Rug­sė­jo va­ka­ras Jau­ni­mo par­ke: vie­niems veik­los trūks­ta, ki­ti džiau­gia­si

Įei­da­mas į par­ką nuo po­li­kli­ni­kos pu­sės iš­kart su­tin­ki žmo­nių – va­ka­rė­jant Dai­na­vos mik­ro­ra­jo­no gy­ven­to­jai ke­liau­ja pa­ve­džio­ti šu­nų.

Ki­ti po sa­vų veik­lų ir dar­bų Jau­ni­mo par­ko ta­ku ban­do nu­si­gau­ti iš vie­no mik­ro­ra­jo­no į ki­tą.

Ke­liau­jant ta­ku link vai­kų žai­di­mų aikš­te­lės, ga­li­ma pa­ste­bė­ti daug vy­res­nio am­žiaus mies­tie­čių, be­si­il­sin­čių ant suo­le­lių.

Vie­ną iš suo­liu­kų už­si­ė­mę trys se­no­liai aly­tiš­kiai: Ona, Ona ir Vy­tau­tas. Pa­kal­bin­ti jie dro­vi­si, sa­ko ei­ti pas jau­nes­nius, iš­kal­bin­ges­nius par­ko lan­ky­to­jus.

Vis­gi, ga­liau­siai min­ti­mis pa­si­da­lin­ti nu­spren­džia vie­na iš Onų, ku­ri pa­sa­ko­ja, kad su bi­čiu­liais čia at­ei­na be­veik kiek­vie­ną die­ną ir sten­gia­si kuo dau­giau pa­si­vaikš­čio­ti, apei­na po­rą ra­tų.

„Pa­tin­ka, kad par­ke yra kur at­si­sės­ti, kad gra­ži gam­ta, bet sen­jo­rams čia nė­ra ką veik­ti“, – sa­ko aly­tiš­kė.

Jos ma­ny­mu, vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms trūks­ta ren­gi­nių, ka­dan­gi vi­si par­ko įren­gi­niai ir aikš­ty­nai la­biau tin­ka jau­ni­mui, o pa­vė­si­nes ir­gi už­ima jau­ni­mas.

„Sen­jo­rai čia tik­rai no­rė­tų ir pa­šokt, ir pa­dai­nuot“, – juo­kia­si Ona. O jos ben­dra­var­dė sa­ko, kad sma­gu, jog čia ga­li at­ei­ti ir pa­ben­drau­ti su ki­tais žmo­nė­mis, su­si­pa­žin­ti: „Pa­si­da­li­nam pa­tir­ti­mis, se­no­liai sa­vo at­min­tį at­gai­vi­na, pa­sa­ko­da­mi jau­nys­tės nu­ti­ki­mus. Tik gai­la, kad anks­čiau žmo­nių dau­giau at­ei­da­vo, o da­bar smar­kiai su­ma­žė­jo. Se­nes­ni jau ne­be­pa­ei­na, o jau­nes­ni ei­na ten, kur įdo­miau.“

Jau nuo prie ta­ko sto­vin­čio suo­le­lio gir­dė­ti žai­di­mų aikš­te­lė­je žai­džian­čių vai­kų bal­sai, o pa­ė­jė­jus ar­čiau ma­to­si ir rū­pes­tin­gi juos pri­žiū­rin­čių tė­vų vei­dai. Vie­nos iš ak­ty­viai žai­di­mų aikš­te­le be­si­mė­gau­jan­čių mer­gai­čių ma­ma Dia­na pa­sa­ko­ja, kad par­ke ap­si­lan­ko ne­daž­nai, bet čia jai su duk­ra la­bai pa­tin­ka. O štai mer­gai­tė ma­mą nu­trau­kia, sa­ko: „Ne­la­bai, jau nu­si­bo­do, nes nė­ra nie­ko nau­jo.“

Dia­nos nuo­mo­ne, žai­di­mų aikš­te­lė tik­rai ge­ra, bet par­ke trūks­ta veik­lų, ku­rios su­jung­tų ten žai­džian­čius vai­kus, ji ma­no, kad ga­lė­tų bū­ti ani­ma­to­rių, or­ga­ni­zuo­jan­čių žai­di­mus ma­žie­siems lan­ky­to­jams. Tai­gi, už­si­ė­mi­mų trūks­ta ne tik sen­jo­rams.

