Vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tų nak­tis iš ar­ti: ar tik­rai jų tiks­las – at­im­ti vai­kus?

Per mė­ne­sį – ant­ras iš­kvie­ti­mas pas tą pa­čią šei­mą

Prieš iš­vyk­da­mi į įvy­kio vie­tą, vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tai pa­tik­ri­na in­for­ma­ci­ją apie šei­mą, pas ku­rią lau­kia vi­zi­tas.

Ko­vo mė­ne­sį tai jau ant­ras iš­kvie­ti­mas pas tą pa­čią šei­mą, ku­rio­je vie­nin­te­lis vai­kas – 12 me­tų mer­gai­tė, virš de­vy­nias­de­šimt me­tų se­ne­lė, ku­riai rei­ka­lin­ga glo­ba ir prie­žiū­ra, nes sa­vi­mi sa­va­ran­kiš­kai ji pa­si­rū­pin­ti ne­ga­li, ir be­dar­bė mo­ti­na.

Pa­si­im­ti mer­gai­tę iš ne­sau­gios na­mų ap­lin­kos pa­si­ry­žęs jos krikš­ta­tė­vis.

Kol vyks­ta­ma į įvy­kio vie­tą, vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai te­le­fo­nu tiks­li­na in­for­ma­ci­ją apie šei­mą, įvy­kį ir mer­gai­te ga­lin­tį pa­si­rū­pin­ti as­me­nį.

Vel­nio la­šais mė­gau­ja­si vie­na

At­vy­kus į vie­tą, tam­sio­je laip­ti­nė­je prie bu­to du­rų pa­si­tin­ka jau krikš­ta­duk­ros pa­si­im­ti at­vy­kęs vy­riš­kis. Jis ma­lo­niai pri­ima spe­cia­lis­tus ir pa­aiš­ki­na si­tu­a­ci­ją, jiems pa­pa­sa­ko­ja dau­giau apie šios šei­mos is­to­ri­ją.

Pa­si­ro­do, mer­gai­tės mo­ti­na iš al­ko­ho­lio liū­no ne­iš­bren­da jau vi­są sa­vai­tę ir vel­nio la­šais su nie­kuo ne­si­da­li­ja, ge­ria vie­na. Dar tą pa­čią die­ną iš par­duo­tu­vės su krep­šiu al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų ją su­ti­ko so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, nuo­lat ben­drau­jan­ti su šia šei­ma. Vy­riš­kis mi­nė­jo, kad dar­buo­to­ja pra­šė mo­ters jai ati­duo­ti al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus, kad ši ne­si­svai­gin­tų, ta­čiau ar­šiai nu­si­tei­ku­si mo­te­ris ne­bu­vo lin­ku­si pa­klus­ti.

Kol vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai vie­šė­jo pas šei­mą, mo­te­ris tik gu­lė­jo lo­vo­je ir ne­ju­dė­da­ma žiū­rė­jo į vie­ną taš­ką. Kiek vė­liau ji ne­by­liai pra­vir­ko, ta­čiau ir to­liau li­ko dryb­so­ti lo­vo­je.

Mer­gai­tės krikš­ta­tė­vis vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tams pa­ro­dė vir­tu­vė­je su­kaup­tą al­ko­ho­lio bu­te­lių ko­lek­ci­ją. Na­muo­se, ga­li­ma sa­ky­ti, bu­vo šva­ru, nors ap­link ir tvy­ro­jo pe­lė­sio kva­pas, o sie­nos ta­me kam­ba­ry­je, kur gu­lė­jo mo­ti­na, bu­vo ap­im­tos pe­lė­sio.

Na­mai pra­šy­te pra­šo­si re­mon­to, ta­čiau mer­gai­tės kam­ba­rys – švie­sus, tvar­kin­gas. Tar­si gy­ve­ni­mo są­ly­gos bū­tų tin­ka­mos, jei­gu ne mo­ti­nos gir­ta­vi­mai. Mer­gai­tės kam­ba­ry­je sto­vė­jo dar vie­na lo­va, ant ku­rios vi­są lai­ką ty­lė­da­ma sė­dė­jo gar­baus am­žiaus se­no­lė, mer­gai­tės mo­čiu­tė.

