Pirmasis tarpukario Lietuvos grybų, vaisių bei daržovių konservų fabrikas įkurtas Alytuje

Nuo seno susiklostė tradicija Dzūkiją vadinti grybų kraštu. Kad dzūkai grybus laikė turtu, liudija ir tai, jog tarpukariu neretai piršlybų metu buvo klausiama ar toli nuo ūkio yra miškas. Reikėtų paminėti, kad tuo laiku tiek uogavimui, tiek grybavimui valstybiniuose miškuose reikėdavo išsipirkti leidimus. Arba rizikuoti ir rinkti gerybes „zuikiu“, tikintis, jog nepagaus eigulys. 1930 metais iš Lietuvos buvo eksportuota 19,8 tonų džiovintų ir 224,6 tonų neapdorotų grybų. Daugiausia į Angliją, Vokietiją, Latviją ir Šiaurės Ameriką.

Grybavimas, uogavimas ir pasipuikavimas surinktu rezultatu ar užauginta morka – tik viena šio savotiško ritualo dalis. Antroji – receptai, kaip visa tai pagaminti arba paruošti vėlesniam laikui, marinuojant, verdant ir pan. Čia patarėjų nesuskaičiuojama galybė... Trečioji dalis – visiškai nesidomintys nei uogavimu, nei grybavimu, nei violetinėmis šparaginėmis pupelėmis, nei gaminimu – jie pasitiki parduotuvių lentynomis. Trečiųjų buvo visuomet, todėl nereikėtų manyti, jog įvairūs vaisių, uogų, daržovių ir grybų konservavimo fabrikai tik dabarties sumanymas.

Alytuje praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje pradėjo veikti pirmasis (taip save pristatė reklamose) Lietuvoje grybų, vaisių bei daržovių konservų fabrikas „Vegetarija“. Kartais vadinamas ne fabriku, o konservų dirbtuve. 1933 metais laikraštis „Suvalkietis“ apie „Vegetariją“ rašė: „jau treji metai kaip Alytuje veikia vaisių, grybų bei daržovių konservų dirbtuvė „Vegetarija“. Konservai parduodami urmu gastronomijos ir delikatesų krautuvėms. Daug eksportuojama Palestinon. Džiovintus grybus eksportuoja į Ameriką ir Italiją.

Įmonės savininkas p. Zupavičius vaisiams bei daržovėms auginti turi savo plantaciją, kurią jis pats prižiūri. Visame sudėtingame darbe jam dideliu pagelbininku yra sūnus Isakas.“ Grybus supirkinėjo iš gyventojų.

„Vegatarijos“ savininkas Codikas Zupavičius buvo senų skudurų pirklys: „Zupavičius dzūkų krašte yra žinomas kaip senas skudurų eksportierius. Šiuo amatu jis jau verčiasi 30 metų.“

Fabriko reklamose nurodytas telefono numeris buvo Codiko Zupavičiaus skudurų sandėlio Pulko gatvėje telefono numeris. Fabriko produkcijos platinimui ieškojo įvairių partnerių ne tik užsienio, bet ir vietos rinkoje, kviesdamas pirkėjus pradžioje atkreipti dėmesį į vietinius gamintojus, o tik po to prekių žvalgytis užsieniuose. Verslas sekėsi neblogai. Tikėtina, todėl 1931 metais bendrovė „Grybas“ svarsčiusi statyti grybų fabriką (planavo grybus džiovinti, marinuoti bei konservuoti) Alytuje, vėliau persigalvojo ir pasirinko Merkinę.