O štai aly­tiš­kis Da­rius, aikš­te­lė­je lei­džian­tis lai­ką su duk­ry­te, sa­ko, kad Jau­ni­mo par­kas ge­ras ne tik vai­kams, bet vi­siems aly­tiš­kiams: „Vai­kams, aiš­ku, jis ypač ge­ras, nes pa­si­rū­pin­ta žai­di­mų aikš­te­le, pa­si­rū­pin­ta sau­gu­mu, pa­vyz­džiui, čia vi­sur gu­ma iš­klo­ta, ap­sau­gos ant kam­pų gu­mi­nės.“

Ir iš tie­sų, kol Da­rius kal­ba, jo dar vi­sai ma­ža duk­ra ro­po­ja ap­lin­kui, bet tė­tis ra­mus, mat ap­lin­ka – sau­gi. Aly­tiš­kis at­krei­pia dė­me­sį ir į ino­va­ci­jas, sa­ko, kad jam la­bai pa­tin­ka aikš­te­lė­je esan­tis in­te­rak­ty­vus žai­di­mas.

Vis dėl­to jis pa­ste­bi ir ką dar rei­kė­tų pa­keis­ti: „Ma­nau, kad su­tvar­ky­ti tą til­tą rei­kė­tų, nes at­va­žiuo­jant su vai­ku­čiu ve­ži­mė­ly at­ro­do, kad vai­kui dan­tu­kai iš­kris, rei­kia duot įsi­kąst kaž­ką gu­mi­nio.“

Pa­klau­sus, ką čia ga­li veik­ti vy­res­ni mies­te­lė­nai, Da­rius pri­si­me­na Gab­rie­liaus Liau­dans­ko-Sva­ro ini­cia­ty­va vy­ku­sius šach­ma­tų žai­di­mus, ta­da juo­kia­si, kad šach­ma­tus kaž­kas pa­vo­gė ir pa­va­di­na tai žmo­giš­kuo­ju ab­sur­du.

Ki­ta­me aikš­te­lės kam­pe su duk­ra žai­džia ma­ma Si­mo­na. Ji pa­sa­ko­ja, kad veik­lų čia aps­tu: krep­ši­nio aikš­te­lė, tin­kli­nio aikš­te­lė, daug ta­ke­lių pa­si­vaikš­čio­ji­mui. „Džiau­gia­mės, kad ar­ti gy­ve­nam“, – sa­ko aly­tiš­kė ir pa­sa­ko­ja, kad čia lan­ko­si be­veik kiek­vie­ną die­ną.

Pa­klau­sus, ką ga­li veik­ti vy­res­ni aly­tiš­kiai, ku­rie į par­ką at­ei­na ne su vai­kais, Si­mo­na sa­ko pa­ste­bin­ti įvai­rių lais­va­lai­kio ga­li­my­bių: „Ma­čiau, kad daug žmo­nių at­ei­na pa­si­vaikš­čio­ti su šiau­rie­tiš­ko­mis laz­do­mis, ap­su­ka ke­lis ra­tus, at­si­sė­da, ben­drau­ja. Tik­rai ma­tau daug vy­res­nio am­žiaus žmo­nių.“

Pas­kui pa­mąs­čiu­si pri­du­ria, kad gal­būt trūks­ta veik­los pa­aug­liams, vie­tos pa­si­sė­dė­ji­mams, o kar­tu ir di­des­nio vai­kų aikš­te­lės ap­sau­go­ji­mo, ste­bė­ji­mo, ka­dan­gi la­bai grei­tai vis­kas bū­na ap­ra­šy­ta, api­pieš­ta ar su­ga­din­ta.

Ir nors ma­ty­ti, kad die­nos me­tu Jau­ni­mo par­ką sau­go po­li­ci­ja, ku­ri su­ka ra­tus ap­link pa­grin­di­nes su­si­bū­ri­mo vie­tas, nak­ti­mis at­si­ve­ria vi­sos ga­li­my­bės nio­ko­ti jo tur­tą.

Ke­liau­jant pro ried­len­čių par­ką spor­tuo­jan­čių žmo­nių kol kas ne­ma­ty­ti nei ant ram­pų, nei vir­šu­je ant tre­ni­ruok­lių. Už­tat akis pa­trau­kia ma­žiau daž­nas vaiz­das – aly­tiš­kė, nuo par­ko obe­lų be­si­ren­kan­ti vai­sius. Ji pri­sis­ta­to kaip Al­do­na ir pa­sa­ko­ja, kad ne­la­bai mėgs­ta Jau­ni­mo par­ką: „At­ei­nu čia tik to­dėl, kad ar­ti gy­ve­nu. Man daug la­biau prie šir­dies yra Mies­to so­das, ta gam­ta la­biau pa­tin­ka, tik kad ten per to­li taip nu­ei­ti.“

Mo­te­ris obuo­liau­da­ma sa­ko, kad nė­ra čia ką veik­ti ir de­da obuo­lius į pin­ti­nę, ta­čiau ne­ma­žą da­lį aly­tiš­kių ši veik­la tik­riau­siai vi­sai nu­ste­bin­tų ir pa­si­ro­dy­tų sma­gi.

Kai ku­rie aly­tiš­kiai į par­ką iš­ei­na tie­siog pa­si­vaikš­čio­ti. Jus­ti­nos Go­lok­voš­čiū­tės nuotr.