Pa­si­ro­do, ne­blai­vi mo­te­ris ap­si­ė­mė glo­bo­ti sa­vo se­ny­vą mo­ti­ną. Už tai ji gau­na pi­ni­gų.

Mer­gai­tės krikš­ta­tė­vis tu­ri sa­vo šei­mą, ku­rio­je mer­gai­tei jau ne kar­tą te­ko glaus­tis.

Už­sie­ny­je pa­te­ko į glo­bė­jų ran­kas

Mer­gai­tės is­to­ri­ją spe­cia­lis­tams pa­sa­ko­jęs vy­ras bu­vo nuo­šir­dus. Ma­tė­si, kad jam – ne tas pats, koks mer­gai­tės li­ki­mas, juo­lab da­bar, kai pra­si­de­da pa­aug­lys­tės am­žius ir bū­tent šia­me am­žiaus tarps­ny­je ty­ko tiek pa­gun­dų ir pa­vo­jų.

Mer­gai­tės tė­tis jau daug me­tų mi­ręs. Mo­ti­na ka­dai­se bu­vo iš­vy­ku­si dirb­ti į už­sie­nį ir, kaip tei­gė vy­ras, ten pra­si­dė­jo pir­mo­sios mer­gai­tės prie­žiū­ros pro­ble­mos. Tą­kart dėl pro­ble­mų su al­ko­ho­liu mo­ti­na pra­ra­do ga­li­my­bę pa­ti rū­pin­tis sa­vo at­ža­la. Bū­da­ma vos ke­lių me­tu­kų ma­žy­lė pa­te­ko į glo­bė­jų ran­kas. Su jais gy­ve­no il­gą lai­ką, ga­liau­siai ji net ne­mo­kė­jo kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Mer­gai­tės gi­mi­nai­čiams – krikš­ta­tė­viui ir jos te­tai – te­ko pra­ei­ti van­de­nį ir ug­nį, kol pa­vy­ko at­gau­ti glo­bos tei­ses ir ja pa­si­rū­pin­ti.

Spe­cia­lis­tų ap­klaus­ta mer­gai­tė pa­sa­ko­jo, kad smur­to ji ne­pa­ti­ria, tik ma­mai blo­gai su ner­vais, tad gy­dy­to­jai jai pa­sky­rė ger­ti ra­mi­na­muo­sius vais­tus. Sa­kė ir tai, kad ma­ma ge­ria daž­nai, ta­čiau bū­na ir blai­vaus pro­to die­nų. To­mis die­no­mis, kai mo­ti­na ge­ria, ji ku­rį lai­ką pa­gy­ve­na pas ne­to­lie­se gy­ve­nan­čią mo­ti­nos se­se­rį ar­ba krikš­ta­tė­vio na­muo­se.

Vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai už­pil­dė do­ku­men­tus ir mer­gai­tės lai­ki­ną glo­bą per­da­vė krikš­ta­tė­viui, o mo­ti­nai ant sta­lo pa­li­ko kvie­ti­mą ar­ti­miau­siu me­tu ap­si­lan­ky­ti vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bo­je.

Tie­sa, at­vyks­tan­čių vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tų lau­kė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, ku­rie juos ir iš­kvie­tė. Apie tai, kad vi­siš­kai ne­blai­vi mo­ti­na ne­ga­li pa­si­rū­pin­ti sa­vo dvy­li­ka­me­te duk­ra, ben­druo­ju pa­gal­bos te­le­fo­nu pra­ne­šė pats krikš­ta­tė­vis.

