Žodis, kaip politikos veiksmas

Ko gero, panašiai ir buvo iš tikrųjų, tačiau neabejotina ir kitkas. JAV prezidentui Donaldui Trumpui (ir ne tik jam) toks vykdomos politikos apibrėžimas šiuo metu tinka it niekam kitam. Jeigu pirmosios kadencijos Vašingtono Baltųjų rūmų metu buvo sakoma, esą rašydamas žinutes socialiniuose tinkluose JAV vadovas formuoja globalių medijų darbotvarkę, tai dabar – drebina viso pasaulio politiką bei biržų indeksus. Ir jam tai, atrodo, labai patinka. Sakoma, esą tai visiškai atitinka jo – nekilnojamojo turto magnato – ego.
Šią savaitę D. Trumpas pranešė dar kelioms dienoms pratęsiantis paliaubas su Iranu, kurį kartu su Izraelio karinėmis pajėgomis ėmėsi bombarduoti paskutiniąją vasario dieną.

Sugriauta šios Persijos įlankos karinė infrastruktūra, nukauta kelių pakopų politinė bei karinė vadovybė. JAV prezidentas iš esmės galėtų skelbti, kad JAV čia pasiekė lengvą ir milžiniškų aukų nepareikalavusią pergalę (kol kas kalbama, esą operacijos metu žuvo iki dviejų dešimčių amerikiečių).

Tačiau problema ta, kad Iranas formaliai nepasiduoda ir atsisako su D. Trumpu sudaryti taikos sandorį (angl. deal). Maža to: kelia iš esmės neįvykdomas JAV keliamas sąlygas – sumokėti reparacijas už bombardavimų metu sunaikintą turtą, leisti Iranui kontroliuoti viso pasaulio ekonomikai svarbų Hormūzo sąsiaurį ir kt.

Tačiau net tai, ką JAV prezidentas vadina paliaubomis, nėra paliaubos. Šios savaitės pradžioje pasirodė pranešimų, kad Hormūzo sąsiauryje (jis jungia Persijos įlanką ir Arabijos jūrą) apšaudė tris prekybinius laivus, o du jų sulaikė. Taigi šūviai tebesitęsia, nors JAV aviacija porą savaičių nebemeta bombų Irano teritorijoje. Tačiau neleidžia per sąsiaurį judėti laivams, kurie plaukia į ir iš Irano uostų.

Nesaugi ir neprognozuojama laivyba Hormūzo sąsiauriu, taip pat Irano keliama grėsmė JAV sąjungininkams Persijos įlankoje yra tie veiksniai, kurie D. Trumpui neleidžia šiame konflikte paskelbti Amerikos pergalės. Kita vertus, tas faktas, kad Irano režimas niekaip nenori pasiduoti, kelia klausimų, ar tvirta beigi ilgalaikė taika čia išvis įmanoma.

O kas bus, jeigu dėl ilgalaikės taikos Iranas pareikalaus pašalinti visas JAV karines bazes regione?

Ar ilgalaikė taika yra įmanoma, kol JAV nenusileidžiantis Iranas išsaugos Izraelio sunaikinimo doktriną kaip teisėtą bei aktualią?

O jeigu Iranas  ir toliau reikalaus apmokestinti prekybinę laivybą Hormūzo sąsiauriu?

Akivaizdu, kad JAV prezidentas neturi atsakymų į tokius klausimus, o gal net nuoširdžiai jų nekelia nesuprasdamas, kodėl Iranas nepasiduoda, nors JAV vartotojai jau ima inkšti dėl kylančių kuro kainų degalinėse.

Ukrainos politikos analitikas Vitalijus Portnikovas ta proga sako, kad D.Trumpui vargiai yra žinoma, kad totalioje priepaudoje gyvenančios ar tokią patirtį turėjusios visuomenės už labiau išsivysčiusias yra daug atsparesnės nepritekliams.  Ir tą jo nesupratimą liudija nuo pat antrosios jo kadencijos pradžios girdimi komentarai apie tai, kodėl Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis – ypač po šios tragiškos žiemos – vis dar nepasiduoda Rusijai, kodėl jam reikia nesuprantamų saugumo garantijų, kada jo rankoje “nėra kortų”.

Didelė JAV prezidento problema yra ta, kad nuo 2025-ųjų jo aplinkoje bei administracijoje nebeliko analitiškai mąstančių žmonių. Daug daugiau tų, kurie ieško, kaip savo bosui pranešti jį džiuginančias žinias.

Tai – kas kita, nei komentarai socialiniuose tinkluose.