V.Putino gerbėjai ES kelia galvas. O ką Lietuva?

 Kyjivą ligišiol kai kurios šalys ir tarptautinės organizacijos santūriai kritikavo už tai, kad net vykstant agresyviam Maskvos pradėtam karui ukrainiečiai išgaugojo naftos ir gamtinių dujų tranzitą ir gauna už tai kad ir  nedidelius, tačiau pinigus iš agresoriaus kišenės.  Kompanijai “LukOil” yra paskelbtos ekonominės sankcijos kaip ūkio subjektui bendradarbiaujančiam su agresyviu Kremliaus režimu. Tačiau nuo sankcijų įvedimo pradžios Briuselis  patvirtino išimtį kai kurioms ES šalims (tarp jų ir Vengrijai su Slovakijai), kurios neturi prieigos prie jūrų. Išimties esmė – duoti laiko susikurtir usiškos naftos tiekimo alternatyvas. Vis dėlto nei Budapeštas, nei Bratislava nepajudino nė piršto, kad tokios alternatyvos bent palaipsniui rastųsi. Taip, kaip palaipsniui atsirado Baltijos šalyse, Lenkijoje ir net Vokietijoje.  Dviejų ES šalių-narių vyriausybės nusprendė geriau išsaugoti pozityvius santykius su V. Putino režimu užuot investavusios į alternatyvius naftos tiekimo kelius. Ir, be abejo, Ukrainos šantažavimo kelią. Esą jei neužtikrinsite naftos tiekimo tranzito, mes stabdysime visos ES finansinę bei karinę paramą. 

 Kažin kas leidžia man spėlioti, kad rusiškų energijos išteklių tranzito per Ukrainą klausimas galėjo būti keliamas Vengrijos premjero Viktoro Orbano vizito į Kyjivą, kuris įvyko prieš keletą savaičių, metu. Tąsyk V. Orbanui nepavyko Ukrainos yderio Volodymiro Zelenskio “nulaužti”. Galbūt todėl Budapeštas bei Bratislava šiandien ėmė apeliuoti į Briuselį. Pabrėžiant, esą karinė, politinė bei finansinė europiečių parama Ukrainai teikia Kyjivui nepagrįtų vilčių nugalėti agresorių ir tolina taikos perspektyvą.  Jeigu Vengrijos pozicija tokiu kausimus tikrai nėra netikėta, Slovakijos veiksnys yra daug įdomesnis. Posūkis veidu į Maskvą Bratislavoje įvyko tik šiemet, kada rinkiuose pergalę pasiekė kairioji populistinė Roberto Fico partija. Ankstesnė, proeuropietiška vyriausybė ukrainiečiams perdavė gausų kiekį karinės įrangos bei technikos (įskaitant karo aviaciją, artileriją bei tankus). 

Dar svarbiau – slovakų politikų teigimu, šalis užtikrina dešimtadalį Ukrainos kariuomenės ir visuomenės suvartojamo dyzelino, taip pat reikšmingą dalį elektros energijos (ji tiekiama senomis, nuo sovietmečio veikiančiomis tarpvalstybinėmis jungtimis). Kaip tik tuo metu, kada šalies energetikos infrastruktūra yra rusų kariuomenės suniokota \Žinoma, ne už ačiū. Slovakų naftos perdirbėjai bei elektros energijos gamintojai už šį eksportą gauna “gyvus” pinigus.  Tačiau kaip tik šis aspektas kelia nemažą galvos skausmą Ukrainos sąjungininkams ES ir visame pasaulyje. Prieš pasiunčiant Budapeštą su Bratislava po velnių, būtina užtikrinti reikalingų išteklių tiekimą į Ukrainą tvarumą, kad dviejų šalių, kurių vyriausybės linkusios draugauti su Rusijos režimu, įtaka nebetektų tokios didelės reikšmės.  Užtenkant politinės valios ir šiokios tokios fantazijos, prie alternatyvios pagalbos Ukrainai galėtų prisidėti ir Lietuva. Tada ir mūsų prezidentas Gitanas Nausėda galėtų ramia sąžine viešai pranešti - “aš tai padariau”. O ne tik ardytis ant pakylos “aš”, “aš”, “aš” ir darsyk “aš” per savo inauguracijos pokylį prezidentūros kieme prieš porą savaičių.