Mai­nų me­tai Ar­gen­ti­no­je: aly­tiš­kė pa­si­il­go drau­gų, lie­tu­viš­ko hu­mo­ro jaus­mo ir sa­vo kam­ba­rio

Šei­ma pra­šė ne­si­rink­ti Af­ri­kos

Sva­jo­ne pa­ma­ty­ti už­sie­nio ša­lis ir pa­žin­ti jų gy­ve­ni­mą iš vi­daus, iš­mok­ti kal­bų Min­tau­tė už­si­de­gė bū­da­ma try­li­kos. Tuo me­tu ji mo­kė­si Dzū­ki­jos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, jau bu­vo iš­vy­ku­si į pir­mą­ją moks­lei­viš­ką ke­lio­nę po Ita­li­ją.

„Man vi­sa­da rū­pė­jo pa­žin­ti įvai­rias ša­lis ne kaip tu­ris­tei, bet jaus­tis da­li­mi ben­druo­me­nės, kaip vie­ti­niam gy­ven­to­jui, kal­bė­ti jų kal­ba. Pra­dė­jau ieš­ko­ti va­rian­tų iš­vyk­ti ir at­ra­dau tarp­tau­ti­nes moks­lei­vių mai­nų or­ga­ni­za­ci­jas. Vie­na sta­bi­liau­sių to­kių, vei­kian­čių ir Lie­tu­vo­je, yra YFU. La­bai svar­bu, kad moks­lei­viui lei­džia­ma rink­tis mai­nų truk­mę ir ša­lį, į ku­rią iš­vyks“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kė. 

Dau­gu­ma mai­nų pro­gra­mų, ku­rio­se da­ly­vau­ja ir Lie­tu­va, yra orien­tuo­tos į gim­na­zi­jos kla­sių moks­lei­vius, bet va­rian­tų sau ga­li ras­ti ir jau­nes­ni. Mai­nų or­ga­ni­za­ci­ja, į ku­rią krei­pė­si aly­tiš­kė, lei­džia rink­tis ša­lis iš pen­kių že­my­nų (ži­no­ma, ne vi­sos ša­lys 100 pro­cen­tų da­ly­vau­ja pro­gra­mo­je). No­rė­da­mas iš­vyk­ti moks­lei­vis pri­va­lo pir­miau­sia gau­ti tė­vų su­ti­ki­mą ir už­pil­dy­ti pluoš­tą do­ku­men­tų. Di­de­lės kon­ku­ren­ci­jos nė­ra – jau vien dėl to, kad da­ly­va­vi­mas mai­nų pro­gra­mo­je kai­nuo­ja ne vie­ną tūks­tan­tį eu­rų. Šis mo­kes­tis ga­ran­tuo­ja jau­nuo­liui sto­gą virš gal­vos pa­si­rink­to­je ša­ly­je (ap­gy­ven­di­na ir rū­pi­na­si pri­iman­ti šei­ma), mai­ti­ni­mą, vie­tą mo­kyk­lo­je. Dar rei­kia tu­rė­ti lė­šų as­me­ni­nėms iš­lai­doms, dra­bu­žiams. 

Vie­nas es­mi­nių klau­si­mų, į ku­riuos tu­ri at­sa­ky­ti mai­nų pro­gra­mo­je da­ly­vau­jan­tis jau­nuo­lis, – į ku­rią ša­lį vyks. Min­tau­tė su ma­ma „per­ėjo“ že­mė­la­pį nuo Eu­ro­pos iki Pie­tų Ame­ri­kos, ieš­ko­da­mos kom­pro­mi­so, nes pa­aug­lė no­rė­jo to­bu­lin­ti is­pa­nų kal­bos ži­nias, o jos iš­sva­jo­tos Mek­si­ka ir Bra­zi­li­ja ma­mai ne­at­ro­dė sau­gios.

„Ko­dėl pa­si­rin­kau Ar­gen­ti­ną? At­si­žvel­giau į šei­mos no­rus, kad ne­vyk­čiau į Af­ri­ką ar Ja­po­ni­ją. Ar­gen­ti­na yra pa­kan­ka­mai sau­gi ša­lis, ji ne­pa­ten­ka nei į gam­ti­nių pa­vo­jų, nei iš­ori­nių kon­flik­tų zo­ną“, – pa­si­rin­ki­mo mo­ty­vus dė­lio­ja Min­tau­tė.

