Ku­ni­gas Ry­tis Bal­tru­šai­tis: šiais lai­kais no­ri­me, kad pa­si­ruo­ši­mas šven­tam sak­ra­men­tui bū­tų toks pat grei­tas, kaip elek­tro­ni­nis ap­si­pir­ki­mas

– Ku­ni­ge, sa­ky­ki­te, kaip yra nu­sta­to­mas lai­kas, ka­da rei­kė­tų pra­dė­ti ruoš­tis sak­ra­men­tams?

– Pir­miau­sia, rei­kė­tų pa­sa­ky­ti, kad ruo­ši­ma­sis sak­ra­men­tams nė­ra at­ski­ro ku­ni­go ar ka­te­che­to kū­ry­ba ir da­ly­kų in­ter­pre­ta­ci­ja. Lie­tu­vos Vys­ku­pų Kon­fe­ren­ci­ja 2015 me­tais iš­lei­do do­ku­men­tą „Vai­kų ir jau­nuo­lių ruo­ši­mo At­gai­los, Eu­cha­ris­ti­jos ir Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tams gai­rės“ („Ka­ta­li­kų pa­sau­lio“ lei­di­niai, 2015), ku­riuo pri­va­lo va­do­vau­tis vi­sos pa­ra­pi­jos, rek­to­ra­tai bei vie­nuo­li­nės ben­druo­me­nės, ruoš­da­mos vai­kus ir jau­nuo­lius mi­nė­tiems sak­ra­men­tams. Ir at­sa­kant į klau­si­mą, mi­ni­ma­me do­ku­men­te skai­to­me: „Sak­ra­men­tams be­si­ren­gian­čių­jų ka­te­che­zės už­si­ė­mi­mai tu­rė­tų pra­si­dė­ti ne vė­liau nei rug­sė­jo pas­ku­ti­nį sek­ma­die­nį“ (nr. 7.6).

Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jo­je pa­si­ren­gi­mas Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai pra­si­de­da rug­sė­jo vi­du­ry­je, o pa­si­ren­gi­mas Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tui – rug­sė­jo pas­ku­ti­nę sa­vai­tę. Be­je, svar­bu pri­dur­ti, kad Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­ja, Vil­ka­viš­kio vys­ku­po spren­di­mu, yra ir Su­au­gu­sių­jų ka­te­chu­me­na­to cen­tras, ku­ria­me su­au­gu­sie­ji (nuo 18 me­tų) ga­li pa­si­reng­ti Krikš­to, At­gai­los, Eu­cha­ris­ti­jos bei Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tams. Ši pro­gra­ma pra­si­dė­jo šių me­tų rug­sė­jo 12 die­ną.

– Kaip vyks­ta pa­si­ruo­ši­mas šiems sak­ra­men­tams?

– Pa­si­ren­gi­mas sak­ra­men­tams vyks­ta taip: kar­tą sa­vai­tė­je bū­na vie­nos va­lan­dos ka­te­che­zė bei da­ly­vau­ja­ma sek­ma­die­nio šv. Mi­šio­se. Pa­si­ren­gi­mas trun­ka vi­sus moks­lo me­tus, tie­sa, ka­te­che­zės už­bai­gia­mos ba­lan­džio pa­bai­go­je ar ge­gu­žės pa­čio­je pra­džio­je. „Al­fa“ kur­sas vyks­ta su­au­gu­siems ir ka­te­ki­zuo­ja­mų­jų tė­vams, jei jie ren­ka­si šį kur­są. Ki­ti klau­si­me pa­mi­nė­ti da­ly­kai yra ka­te­che­to kū­ry­bin­gu­mas. Jei jis ma­to po­rei­kį, tuo­met su vai­kais ir jau­ni­mu ke­liau­ja į pa­si­rink­tas vie­tas. Su­au­gu­sie­ji da­ly­vau­ja „Al­fa“ sa­vait­ga­ly­je, ku­ris vyks­ta Liš­kia­vo­je.