Tai kla­si­ki­nis at­ve­jis

Šiai mer­gai­tei pa­si­se­kė, kad tu­ri ar­ti­mus gi­mi­nai­čius, ku­rie ga­li ir no­ri ja pa­si­rū­pin­ti. Ta­čiau jei­gu jų ne­bū­tų, ta­da ją tek­tų vež­ti į lai­ki­nų glo­bė­jų na­mus tam lai­kui, kol mo­ti­na iš­si­blai­vys.

Pa­sak vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tų, tai kla­si­ki­nis ir, ga­li­ma sa­ky­ti, pa­pras­tas at­ve­jis. Ta­čiau pa­si­tai­ko ir to­kių iš­kvie­ti­mų, kur lau­kia eks­tre­ma­lios si­tu­a­ci­jos, kai iš ne­sau­gios ap­lin­kos ten­ka pa­im­ti kū­di­kius. To­kiais at­ve­jais vi­si jie pir­miau­sia ve­ža­mi į gy­dy­mo įstai­gas, kur me­di­kai ap­žiū­ri svei­ka­tos būk­lę. Vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai nuo­lat au­to­mo­bi­ly­je tu­ri ir kū­di­kio krep­še­lį, ku­ria­me – vi­si bū­ti­niau­si daik­tai. Tar­ny­bi­nia­me au­to­mo­bi­ly­je yra ir au­to­mo­bi­li­nės kė­du­tės, kad iš ne­sau­gios į sau­gią ap­lin­ką ve­ža­mi vai­kai bū­tų sau­gūs.

Spe­cia­lis­tams nuo­lat ten­ka su­si­dur­ti su ne­blai­viais, ag­re­sy­viai nu­si­tei­ku­siais, kon­flik­tuo­jan­čiais as­me­ni­mis, ku­rie ki­tų at­žvil­giu ne­ven­gia tiek fi­zi­nio, tiek psi­cho­lo­gi­nio smur­to. To­kiais at­ve­jais su vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tais vi­są lai­ką bū­na po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, ku­rie iš­vyks­ta tik ta­da, kai pa­vo­jaus ne­be­lie­ka.

Apie kerš­tin­gus kai­my­nus ir vy­no tau­rę

Lau­kiant skam­bu­čių į iš­kvie­ti­mus, su vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tais dis­ku­ta­vo­me apie da­ly­kus, ku­rie vi­suo­me­nę pa­lie­čia la­bai skau­džiai ir vie­šo­jo­je erd­vė­je yra nu­švie­čia­mi vi­sai ne­tei­sin­gai.

„Ne­tie­sa, kad vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tus ga­li iš­kvies­ti bet kas – kerš­tin­gi kai­my­nai, gi­mi­nai­čiai. Nak­ti­mis ir sa­vait­ga­liais pir­miau­sia vi­sus pra­ne­ši­mus apie ga­li­mą ne­sau­gią ap­lin­ką vai­kams gau­na ben­dra­sis pa­gal­bos cen­tras, ku­ris į įvy­kio vie­tą nu­krei­pia po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus. Tik nu­vy­kę į vie­tą, ją ap­žiū­rė­ję ir nu­sta­tę ga­li­mą grės­mę ne­pil­na­me­čiams vai­kams, pa­rei­gū­nai iš­kvie­čia vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tus. Jei­gu spe­cia­lis­tai at­vyks­ta į šei­mą, va­di­na­si, jie iš­kvies­ti ne be rei­ka­lo, juos pa­kvie­tė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, me­di­kai ar­ba ki­ti kva­li­fi­kuo­ti as­me­nys“, – pa­sa­ko­jo Vi­ja Ku­dzie­nė, Vals­ty­bės vai­ko tei­sių ap­sau­gos ir įvai­ki­ni­mo tar­ny­bos Vie­šų­jų ry­šių ir ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus Aly­taus ir Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­čių vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė.