Mai­nai – pa­ti tik­riau­sia lo­te­ri­ja

Iš­va­žiuo­da­ma aly­tiš­kė ti­kė­jo­si, kad Ar­gen­ti­no­je daug ke­liaus, pa­žins eg­zo­tiš­ką šios ša­lies kul­tū­rą, bet re­a­ly­bė pa­tei­kė ne­ma­žai ne­ti­kė­tu­mų, ypač pa­žin­tis su įvai­riau­sių so­cia­li­nių sluoks­nių ir tem­pe­ra­men­to žmo­nė­mis. Ga­vu­si mai­nų pro­gra­mos ko­or­di­na­to­rių lei­di­mą, Min­tau­tė per me­tus pa­kei­tė tris šei­mas ir mo­kyk­las bei pa­da­rė iš­va­dą: mai­nų pro­gra­ma yra pa­ti tik­riau­sia lo­te­ri­ja, bet tai – tik į nau­dą.

„Iš­va­žiuo­da­mas ga­li pa­si­rink­ti ša­lį, bet nie­ka­da ne­ži­nai, į ku­rį re­gio­ną pa­kliū­si. Ži­no­ma, tau ga­li bū­ti pa­siū­ly­tas Eu­ro­pos did­mies­tis, ta­čiau tai vei­kiau iš­im­tis iš tai­syk­lės, o dau­gu­ma pa­ten­ka į ne­di­de­lius mies­te­lius ir net­gi kai­mus, kar­tais juo­se gy­ve­na de­šimt gy­ven­to­jų. Iš­tve­ria ne vi­si, pa­si­tai­ko, kad grįž­ta na­mo ne­su­lau­kę ter­mi­no“, – sa­ko Min­tau­tė. Ji pa­ti iš­va­žia­vo nu­si­tei­ku­si iš­šū­kiams ir juos gar­bin­gai įvei­kė.

„Tuš­čias bal­tas la­pas“ – taip pa­šne­ko­vė api­bū­di­na bū­se­ną, kai at­si­du­ri vi­sai ki­to­je kul­tū­ro­je, ne­pa­žįs­ta­ma­me ko­lek­ty­ve ir vis­ką pra­de­di tar­si nuo nu­lio. Ar­gen­ti­no­je Min­tau­tė lan­kė gim­na­zi­jos bai­gia­mą­ją kla­sę (mo­kyk­las jau­nuo­liai ten bai­gia jau­nes­ni) ir so­cia­liai jau­tė­si la­bai ge­rai, iš­kart pa­si­nė­rė į veik­lą ir sten­gė­si pa­žin­ti vie­tos kul­tū­rą – lan­kė fla­men­ko ir tan­go šo­kių už­si­ė­mi­mus.

Ta­čiau pir­mo­ji mo­kyk­la, į ku­rią pa­te­ko, bu­vo pri­va­ti ir pa­kan­ka­mai kon­ser­va­ty­vi – iš re­li­gi­nės pu­sės. „Ne­su maiš­tau­to­ja, bet tai, kad mo­kyk­lo­je drau­džia­ma se­gė­ti aus­ka­rus ir už tai ma­ži­na­mi pa­žy­miai, man ne­at­ro­dė pri­im­ti­na“, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na, ne­tru­kus nu­spren­du­si pa­keis­ti privačią ir gana uždarą  mo­kyk­lą į vals­ty­bi­nę.

Min­tau­tė džiau­gia­si, kad, te­gul ir iš tre­čio kar­to, ta­čiau jai pa­vy­ko ras­ti ar­gen­ti­nie­čių šei­mą, ku­ri ją pri­ėmė la­bai drau­giš­kai. „Su­si­da­riau įspū­dį, kad pa­čią mai­nų idė­ją tur­būt vi­sos šei­mos su­pran­ta sa­vi­tai, tre­čio­ji ma­no šei­ma ją su­pra­to kaip dar vie­nos nau­jos duk­ros at­si­ra­di­mą. La­bai ne­sun­kiai ra­do­me ben­drą kal­bą ir ge­rai ten jau­čiau­si“, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na. 