– Ku­ni­ge, o ar vai­kai, ku­rie at­ei­na ruoš­tis Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai, su­pran­ta, kad tai yra Kris­taus kū­nas, o ne šiaip vaf­lis, ku­rį jie val­go per pus­ry­čius?

– Spren­džiant iš to, kaip vai­kai pri­ima Jė­zų Eu­cha­ris­ti­jo­je Pir­mo­sios Ko­mu­ni­jos die­ną, drįs­tu sa­ky­ti taip, jie su­pran­ta, kad čia ki­toks val­gis nei įpras­tas kas­die­nis. Ka­te­che­zių pra­džio­je, su­pran­ta­ma, bū­na vi­saip, ta­čiau aš­tuo­nių mė­ne­sių ka­te­che­zės ke­lias ir yra skir­tas pa­si­reng­ti tam, kad Ko­mu­ni­jo­je vai­kas su­si­tik­tų Jė­zų.

– Su ko­kiais di­džiau­siais sun­ku­mais su­si­du­ria vai­kai, o gal­būt ir tė­vai, ruo­šian­tis šiam Eu­cha­ris­ti­jos sak­ra­men­tui?

– La­biau­siai su kan­try­bės trū­ku­mu. Gy­ve­na­me lai­ke, kai no­ri­me, kad vis­kas įvyk­tų kuo grei­čiau ir kuo pa­pras­čiau, kad ne­rei­kė­tų dė­ti pa­stan­gų. No­rė­tų­si, kad tai bū­tų pa­na­šu į pre­kių įsi­gi­ji­mą in­ter­ne­tu – po­ra sprag­te­lė­ji­mų kla­vi­šais ir pre­kė jau ke­liau­ja pas ta­ve. Čia taip nė­ra. Ka­te­che­zė – pa­lai­min­gas, ta­čiau drau­ge ne­ma­žai ati­daus ir kruopš­taus dar­bo rei­ka­lau­jan­tis ke­lias. Ar mes tik­rą ir tvir­tą drau­gys­tę su ki­tu žmo­gu­mi su­ku­ria­me stai­ga? Ne. Tik­ra drau­gys­tė, kad ją to­kia ir pa­va­din­ti, nu­ei­na il­gą ke­lią.

– Jū­sų nuo­mo­ne, dau­giau yra žmo­nių, ku­rie sa­vo no­ru pra­de­da ruoš­tis Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tui, ar ver­čia­mi se­ne­lių, tė­vų?

– Pa­aug­liai ir jau­nuo­liai dau­ge­liu at­ve­jų yra pa­ra­gi­na­mi sa­vo tė­vų ar glo­bė­jų, nes pa­tys ne vi­sai su­pran­ta pras­mės ir reikš­mės, ta­čiau ne­ma­žai jau­nuo­lių pa­tys no­ri ir są­mo­nin­gai ren­ka­si pa­si­ren­gi­mą Su­tvir­ti­ni­mui. Pro­cen­ta­liai ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, ta­čiau ki­tų pa­ra­gin­tų yra di­des­nė da­lis.

– Dau­ge­liui pa­grin­di­nė prie­žas­tis, dėl ku­rių žmo­nės pra­de­da ruoš­tis Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tui, tai, kad ga­lė­tų tuok­tis baž­ny­čio­je, ta­čiau ar tai tik vie­na ma­lo­nė, ku­rią su­tei­kia šis sak­ra­men­tas?

– Tik­rai ne. Pir­miau­siai Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas yra pil­nu­ti­nio įkrikš­čio­ni­ji­mo žen­klas. Šį sak­ra­men­tą pri­ėmęs as­muo yra pil­nai įjun­tas į Ka­ta­li­kų Baž­ny­čią, pa­šauk­tas gy­ven­ti sa­vo ti­kė­ji­mu ir, ne­ga­na to, siun­čia­mas ti­kė­ji­mą liu­dy­ti ir skelb­ti. Na ir, ži­no­ma, at­ei­ty­je įkrikš­čio­ni­ji­mo sak­ra­men­tus pri­ėmęs žmo­gus ga­lės bū­ti Krikš­to tė­vu ar mo­ti­na, Su­tvir­ti­ni­mo tė­vu ar mo­ti­na, tai bus rei­ka­lin­ga no­rint gy­ven­ti vie­nuo­liš­ką ar ku­ni­giš­ką gy­ve­ni­mą bei pri­im­ti San­tuo­kos sak­ra­men­tą baž­ny­čio­je.

