val­dą, ku­ri at­liep­tų gy­ven­to­jų lū­kes­čius, bū­tų at­vi­ra ir skaid­ri.

To­dėl Aly­taus ra­jo­no gy­ven­to­jams ski­riu ypa­tin­gą dė­me­sį. Juk bū­tent tai ir ža­dė­jau – bū­ti žmo­nių me­re. Pir­miau­sia pa­dvi­gu­bi­nau gy­ven­to­jų pri­ėmi­mo lai­ką, nes no­rin­čių­jų su­si­tik­ti, pri­sta­ty­ti sa­vo kraš­to ar pri­va­čias pro­ble­mas, idė­jas bu­vo ir te­bė­ra la­bai daug. 

Kar­tu su ko­man­da ak­ty­viai lan­kau­si se­niū­ni­jo­se, ben­druo­me­nė­se, įstai­go­se. At­vyks­ta­me ne tik kal­bė­tis, tar­tis, dis­ku­tuo­ti, bet ir sa­vo aki­mis įver­tin­ti vie­šą­sias erd­ves, gat­vių ir ke­lių in­fra­struk­tū­rą, ma­žą­ją ar­chi­tek­tū­rą, si­tu­a­ci­ją sa­vi­val­dy­bės įstai­go­se, tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­bę.

Vi­so­se 11 se­niū­ni­jų gy­ven­to­jams rū­pi pa­na­šūs klau­si­mai. Vie­na opiau­sių pro­ble­mų – ke­liai, jų as­fal­ta­vi­mas, prie­žiū­ra, re­mon­tas. Taip pat tei­rau­ja­si dėl vie­šų­jų erd­vių tvar­ky­mo, ap­švie­ti­mo, pės­čių­jų ir dvi­ra­čių ta­kų įren­gi­mo, vie­šo­jo su­si­sie­ki­mo pa­slau­gų ko­ky­bės ge­ri­ni­mo, ka­pi­nių tvar­ky­mo, van­den­tie­kio ir nuo­te­kų tin­klų at­nau­ji­ni­mo ir plėt­ros, vai­kų žai­di­mo aikš­te­lių at­nau­ji­ni­mo ir daug ki­tų da­ly­kų. Su­pran­tu ir gy­ven­to­jus – ši­tiek me­tų lau­kė, kan­try­bės ma­žai be­li­ko. Ką mes ga­li­me pa­da­ry­ti – pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves ir dirb­ti vi­si kar­tu.

– Mi­nė­jo­te, kad be­ne la­biau­siai Aly­taus ra­jo­no gy­ven­to­jai skun­džia­si ne­as­fal­tuo­tais, pras­tos ko­ky­bės ke­liais. Kas da­ro­ma šiuo klau­si­mu?

– Ke­lių su žvy­ro dan­ga tu­ri­me apie 800 ki­lo­met­rų. Ma­ža to, tu­ri­me as­fal­tuo­tų ke­lių, ku­rie taip pat jau rei­ka­lau­ja re­mon­to. Gy­ven­to­jai skun­džia­si ir vos prieš ke­lis me­tus ne­ko­ky­biš­kai at­lik­tais as­fal­ta­vi­mo dar­bais. To­kio­mis si­tu­a­ci­jo­mis na­tū­ra­liai ky­la klau­si­mas, kur bu­vo­te anks­čiau? 

Per pra­ėju­sius me­tus Aly­taus ra­jo­ne bu­vo nu­ties­ta be­veik 16 ki­lo­met­rų as­fal­to, žvy­ruo­tų ke­lių su­pro­fi­liuo­ta net apie 5 120 ki­lo­met­rų, pra­dė­ta at­sta­ty­ti kel­kraš­čius. Gy­ven­to­jams tai reiš­kia ma­žiau dul­kių, dau­giau gy­ve­ni­mo ko­ky­bės. Šie­met ke­liams pla­nuo­ja­me skir­ti žen­kliai dau­giau in­ves­ti­ci­jų.