Lie­tu­viš­ko­je švie­ti­mo sis­te­mo­je – per daug stre­so ir dirb­ti­nės kon­ku­ren­ci­jos

Pra­bė­go jau du mė­ne­siai nuo grį­ži­mo iš Ar­gen­ti­nos, mo­kyk­li­nis gy­ve­ni­mas Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jo­je sėk­min­gai grį­žo į vė­žes, ta­čiau į lie­tu­viš­ką švie­ti­mo sis­te­mą Min­tau­tė žiū­ri kiek ki­to­mis aki­mis.

„Taip, moks­lei­vių pa­sie­ki­mai Lie­tu­vo­je yra aukš­ti, bet man at­ro­do, kad mū­sų švie­ti­me yra per daug kon­ku­ren­ci­jos ir stre­so. Elek­tro­ni­nia­me die­ny­ne nuo­lat pa­tei­kia­mos ana­li­zės, kiek ge­rų pa­žy­mių aš ga­vau ly­gi­nant su ki­tais. Iš­va­žia­vu­si stre­sa­vau, kad ne­ga­lė­siu da­ly­vau­ti olim­pia­do­se ir kon­kur­suo­se, gal­būt dėl to ne­nu­ken­tės (gal nu­ken­tės) ma­no ga­bu­mai ir pa­sie­ki­mai. Bet Ar­gen­ti­no­je su­pra­tau, kad kaup­ti ir ver­tin­ti rei­kia vi­sų pir­ma sa­vo pa­ties ži­nių ba­ga­žą“, – sa­ko aly­tiš­kė gim­na­zis­tė.

Šian­dien ji su šyp­se­na pri­si­me­na, kaip bi­jo­jo gim­na­zi­jos ad­mi­nist­ra­ci­jai pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo „pro­jek­tė­lį“, bet vis­kas iš­ėjo tik į nau­dą, nes pa­sie­ki­mai ir pa­žy­miai ne­nu­ken­tė­jo (už­duo­tis gau­da­vo ir nuo­to­li­niu bū­du iš sa­vo mo­ky­to­jų), iš­mo­ko is­pa­nų kal­bos ir įga­vo to­kios di­de­lės pa­tir­ties, ku­rios ne kiek­vie­nas ga­li pa­ra­gau­ti.

„Pa­juo­kau­ju, kad mai­nų me­tams pa­si­ruo­šiau ge­riau nei gy­ve­ni­mui čia. Ap­si­gin­kla­vau kan­try­be, nu­si­tei­kiau iš­šū­kiams ir ne­pa­ju­tau di­de­lio kul­tū­ri­nio šo­ko, nes ži­no­jau, kad iš­lik­siu sa­vi­mi, kad ir kas be­bū­tų. Taip, tai yra iš­šū­kis net ir su­au­gu­sie­siems. Pa­gal­vo­ju, kad ga­lė­čiau šią pa­tir­tį daž­niau nau­do­ti ir bū­da­ma čia, nes ji lei­džia su­vok­ti, koks ga­li bū­ti, su ko­kiais žmo­nė­mis ben­drau­ti“, – svars­to pa­šne­ko­vė. 

Ar me­tai, pra­leis­ti sve­tur, su­stip­ri­no jos mo­ty­va­ci­ją at­ei­ty­je rink­tis stu­di­jas už­sie­nio ša­ly­se?

„Vi­sa­da pla­na­vau, kad stu­di­juo­siu už­sie­ny­je. Bet da­bar, kai vaikš­tau po Vil­niaus se­na­mies­tį, se­nuo­sius uni­ver­si­te­to rū­mus, fa­kul­te­tus, pui­kiai sa­ve įsi­vaiz­duo­ju čia ei­nan­čią į pa­skai­tas. Esu lin­ku­si į fi­lo­lo­gi­ją, gim­to­ji kal­ba man la­bai svar­bi. Bet man taip pat rei­kia ir ju­de­sio, o Aly­tu­je da­ro­si ankš­to­ka, tai­gi teks gal­vo­ti, kaip vi­sa tai su­de­rin­ti“, – dės­to Min­tau­tė.