– O ar pa­ste­bė­jo­te ko­kių nors ten­den­ci­jų per pas­ta­ruo­sius me­tus? Ar šiems sak­ra­men­tams at­ei­na ruoš­tis dau­giau ar ma­žiau žmo­nių?

– Ryš­kių ten­den­cin­gų po­ky­čių ne­ma­tau. Dau­gu­ma vai­kų ruo­šia­si Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai, dau­gu­ma pa­aug­lių bei jau­nuo­lių – Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tui. Taip, yra pa­vie­nių at­ve­jų, kai žmo­nės sak­ra­men­tams ne­si­ruo­šia to­dėl, nes ga­li­mai pri­klau­so ki­tai krikš­čio­niš­kai de­no­mi­na­ci­jai, sa­ve trak­tuo­ja kaip ne­ti­kin­čius, kar­tais tė­vai sa­ko, kad jei no­rės, tai su­au­gęs pats su­si­tvar­kys. Ir šiuo at­ve­ju, jei po­žiū­ris tik su­si­tvar­ky­ti bent be ma­žu­ly­čio ti­kė­ji­mo grū­de­lio, tuo­met tik­rai ge­riau pa­lik­ti lais­vę vai­kui ar pa­aug­liui. Ta­čiau ir čia yra daug niu­an­sų, nes daž­nai toks vai­kas ar pa­aug­lys jau­čia­si tar­si ap­leis­tas, tar­si jis nie­kam ne­rū­pi. O be tė­vų su­ti­ki­mo ruoš­tis sak­ra­men­tams – su­dė­tin­ga, nors mi­nė­ta­me do­ku­men­te yra pa­mi­nė­ta, kad Su­tvir­ti­ni­mui jau­nuo­lis ap­si­spren­džia sa­va­ran­kiš­kai.

– Kiek jau­nuo­lių pa­si­lie­ka prie Jė­zaus po pa­si­ruo­ši­mo šiems sak­ra­men­tams?

– Aki­vaiz­džiai ma­žas pro­cen­tas lie­ka nuo­lat prak­ti­kuo­ti ti­kė­ji­mą su ben­druo­me­ne, ta­čiau čia ku­ni­gai ir ka­te­che­tai, pa­ti Baž­ny­čia, tu­ri už­duo­ti sau klau­si­mą – kiek yra pa­ra­pi­jų, ku­rios jau­nuo­liams siū­lo kaž­ką pa­pil­do­mai nei tik sek­ma­die­nio šv. Mi­šios? Mū­sų pa­ra­pi­jo­je yra jau­ni­mo gru­pė, ku­ri ren­ka­si penk­ta­die­nių va­ka­rais. Ir jau­nuo­liai, va­do­vau­ja­mi se­sės vie­nuo­lės, ke­liau­ja to­liau ti­kė­ji­mo ke­lio­nė­je. Da­lis jau­ni­mo lie­ka Baž­ny­čio­je to­kiu bū­du. Tad Jū­sų klau­si­me yra pa­pil­do­mas klau­si­mas už pa­ra­pi­jų sie­lo­va­dą at­sa­kin­giems. Klau­si­mo an­tra da­lis – ar veik­la, skir­ta jau­nuo­liams, jiems su­pran­ta­ma ir įdo­mi, ar no­ri­me juos pri­im­ti to­kius, ko­kie jie yra, ar no­ri­me „įkal­ti“ sa­vo tie­sas ir „iš­ope­ruo­ti“ au­ten­tiš­ką mąs­ty­mą?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu Baž­ny­čia yra dė­me­sio cen­tre, įvai­rūs skan­da­lai, po­pie­žiaus pa­si­sa­ky­mai yra iš­šū­kis gy­va­jai Kris­taus Baž­ny­čiai. Kaip ma­no­te, ar vi­si šie da­ly­kai la­bai stip­riai da­ro įta­ką jau­nų žmo­nių ti­kė­ji­mui?

