Ne iš kelmo spirti ukrainiečiai

Dėl K. Nawrockio sprendimo solidarizuodamiesi su savo šalies lyderiu lenkiškų apdovanojimų atsisakė buvę Ukrainos vadovai Petro Porošenka bei Viktoras Juščenka, taip pat keletas žemesnio rango šalies pareigūnų.

V. Zelenskis ta proga net surengė populistinę viešųjų ryšių akciją – apsilankė „Naujojo Ukrainos pašto” skyriuje, supakavo „Baltojo erelio” ordino inisignijas ir išsiuntė Lenkijos prezidentūros adresu Varšuvoje.

Argumentuodamas savo sprendimą K. Nawrockis leido suprasti. Esą UPA sukilėliai lenkams ligišiol primena kraupias žudynes Ukrainos Voluinės regione, kurių metu buvo nužudyta 60–100 tūkst. lenkų kilmės žmonių. Diduma jų – civiliai. Tačiau Lenkijos prezidentas pamiršo paminėti, kad žudynės nebuvo vienpusės. Tuo metu pogrindinės Armijos krajovos kovotojų buvo žudomi ir ukrainiečiai. 

Šis istorinis ginčas trunka jau kelerius metus. Dar prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą, Lenkijos politikai mėgino pateikti atsakomybės sąskaitą už lenkų kilmės žmonių žudynes Voluinėje. Taip pat ir aukų ekshumacijos. Tačiau ukrainiečiai anuos reikalavimus atmetė. Įskaitant 2019 m. prezidentu išrinktą V. Zelenskį.

Aštri diskusija ilgainiui galėjo ir prislopti. Tačiau V. Zelenskio sprendimas karinį dalinį pavadinti „UPA didvyrių” vardu vėl pakaitino aistras. Visų pirma paties Lenkijos prezidento. Prieš tapdamas savo šalies vadovu jis vadovavo Tautos atminties institutui, kuris savo funkcijomis yra panašus į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą.
Tuo tarpu šiuolaikinė ukrainiečių tauta savo identiteto naratyvą kildina ne tik iš plataus masto Rusijos agresijos, bet ir istorinių bandymų įkurti nepriklausomą valstybę XX amžiuje.

Ukrainiečiai iš UPA Antrojo pasaulinio karo metais siekė atkurti savo šalies nepriklausomybę nuo nacių, sovietų, taip pat ir lenkųbei vengrų (vakarinė Ukrainos dalis, panašiai kaip ir Vilniaus kraštas ligi 1939-ųjų rugsėjo buvo Lenkijos okupuota, o dalis šiuolaikinės Užkarpatės priklausė Vengrijai). Tai reiškia, kad karo metais UPA kovojo su trimis ar keturiais priešais ir toji kova iš visų pusių nebuvonei diplomatija, nei žolėdžių konkurencija.

Karo ir pokario metais ukrainiečių tautininkai vakarinėje šalies dalyje organizavo inirtingą pasipriešinimą. Du jų lyderiai – Romanas Šuchevičius ir Stepanas Bandera atitinkamai 1950-aisiais ir 1959-aisiais buvo nužudyti. Pirmasis – sovietų saugumiečių rankomis Vakarų Ukrainoje, antrasis – Miunchene (Vokietija). Panašiai kaip ir ir Lietuvoje 1941 m. birželį, tų pat metų liepos 30-ąją Lvove ukrainiečiai buvo paskelbę savo šalies nepriklausomybės atkūrimą. Panašiai kaip tuometiniai lietuvių veikėjai jie tikėjosi, kad nacių valdžia jiems  suteiks bent ribotos autonomijos Reicho sudėtyje teises.

Bergždiai. Dėl atsisakymo atsisakyti paramos vadinamajam „1941 m. liepos 31 d. [Ukrainos nepriklausomybės] aktui vienas ukrainiečių nepriklausomybininkų – S. Bandera - vokiečių nacių buvo užsarytas į Zachsenhauseno koncentracijos stovyklą. Gi sovietų propaganda už pokario pasipriešinimą okupacinei valdžiai Ukrainos sukilėliams prikergė tradicinį nuodėmių buketą: žydų kilmės žmonių žudynes karo metais, terorą prieš sovietiniu aktyvistus ir taikius gyventojus pokariu.

Dėl to dabar stebuklingai sutampa rusų, lenkų, vengrų nacionalistų interesas. Tačiau ir ukrainiečiai, šiuo požiūriu, yra nepėsti. Būtų naivu manyti, kad sąlyginai sėkmingai Rusijos agresiją atremianti šalis neturi savo tautinio naratyvo, kuris padeda ne tik formuotis ukrainiečių tautai, bet ir gana aršiai atsakyti į įvairias kitas jos kaimynų pretenzijas. Tai parodo buvusių Ukrainos prezidentų solidarumo su V. Zelenskiu akcija. Nors vienam jų – P. Porošenkai Ukrainoje ne be V. Zelenskio palaimininmo yra iškelta mažiausiai viena baudžiamoji byla.