Putinas Vakarams grasina taip, kaip kadais grasino Ukrainai

Gudrus pasirinkimas: atsakomybę už senokai žadamas, tačiau taip ir neįvedamas ekonomines sankcijas, suversti Europai ir pridengti šiuo figos lapeliu savo bejėgiškumą, iš kurio šaiposi vis didesnė dalis pasaulio. Įdomu tai, kad didžiausi rusiškųjų angliavandenilių žaliavų pirkėjų Europoje – D. Trumpo simpatikai – Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas bei jo kolega Slovakijoje Robertas Fico. Dėstydamas savo naują požiūrį į Rusiją, D. Trumpas užsiminė galįs su „savo draugu“ V. Orbanu pakalbėti apie naftos beigi dujų importą į Vengriją. Tačiau tą pačią dieną iš esmės buvo pasiųstas velniop vengrų užsienio reikalų ministro Peterio Szijarto. Šis paaiškino, kad toks žingsnis pakenktų Vengrijos valstybinei energetikos kompanijai MOL ir visų šalies žmonių interesui.

 Savo vyriausybės požiūrį grįsdamas P. Szijartas dėstė, kad Vengrijos tiesiogiai iš Rusijos naujamos energetinės žaliavos yra palyginti pigios, tačiau niekaip negalėjo čia pat atsakyti į žurnalisto klausimą, kodėl Vengrijoje parduodami energetiniai ištekliai pernai buvo veik 5 proc. brangesni nei aplinkinėse šalyse. Nepriklausomi Vengrijos žurnalistai ne sykį skelbė, kad prekyba su Rusija, taip pat valstybinė kompanija MOL, yra V. Orbano grupės šalies valdžioje „lesykla“ bei kišenė, iš kurios finansuojamos įvairios politinės kampanijos, su kuriomis tiesiogiai susijęs V. Orbanas bei jo vadovaujama vyriausybė. Besdamas pirštu į Europą, JAV lyderis be to kukliai nutylėjo, kad šiemet į šalį buvo importuota rusiškos kilmės urano bei titano mažiausiai už 750 mln. JAV dolerių. Ir ši suma per vienerius metus (nuo pirmtako Joe Bideno prezidentavimo laikų) išaugo šimtu milijonų. 

Kalbėdamas Jungtinių Tautų (JT) Generalinės asamblėjos tribūnoje, D. Trumpas leido sau palaidyti Ukrainai palankių tezių. Tačiau tuomi besidžiaugiančius dera įspėti, kad JAV prezidento požiūris į problemą bet kada gali pasikeisti iš esmės. Ir nėra specialistų, kurie kompetentingai galėtų paaiškinti, dėl ko D. Trumpo požiūris gali keistis iš esmės. Tuo pat metu Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas, dar prieš D. Trumpo kalbą JT, pirmadienį surengė savo aplinkos Saugumo tarybos posėdį. Viešai transliuotose ištraukose iš to renginio diktatorius įspėjo, kad prieš Ukrainą remiančią Europą galįs imtis „karinių techninių priemonių“, o ne žodžių, jei jo vadovaujamai šaliai kils grėsmių. Ši V. Putino retorika yra įdomi bei reikšminga, nes paskutinįsyk itin panašios formuluotės buvo skirtos Ukrainai, dar prieš Maskvai pradedant visuotinę agresiją prieš kaimyninę šalį. Netrukus po to radosi aibė spėliotojų, bandančių atspėti, kas galėjo taip sudirginti V. Putiną, kad šis ėmėsi, ko gero, kraštutinės savo retorikos. 

Vieni ta proga sakė, esą Rusijos diktatoriaus įsiūtį sukėlė tuo metu Europoje vykę ne itin artikuliuoti svarstymai, kaip atsakyti į Maskvos rengiamas provokacijas prieš tiesiogiai Rusijos – Ukrainos kare nedalyvaujančias šalis. Kitiems atrodė, kad tai buvo įspėjimas visiems be išimties Ukrainos rėmėjams Vakaruose. Tačiau labiausiai teisūs bent jau kol kas atrodo tvirtinantys, esą V. Putinas pats susigalvoja kažkokias „raudonasias linijas“, o vėliau nusprendžia, ar jos buvo peržengtos. Anie, tretieji, aiškintojai todėl primygtinai siūlė nekreipti į tezes išskirtinio dėmesio, nes esą V. Putino logika yra sunkiai deranti su įprasta logika. V. Putino provokacijos skirtingose Europos šalyse nesibaigs. Ypač akivaizdžiai matant, kokį chaosą Rusijos oro uostuose sukelia atskrendantys ukrainietiški bepiločiai. Tatai reiškia, kad rusiški dronai (paprasčiausi kinų gamybos kvadrokopteriai) didesniuose Europos oro uostuose gali sukelti dar didesnę betvarkę ir atnešti dar didesnių finansinių nuostolių nei Rusijoje.

 Beje, kažkoks rusų politikos analitikas prieš maždaug savaitę kaip tik paskelbė, esą pats metas Maskvai pradėti tikrą hibridinį karą prieš Ukrainą remiančias šalis.  Ar tai reiškia, kad patirsime tai, kuo gana ilgai save gąsdinome?