– Baž­ny­čia dė­me­sio cen­tre yra tik­rai ne tik dėl skan­da­lų ar ne­tei­sin­gai in­ter­pre­tuo­ja­mų po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus žo­džių. Baž­ny­čia cen­tre, pir­miau­siai, yra dėl Jė­zaus Kris­taus as­mens, dėl iš­ti­ki­my­bės Die­vui. Ta­čiau ži­niask­lai­da ir įvai­rios prie­mo­nės Baž­ny­čią „iš­ke­lia““ vie­šu­mon tik skan­da­lų aki­vaiz­do­je. Pa­vyz­dys. Ne­se­niai pra­ūžė įspū­din­gai pa­ki­lios Pa­sau­lio jau­ni­mo die­nos Li­sa­bo­no­je. Kiek Lie­tu­vos spau­do­je, te­le­vi­zi­jo­je ir so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se bu­vo straips­nių bei in­ter­viu apie tai? Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad vi­sai ty­la, ta­čiau… Ne­bu­vo skan­da­lo, o kad su­si­rin­kę du mi­li­jo­nai jau­nuo­lių iš­gy­ve­na ypa­tin­gą ben­drys­tę su Die­vu ir tar­pu­sa­vy­je, nie­kam ne­įdo­mu. Gai­la, kad tik in­tri­gos mus ge­na pir­myn.

O at­sa­kant į klau­si­mą apie skan­da­lų po­vei­kį. Nė­ra abe­jo­nės, kad tai vei­kia ir pa­čią Baž­ny­čios ben­druo­me­nę, ir pa­vie­nius žmo­nes: glu­mi­na, skau­di­na, ver­čia ne­ri­mau­ti, ma­ži­na pa­si­ti­kė­ji­mą, da­lis, tik­riau­siai, nors as­me­niš­kai ne­te­ko gir­dė­ti, nu­si­vy­lę pa­lie­ka Baž­ny­čią. Ta­čiau šiuo at­ve­ju svar­bu, kad tie­siog vir­te vir­tų dis­ku­si­ja, no­ras gy­dy­tis žaiz­das, sie­kis pa­dė­ti Baž­ny­čiai iš­sau­go­ti ne­su­tep­tą Su­ža­dė­ti­nės rū­bą, o ne vis­ką ste­bė­ti pa­sy­viai, ne­si­do­mint. Jei jau nie­kas ne­re­a­guo­tų, ne­kal­bė­tų, ne­si­pik­tin­tų, tai reikš­tų, kad vi­siems vi­sai tas pats kas čia vyks­ta.

Ti­kiu, kad iš­ban­dy­mai pa­de­da iš­sig­ry­nin­ti, ap­si­va­ly­ti, tvir­tė­ti ir bręs­ti at­sa­kin­gu­me, kad Baž­ny­čia nė­ra tik ku­ni­gai ir vie­nuo­liai, po­pie­žius ir vys­ku­pai, kad Baž­ny­čio­je yra aiš­ki ma­no kaip pa­krikš­ty­to­jo vie­ta.

– O ką re­ko­men­duo­tu­mė­te da­ry­ti tiems jau­nuo­liams, ku­rie mo­kyk­lo­je su­lau­kia pa­ty­čių dėl to, kad yra ti­kin­tys žmo­nės?