Ji pa­ti­ki­no, kad net jei­gu abu tė­vai ko­kia nors pro­ga iš­gers po vy­no tau­rę, ta­čiau ne­bus aki­vaiz­džiai ne­blai­vūs ir ge­bės tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti vai­kais, adek­va­čiai kal­bė­ti, mąs­ty­ti, at­ža­los iš jų ne­bus pa­im­tos ir per­duo­tos ki­tų as­me­nų glo­bai.

Griež­čiau žiū­ri­ma į si­tu­a­ci­jas, kai šei­mo­se yra kū­di­kių, mat ne­blai­vūs tė­vai jiems ga­li tie­sio­giai su­kel­ti pa­vo­jų svei­ka­tai ir gy­vy­bei.

„Net ir nu­sta­čius, jog ap­lin­ka bet ko­kio am­žiaus vai­kui nė­ra sau­gi, dar ne­reiš­kia, kad jie bus iš­plėš­ti iš šei­mos. To­kiais at­ve­jais vai­kų glo­ba, kol tė­vai iš­si­blai­vys, lai­ki­nai pa­ti­ki­ma ar­ti­miau­siems gi­mi­nai­čiams – se­ne­liams, dė­dėms, te­toms ir pan. Prieš tai pa­si­tei­rau­ja­ma, ar vai­kas no­ri pas juos lik­ti, ste­bi­mas vai­ko kon­tak­tas, ar vai­kas pri­si­lei­džia tuos žmo­nes, ar tei­gia­mai į juos re­a­guo­ja. Tik to­kiu at­ve­ju, kai to­kių gi­mi­nai­čių ne­at­si­ran­da, vai­kai nu­ve­ža­mi lai­ki­niems vi­są pa­rą bu­din­tiems glo­bė­jams. Tė­vų tei­sės ap­ri­bo­ja­mos tik kraš­tu­ti­niais at­ve­jais, ta­čiau iki tol šei­mai bū­na su­teik­tos vi­sos ga­li­my­bės iš­tai­sy­ti si­tu­a­ci­ją, kruopš­čiai at­lie­ka­ma at­ve­jo va­dy­ba, su­tei­kia­ma rei­kia­ma pa­gal­ba, siū­lo­mas ne­mo­ka­mas įvai­rių pa­slau­gų šei­mai pa­ke­tas“, – pa­sa­ko­jo tą naktį budėjusi Asta Šakalienė, vaiko teisių apsaugos specialistė.

Smur­to ir ne­ty­či­nio su­ža­lo­ji­mo žy­mės ski­ria­si

Kal­bė­jo­mės ir apie smur­tą prieš vai­kus. V.Ku­dzie­nė pa­tvir­ti­no, kad tarp smur­to žy­mių ir pa­ties vai­ko ne­ty­či­nio su­si­ža­lo­ji­mo me­tu at­si­ra­du­sių krau­jos­ru­vų yra skir­tu­mų, tad spe­cia­lis­tai ge­ba at­skir­ti to­kius at­ve­jus. Tad ir bai­min­tis, kad vai­kui ne­ty­čia su­si­mu­šus, tė­vai ga­li su­lauk­ti ne­ma­lo­nu­mų, nė­ra pa­grin­do.

„Ži­no­ma, vai­kui ne­ty­čia stip­riai su­si­ža­lo­jus ir pa­te­kus į li­go­ni­nę, vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tų vi­zi­to vei­kiau­siai šei­ma tik­rai su­lauks. Li­go­ni­nės gy­dy­to­jai vi­sa­da apie to­kius at­ve­jus pra­ne­ša vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tams, nes to­kia nu­sta­ty­ta tvar­ka. Ta­čiau tik­rai ne­ver­tė­tų jų bai­min­tis. Ži­no­ma, jie, jei­gu yra ga­li­my­bė, ap­klaus vai­ką, tė­vus, gy­dy­to­jus ir pa­da­rys ati­tin­ka­mas iš­va­das. Gal­būt spe­cia­lis­tai ap­si­lan­kys šei­mos na­muo­se, ta­čiau ne­nu­sta­čius pa­vo­jaus, grės­mių vai­kui, jie iš­eis ir to­kia šei­ma to­liau gy­vens kaip gy­ve­nu­si. Ne­bus įtrau­kia­ma į jo­kius są­ra­šus“, – ti­ki­no Romualdas Jučas, kitas tą naktį budėjęs specialistas.