Taip pat pra­dė­jo­me rū­pin­tis ir vi­daus van­dens ke­lio pri­tai­ky­mu tu­riz­mui ir gy­ven­to­jams. Pra­ėju­siais me­tais su Vi­daus van­dens ke­lių di­rek­ci­ja ir Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­be pa­si­ra­šė­me tri­ša­lę ben­dra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį, ku­ria vie­nin­gai su­ta­rė­me pri­tai­ky­ti lai­vy­bai vi­daus van­dens ke­lią nuo Ra­džiū­nų iki Rum­bo­nių – iš vi­so 23,5 km upės at­kar­pą. Va­gos va­ly­mo dar­bai jau vyks­ta, vi­so re­gio­no me­rai ti­ki­mės, kad at­ei­ty­je lai­vu bus ga­li­ma plauk­ti nuo Birš­to­no iki Drus­ki­nin­kų.

– Vie­šo­jo­je erd­vė­je prak­tiš­kai vi­si, tu­rin­tys vai­kų, la­bai ge­rai įver­ti­no Jū­sų ini­cia­ty­vą ra­jo­no pir­mo­kams įteik­ti do­va­ną – pir­mo­ko la­ga­mi­ną, ku­ria­me vis­kas, ko rei­kia moks­lo me­tų pra­džiai. Kaip ki­lo ši idė­ja?

– Pa­ti au­gi­nu tris vai­kus, tai­gi ži­nau, ką reiš­kia pir­mo­ką iš­leis­ti į mo­kyk­lą. No­rė­jo­si pa­leng­vin­ti fi­nan­si­nę naš­tą tė­vams, o vai­kus – pa­svei­kin­ti su moks­lo me­tų pra­džia ir mo­ty­vuo­ti. To­kį pir­mo­ko la­ga­mi­ną, ku­ria­me tik ko­ky­biš­kos ir er­go­no­miš­kos kan­ce­lia­ri­nės prie­mo­nės, ra­jo­no vai­kai ga­vo pir­mą kar­tą. La­bai džiau­giuo­si, kad ši idė­ja pa­si­tei­si­no su kau­pu. 

Ta­čiau tai ne vie­nin­te­lė pa­ska­ta šei­moms ir jau­ni­mui. Gi­mus kū­di­kiui 77 šei­moms sky­rė­me vien­kar­ti­nes 500 eu­rų iš­mo­kas. Vi­siems Aly­taus ra­jo­no vai­kams, lan­kan­tiems dar­že­lius ra­jo­ne ar mies­te, už­tik­ri­no­me vie­no­dą fi­nan­sa­vi­mą. Uni­ver­si­te­tų ir ko­le­gi­jų stu­den­tams sky­rė­me po 700, o pro­fe­si­nių mo­kyk­lų moks­lei­viams po 350 eu­rų. Iš vi­so pa­ra­mą ga­vo 30 jau­nuo­lių. 

Ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad sa­va­lai­kės ir kom­plek­siš­kai tei­kia­mos so­cia­li­nės pa­slau­gos šei­moms? lė­mė ma­žė­jan­tį so­cia­liai jaut­rių šei­mų skai­čių Aly­taus ra­jo­ne. Ar­tė­jant gra­žiau­sioms žie­mos šven­tėms kar­tu su ko­man­da, se­niū­nais, so­cia­li­niais dar­buo­to­jais ap­lan­kė­me pus­šim­tį glo­bo­ja­mų vai­kų, dau­giau nei 500 vie­ni­šų sen­jo­rų ar gy­ve­nan­čių glo­bos na­muo­se. Taip pat įver­ti­no­me tuos, ku­rie puo­se­lė­ja ir gra­ži­na ap­lin­ką Aly­taus ra­jo­ne, gar­si­na mū­sų kraš­to var­dą pa­sau­ly­je.

– Be me­rės, at­sa­kin­gų pa­rei­gų tu­ri­te ir dau­giau. Ak­ty­viai da­ly­vau­ja­te vi­suo­me­ni­nė­je lab­da­rin­go­je veik­lo­je, esa­te ir tri­jų vai­kų ma­ma. Kaip pa­vyks­ta vis­ką su­de­rin­ti?