– Pa­ty­čios, pa­ti­ria­mos dėl ti­kė­ji­mo Die­vu, tu­ri bū­ti spren­džia­mos taip pat, kaip ir vi­sos ki­tos. Yra nu­ma­ty­tos prie­mo­nės pa­ty­čių pre­ven­ci­jai, jas rei­kė­tų nau­do­ti. Tie­sa, re­tas jau­nuo­lis, bet ačiū Die­vui to­kių yra, ku­ris pa­tir­da­mas pa­ty­čias drįs­tų ir to­liau sa­vo ti­kė­ji­mą liu­dy­ti ir drą­siai apie ti­kė­ji­mą kal­bė­tų. Yra to­kių jau­nuo­lių Aly­tu­je, Lie­tu­vo­je ir ki­tur. Ypač ryš­kus pa­vyz­dys – pa­lai­min­ta­sis Ka­ro­lis Aku­tis, ku­rio pir­mo laips­nio re­lik­vi­jos yra įkur­din­tos Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos baž­ny­čio­je. Jis iš­li­ko drą­sus iki pat sa­vo mir­ties, o ir ki­tus gin­da­vo ir už­sto­da­vo įvai­rių pa­ty­čių aki­vaiz­do­je.

Bet ko­kioms pa­ty­čioms tu­ri bū­ti nu­li­nė to­le­ran­ci­ja. Ir tai yra sie­kia­my­bė, ne­už­ten­ka tik su to­le­ran­ci­jos skė­čiais vie­ną die­ną per me­tus po mo­kyk­lą pa­si­vaikš­čio­ti, tai di­de­lis kas­die­nis dar­bas – mo­ky­ti są­mo­nin­gu­mo, kad ša­lia ma­nęs ga­li tilp­ti įvai­riai ki­to­kie žmo­nės nei aš, kol ma­no­sios lais­vės tai ne­žei­džia.

– Ko pa­si­gen­da­te iš jau­nų žmo­nių ti­kė­ji­mo at­žvil­giu?

– Ver­žlu­mo, gy­vy­bin­gu­mo, do­mė­ji­mo­si, krikš­čio­niš­kų šė­lio­nių, en­tu­ziaz­mo veik­ti, džiaugs­mo, ku­rį ti­kė­ji­mas duo­da, bei drą­sos da­lin­tis tuo, ką sma­gaus iš­gy­ve­na su Baž­ny­čios ben­druo­me­ne. Pa­si­gen­du troš­ki­mo skai­ty­ti Šven­tą­jį Raš­tą. Čia ža­viuo­si ki­tų re­li­gi­jų jau­nais žmo­nė­mis, ku­rie tie­siog stu­di­juo­ja sa­vo Šven­tuo­sius Raš­tus. Pa­vyz­džiui, žy­dai ir mu­sul­mo­nai. Taip, yra to­kių svei­kai an­ga­žuo­tų ir tarp ka­ta­li­kų, bet – ma­žai.

– Ko­kių pa­ta­ri­mų tu­ri­te tė­vams, kad jiems rei­kė­tų kuo ma­žiau ner­vin­tis šiuo lai­ko­tar­piu?

– Leis­tis į pa­si­ren­gi­mo Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai ke­lio­nę drau­ge su sa­vo vai­ku, nes to­kios pa­tir­ties dau­giau ne­bus. Toks su­si­ti­ki­mas su Jė­zu­mi įvyks­ta vie­ną kar­tą ir jei tė­vai / glo­bė­jai yra drau­ge – šis su­si­ti­ki­mas nė­ra vien­kar­ti­nis, bet per­au­ga į nuo­la­ti­nę ben­drys­tę su Jė­zu­mi. Lin­kiu ma­žiau purkš­tau­ti, o dau­giau šyp­so­tis, mels­tis su vai­ku ir už vai­ką, gie­do­ti ir su sprag­te­lė­ji­mu ke­liau­ti Baž­ny­čios ke­liu.

– Ką ga­li­te pa­lin­kė­ti ar pa­tar­ti jau­nuo­liams, ku­rie nu­spren­dė pra­dė­ti ruoš­tis šven­tiems sak­ra­men­tams?

– Nuo „rei­kia“ ir „lie­pė“ per­aug­ti į „no­riu ir trokš­tu“.