Ji pa­ta­rė bet ko­kiu at­ve­ju ben­dra­dar­biau­ti su vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tais, įsi­klau­sy­ti į jų pa­ta­ri­mus ir iš to­kios šei­mos vai­kai nie­ka­da ne­bus at­im­ti.

Ko­dėl vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai ta­po „monst­rais“?

„Da­bar vi­suo­me­nė­je vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­to įvaiz­dis yra su­for­muo­tas tar­si kaž­ko­kio šei­mos prie­šo, monst­ro, at­ei­nan­čio at­im­ti vai­kų. Ta­čiau mū­sų pa­grin­di­nė mi­si­ja – pa­dė­ti vai­kams. Su­au­gu­sie­ji ge­ba pa­si­rū­pin­ti pa­tys sa­vi­mi. O kas pa­dės vai­kui, kai tė­vai ne­pa­jė­gūs juo pa­si­rū­pin­ti? Mes tik­rai ne­sa­me su­in­te­re­suo­ti iš šei­mų at­im­ti kuo dau­giau vai­kų. Lai­ko­mės prin­ci­po, kad vai­kui ge­riau­sia aug­ti šei­mo­je. Ta­čiau tais at­ve­jais, kai iš­ki­lu­si grės­mė jo svei­ka­tai ir gy­vy­bei, vai­kui, lai­ki­nai, kol šei­ma iš­si­kaps­tys iš kri­zės, su­ran­da­ma sau­gi ap­lin­ka“, – pa­sa­ko­jo V.Ku­dzie­nė ir pri­dū­rė, kad vei­kiau­siai prie to­kio įvaiz­džio kū­ri­mo pri­si­dė­jo vie­šu­mo­je nars­to­mos gar­sio­sios vai­kų „at­ėmi­mo“ is­to­ri­jos.

„Ne­abe­jo­ju, kad vi­sos įvai­riau­siais mi­tais api­pin­tos is­to­ri­jos nu­ti­ko tik­rai ne be pa­grin­do. Ta­čiau, sau­gant vai­ko, šei­mos pri­va­tu­mą, lai­kan­tis As­mens duo­me­nų tei­si­nės ap­sau­gos įsta­ty­mo, juo­lab kad vyks­tant iki­teis­mi­niams ty­ri­mams, teis­mi­niams pro­ce­sams, ne­ga­li­ma vie­šin­ti įvy­kių de­ta­lių, ki­tų ap­lin­ky­bių, kad ne­bū­tų pa­žeis­tos tei­sės nor­mos, pa­kenk­ta ty­ri­mui, o svar­biau­sia – vai­kui, dau­gy­bė de­ta­lių nu­ty­li­mos. Gal­būt dėl to ir ku­ria­mos klai­din­gos in­ter­pre­ta­ci­jos, ku­rios vie­ši­na­mos vi­suo­me­nei ir taip ji įaud­ri­na­ma“, – sa­vo nuo­mo­ne da­li­jo­si spe­cia­lis­tė.

Tą nak­tį bu­dė­ju­sių vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tų Astos ir Romualdo klau­sė­me, ar tais at­ve­jais, kai vai­kus rei­kia at­im­ti iš šei­mos, jiems pa­tiems ne­bū­na psi­cho­lo­giš­kai ir emo­ciš­kai sun­ku, jie pa­ti­ki­no, kad tik­rai ne. Prie­šin­gai, net pa­leng­vė­ja, nes jie su­pran­ta, kad tiems vai­kams da­ro kaip ge­riau, už­tik­ri­na jų sau­gu­mą. To­kiais at­ve­jais net ne­bū­na vai­kų aša­rų, kad jie su sve­ti­mais žmo­nė­mis kaž­kur iš­va­žiuo­ja iš na­mų, nes na­muo­se pa­ti­ria bai­mę ir smur­tą. Prieš tai su vai­kais spe­cia­lis­tai daug kal­ba­si ir la­bai at­sar­giai.