– Tie­są sa­kant, bu­vau pa­ža­dė­ju­si sau pra­dė­ti spor­tuo­ti, ta­čiau ne­pa­vyks­ta ras­ti nei lai­ko, nei jė­gų. Va­di­na­si, su­de­ri­nu ne vis­ką (juo­kia­si). Ta­čiau dar­be sa­ve ati­duo­du mak­si­ma­liai. Su­si­ti­ki­mai su gy­ven­to­jais, įvai­rūs ren­gi­niai, mi­nė­ji­mai vyks­ta sa­vait­ga­liais ar­ba po dar­bo va­lan­dų. Sa­vo lais­va­lai­kį taip pat ski­riu žmo­nėms, sa­va­no­rys­tei.

Pas­ta­rie­ji me­tai ne tik man, bet ir ma­no šei­mai bu­vo ne pa­tys leng­viau­si. Nuo­var­gis, stre­sas, no­ras pa­tei­sin­ti ki­tų lū­kes­čius, įsi­pa­rei­go­ji­mus da­ro sa­vo. Ta­čiau la­bai džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si sa­vo šei­ma – vy­ru Ne­ri­ju­mi ir vai­kais Be­nu, Lu­ku, Ur­te, ku­rie vi­sa­da ša­lia. Kar­tais tie­siog at­ei­na, ap­ka­bi­na, pa­bū­na kar­tu – ir vėl at­si­ran­da jė­gų, mo­ty­va­ci­jos. Šei­ma man – di­džiau­sia ver­ty­bė. Ją tu­rė­da­ma esu pats lai­min­giau­sias ir pats tur­tin­giau­sias žmo­gus. 

Įkve­pia ir ap­lin­ka. Ge­ras žo­dis iš gy­ven­to­jų, kad ir pa­pras­tas ačiū, šyp­se­na, nuo­šir­du­mas – to­kie da­ly­kai įpras­mi­na skir­tą lai­ką ir pa­stan­gas. Ta­čiau vie­nas lau­ke ne ka­rys. Vie­na vis­ko tik­rai ne­su­spė­čiau pa­da­ry­ti. To­dėl esu dė­kin­ga vi­sai sa­vo ko­man­dai, ku­ri dir­ba ne­skai­čiuo­da­ma nei jė­gų, nei va­lan­dų. Tai žmo­nės, ku­riais ga­liu pa­si­ti­kė­ti. 

– O da­bar apie at­ei­ties pla­nus. Ko­kia Jū­sų Aly­taus ra­jo­no vi­zi­ja?

– Ma­nau, kad pir­miau­sia rei­kia su­tvar­ky­ti kri­ti­nes vie­tas. To­kių tu­ri­me ne vie­ną, o juk ir na­mas sta­to­mas nuo pa­ma­tų, o ne fa­sa­do. Pla­nuo­ja­me ge­rin­ti in­fra­struk­tū­rą: ties­ti ke­lius, pės­čių­jų ir dvi­ra­čių ta­kus, tvar­ky­ti vie­šą­sias erd­ves, dar­že­lius, mo­kyk­las, pa­plū­di­mius, vai­kų žai­di­mų aikš­te­les.

Taip pat pla­nuo­ja­mas van­den­tie­kio ir nuo­te­kų tin­klų at­nau­ji­ni­mas ir plėt­ra, bus ple­čia­mos me­di­ci­nos pa­slau­gos, ge­ri­na­ma mo­ky­mo ko­ky­bė. Skir­si­me dau­giau dė­me­sio ne­for­ma­liam vai­kų švie­ti­mui, kul­tū­rai, tu­riz­mui, ver­slui. 

No­ri­si, kad į Aly­taus ra­jo­ną su­grįž­tų jau­ni žmo­nės, kur­tų­si ir kles­tė­tų šei­mos, ben­druo­me­nės ir ver­slai. No­ri­si, kad Aly­taus ra­jo­ne bū­tų sau­gu, jau­ku, tvar­kin­ga. No­ri­si, kad kiek­vie­nas Aly­taus ra­jo­no gy­ven­to­jas ga­lė­tų nuo­šir­džiai pa­sa­ky­ti: „Čia ge­ra gy­ven­ti“. Ir ne to­dėl, kad kaž­kur gir­dė­jo ar per­skai­tė. O to­dėl, kad taip iš tik­rų­jų gal­vo­ja. 

– Ačiū už po­kal­bį.