V. Zelenskio „taikos planas“, atrodo, nepramušė

 Viena vertus, galima atrasti tiesioginių šios tezės patvirtinimų. Ispanų laikraštis „El Pais“ praneša, esą prancūzų gynybos ministras Sabastienas Lacornu šią savaitę pripažino, kad Prancūzijos vyriausybės ligi metų pabaigos nesugebės užtikrinti anksčiau Ukrainai pažadėtos 3 mlrd. eurų vertės karinės paramos. Apie Europos nuovargį interviu „Financial Times“ užsiminė ir Suomijos diplomatijos vadovė Elina Valtonen. Šveicarų “Neue Zuercher Zeitung” rašo apie tai, kad Skandinavijos, Jungtinės Karalystės, didumos Vidurio ir Rytų Europos šalių politikai ne tik tvirtai pasisako už paramą Ukrainai, bet ir ragina ją radikaliai didinti. 

Dvejoja tik Vašingtonas bei Berlynas. Pastarųjų trypčiojimo esminė priežastis – baimė, kad suteiktas leidimas ukrainiečių kariuomenei vakarietiškais ginklais smogti Rusijos gilumon gali paskatinti rusų diktatorių Vladimirą Putiną eskaluoti konfliktą ir paversti jį branduoliniu karu. Nekalbant apie Ukrainos stojimą į NATO aljansą, ką „taikos plane“ pabrėžia V. Zelenskis. Šią šantažo nuostatą Rusijos užsienio reikalų ministerija tuojau trečiadienį suskubo patvirtinti. Kita vertus, Ukrainos sėkmės skeptikų gretas akivaizdžiai mažina tai, kad šiais metais jos kariuomenė patiria vieną nesėkmę po kitos. Vakaruose mėgsta sėkmingus. Ne tik besipriešinančius blogiui, tačiau ir sėkmingus. 

Yra duomenų, kurie rodo, kad po sėkmingo, tačiau ekspertų abejones kėlusio Ukrainos karių puolimo, įsiveržus į Rusijos Kursko sritį, šios šalies JAV palaikymas pakilo nuo maždaug 60 iki 70 proc. Ir net rinkimų kampanijos tiesiojoje esanti JAV demokratų administracija yra priversta šį pokytį vertinti. Kyla įspūdis, kad tarptautinės politikos koridoriuose vyksta šlykštokas turgus. V.Putino atstovams Vakarai tvirtina maždaug taip, „jei elgsitės taip, kaip mums atrodys nenormalu, mes ukrainiečiams teiksime dar didesnę paramą, o V Zelenskiui – „jei nesusitaikysite su lemtimi ir neieškosite kompeomiso su Maskva, ginklų gausite mažiau“. 

Ši formulė (jeigu ji tokia yra oficiali arba de facto) yra prasta bent dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, V.Putinas gana seniai vaidina radikalą nučiuožusiu stogu ir jo tokie įspėjimai neveikia. Niekas kitas taip gerai nežino ir nejaučia, kad karas jam – vienintelė galimybė išlaikyti asmeninę, niekieno nekontroliuojamą valdžią. Jį gali sustabdyti tik suvokimas, kad savo pradėtą karą jis gali pralaimėti. Ir likti akistatoje su savo karo giltinės nustekenta visuomene, žlugusia šalies ekonomika. Kita vertus, ukrainiečių šia formules taip pat neišgąsdinsi. Jokiu nuo 2022-ųjų vasario pabaigos vykstančio karo laikotarpiu Ukraina negavo tiek vakarietiškos paramos, kiek jai tuo metu reikėjo. Taigi šiek tiek mažiau ar šiek tiek daugiau – padėties radikaliai nekeičia. 

 Situacijos keistumą iliustruoja dviejų NATO generalinių sekretorių (kadenciją baigusio Jenso Stoltenbergo ir ką tik inauguruoto Marko Ruttės) vieši komentarai Ukrainos klausimu. Eidamas pareigas J.Stoltenbergas buvo tas politikas, kuris  apie Ukrainą dėstė išimtinai rezervuotą požiūrį. Dabar interviu „Financial Times“ pareiškė, kad Ukrainos narystė NATO galėtų būti visai reali net be prarastų teritorijų, nes prarastoms teritorijoms nebūtų taikoma NATO apsauga. Panašiai kaip šiuo metu veikia JAV suteiktos saugumo garantijos Japonijai. Japonijai, tačiau ne Kurilų saloms, kurias, japonų požiūriu, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos neteisėtai okupuoja Rusija. O naujasis NATO vadovas M. Rutte V.Zelenskio iniciatyvas sutiko tradiciškai: Ukrainos narystė NATO, taigi ir saugumo garantijos – kada nors ateityje, nors tai NATO labai svarbi šalis ir t.t. Vakarų žiniasklaida iš esmės pažymi, kad maždaug prieš pusantro mėnesio atsiradęs V.Zelenskio „pergalės/taikos planas“, kurį jis atvežė į Vašingtoną ir kai kurių Europos šalių sostines, yra labiau neigyvendinamų užkeikimų rinkinys nei tikroviškas problemos sprendimo pagrindas.

 Tačiau taip yra ne dėl V.Zelenskio, o dėl Vakarų valios trūkumo padėti agresiją patyrusiai šaliai.