Vai­kas – vals­ty­bės. Ką tai reiš­kia?

Į vie­šu­mą pa­lei­dus po­sa­kį, kad vai­kas yra vals­ty­bės, ne vie­niems tė­vams, ypač mo­ti­noms, su­ky­la prieš­ta­rin­gos emo­ci­jos ir net pa­si­pik­ti­ni­mų ban­ga. Ten­ka iš­girs­ti ar­gu­men­tų, kad juk ne vals­ty­bė de­vy­nis mė­ne­sius ne­šio­ja gy­vy­bę įsčio­se, daž­nu at­ve­ju ne vals­ty­bė, o tė­vai dir­ba ir iš­lai­ko sa­vo vai­kus, juos gi­na, auk­lė­ja, mo­ko ir ruo­šia gy­ve­ni­mui, at­ei­čiai.

Pa­aiš­kin­ti to­kio po­sa­kio es­mę pra­šė­me vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tų, mat tai pir­mą kar­tą bu­vo iš­leis­ta bū­tent iš šios sri­ties žmo­nių lū­pų.

„Pir­miau­sia, tai ne tik vai­kai, bet vi­si mes esa­me vals­ty­bės pi­lie­čiai, nes jo­je gy­ve­na­me, ji mus sau­go, gi­na, rū­pi­na­si. Vals­ty­bė mums su­tei­kia ga­li­my­bių mo­ky­tis, gy­dy­tis ir dau­ge­lį ki­tų da­ly­kų. Jo­je gi­mę tu­ri­me sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas. O vai­kai nė­ra tė­vų nuo­sa­vy­bė, jie yra ly­gia­ver­čiai Lie­tu­vos vals­ty­bės pi­lie­čiai, kaip ir su­au­gu­sie­ji, to­dėl ne­ga­li­ma sa­vin­tis ir jų gy­vy­bės, tei­sių, gy­ve­ni­mo. De­ja, daž­na so­cia­li­nę ri­zi­ką pa­ti­rian­ti šei­ma lai­ko­si bū­tent to­kio ydin­go po­žiū­rio. Ta­čiau iš nė vie­no tė­vo ar mo­ti­nos vals­ty­bė nie­ka­da ne­atims tei­sės jais bū­ti sa­vo vai­kams, kol ne­ky­la pa­vo­jus jų sau­gu­mui“, – pa­aiš­ki­no V.Ku­dzie­nė.

Ka­da vai­kai at­ima­mi?

Vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tai, ga­vę pra­ne­ši­mą apie ga­li­mą vai­ko tei­sių pa­žei­di­mą, vyks­ta į šei­mą, ben­drau­ja su vai­ku (at­si­žvel­giant į vai­ko am­žių ir bran­dą, svei­ka­tos būk­lę), vai­ko įsta­ty­mi­niais at­sto­vais, ver­ti­na su vai­ku ir jo so­cia­li­ne ap­lin­ka su­si­ju­sią in­for­ma­ci­ją. Bu­din­tys vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai pa­brė­žė, jog nu­sta­čius, kad ky­la pa­vo­jus vai­ko gy­vy­bei ir svei­ka­tai, vai­kas pa­lik­tas as­me­nims, ku­rie ne­tin­ka­mai juo rū­pi­na­si, tė­vams aki­vaiz­džiai esant ap­svai­gu­siems nuo al­ko­ho­lio, psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų, dėl ko ky­la grės­mė vai­ko sau­gu­mui, gy­vy­bei, svei­ka­tai, vai­kas pa­ima­mas iš ne­sau­gios ap­lin­kos ne­del­siant ir lai­ki­nai ap­gy­ven­di­na­mas gi­mi­nai­čių, as­me­nų, emo­ci­niais ry­šiais su­si­ju­sių su vai­ku, šei­mo­se, so­cia­li­nių ar bu­din­čių glo­bė­jų šei­mo­se ir tik ne­sant to­kios ga­li­my­bės – pa­lie­ka­mas glo­bos ins­ti­tu­ci­jo­je.

Spe­cia­lis­tai vie­to­je pil­do „Grės­mės vai­kui ly­gio nu­sta­ty­mo an­ke­tą“ ir spren­džia klau­si­mą, ar vai­kas ga­li grįž­ti į šei­mą, ar si­tu­a­ci­ja to­kia, kad bū­ti­na kreip­tis į teis­mą dėl lei­di­mo pa­im­ti vai­ką iš šei­mos. Jei­gu nu­sta­to­mas pir­mas grės­mės vai­kui ly­gis, vai­kas iš tė­vų (glo­bė­jų) nė­ra pa­ima­mas, šei­mai tei­kia­ma sa­vi­val­dy­bė­se dir­ban­čio at­ve­jo va­dy­bi­nin­ko ko­or­di­nuo­ja­ma pa­gal­ba. Kai nu­sta­to­mas ant­ras grės­mės ly­gis, tai reiš­kia, kad ma­no­ma, jog vai­ko sau­gu­mui, svei­ka­tai ar gy­vy­bei yra ki­lu­si re­a­li grės­mė, vai­kas yra pa­ima­mas iš tė­vų (glo­bė­jų) ir krei­pia­ma­si į teis­mą dėl lei­di­mo pa­im­ti vai­ką iš įsta­ty­mi­nių at­sto­vų ga­vi­mo. Ta­da šei­mai pra­de­da­ma teik­ti mo­bi­lio­sios ko­man­dos pa­gal­ba, ku­rią su­da­ro so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, psi­cho­lo­gas ir pri­klau­so­my­bių spe­cia­lis­tas. In­ten­sy­vi pa­gal­ba tei­kia­ma 14 ka­len­do­ri­nių die­nų. Su spe­cia­lis­tų pa­gal­ba yra ver­ti­na­ma ri­zi­ka ir sau­gu­mas šei­mo­je, vyk­do­ma kri­zės in­ter­ven­ci­ja, ver­ti­na­mos šei­mos stip­ry­bės ir pa­gal­bos jai po­rei­kiai. Šei­ma, ku­ri pri­ima pa­gal­bą, daž­nai ryž­ta­si sva­riems po­ky­čiams, pra­de­da gy­dy­tis pri­klau­so­my­bes. Tuo pa­čiu me­tu ini­ci­juo­ja­ma at­ve­jo va­dy­ba sa­vi­val­dy­bė­je. Ta­da at­ve­jo va­dy­bi­nin­kai, pa­si­telk­da­mi įvai­rios sri­ties spe­cia­lis­tus, kar­tu su šei­ma pa­ren­gia pa­gal­bos šei­mai pla­ną ir pa­de­da šei­mai jį įgy­ven­din­ti.

„Kai grės­mės ly­gis vai­kui ne­nu­sta­to­mas, tai reiš­kia, kad pra­ne­ši­mas nepa­si­tvir­ti­no. La­bai svar­bu ži­no­ti, kad, ver­ti­nant grės­mės ly­gį vai­kui, vi­suo­met yra ver­ti­na­ma ap­lin­ky­bių vi­su­ma ir at­si­žvel­gia­ma į vai­ko am­žių, nes tai, kas ga­li kel­ti di­de­lę grės­mę kū­di­kiui, bus ma­žiau pa­vo­jin­ga pa­aug­liui. Be­je, už me­la­gin­gus pra­ne­ši­mus as­me­nims gre­sia ad­mi­nist­ra­ci­nė at­sa­ko­my­bė“, – api­ben­drin­da­ma si­tu­a­ci­ją aiš­ki­no V.Ku­dzie­nė.