Senjorų pirkiniai: kai pensija kukli, bijoma net gabalėlį duonos išmesti

Garbiai sukakčiai paruošė „svočios stalą“

„Negaliu tik pigius maisto produktus valgyti, kartais ir pasilepinu. Juk norisi ir skanesnės dešros, ne visada tik šlapdešrės. Pasidarau sumuštinių. Pačių mėsų, kurių kiti žmonės prisikrauna, aš neperku, retkarčiais kokiu gabaliuku susigundau, kiek daugiau paukštienos perku. Alytuje, Vilniaus gatvėje, yra žuvies parduotuvė, „Vyganto žuvis“. Puikus pardavėjas, rodos, tavęs tik laukia, labai nuoširdžiai sutinka, pataria. Aš mėgstu žuvį, bet ašakų bijau. Turbūt nemoku valgyti, kad kartą ašaka į gerklę įstrigo. Nuvažiavau pas daktarą, tas kaip vilką išžiodino ir ašaką ištraukė. Tad ir sakau žuvies pardavėjui, kad išrinktų gabaliuką žuvies tik su vienu kaulu. Neprisimenu jos pavadinimo, bet buvo labai skani, taip godžiai ją suvalgiau. Kitą mėnesį vėl eisiu žuvies pirkti. Ir gero sūrio gabalėlį nusiperku. Be varškės sūrio negaliu, ypač mėgstu saldų, turguje turiu moterį, sumoku už sūriuką 5–6 eurus. Nesigailiu, labai skanus“, – mudviem besiruošiant į parduotuvę kalbėjo senjora Janina.

Moteris akcentuoja, kad eidama apsipirkti apsiskaičiuoja, ką gali sau leisti, ko negali pirkti, nors ir norisi. Gavusi pensiją, pirmiausia užmoka mokesčius. Nemažą sumelę tenka atseikėti, o jei dar reikia į vaistinę užsukti, ir ten nemažą sumelę atskaičiuoja. „Šį mėnesį jau 25 eurus vaistinėje „palikau“: reikėjo lašiukų akims ir vitaminų, dabar papildais vadinamų. Man kompensuoja tik vaistus nuo aukšto kraujospūdžio, hipertonija sergu jau 12 metų. Vis užgula ausis, sako reikės klausos aparačiuko, o jie nepigūs, teks stipriai susispausti. Kiek praleidžiu maistui smulkmeniškai neskaičiuoju, kažkur apie trečdalį pensijos. Kai priartėjo 85-etis ir sujudo maniškiai, kurių turiu jau keturiolika (prie 4 anūkų prisidėjo 5 proanūkiai), aš ir sakau, vaikučiai, gimtadienį švęsime be karštų patiekalų, paruošiu stalą, kaip ruošdavo svočios per vestuves – saldų. Nusipirkau skruzdėlyną, šakotį, saldainių ir skanesnės kavos. Paprašiau suknelių man nepirkti, nes manau, kad turimų dar nesunešiosiu, tai jie man 85-ečio dovanėles į vokučius įmetė“, – iškalbingai dėsto senjora.

Vakarieniauja 17 valandą

„Dar nuklysiu į kalbą apie drabužius, Kai dar ėjau į senjorams skirtus šokius, moterys klausdavo, kiek drabužių spintų turiu. Sako, kiekvieną kartą tu kitaip apsirengi, nors aš drabužiams pinigų tikrai nemėtau. Turimus prisižiūriu, dažnai plaunu, tvarkingai pasikabinu. Tvarkos internatas išmokė. Tėvų netekau pokariu, o vėliau ir abiejų brolių: vienas žuvo avarijoje, kitas – kariuomenėje. Jau 37-ieji metai eina nuo vyro mirties. Paauglystė ir jaunystė buvo nelengva. Tolimesniam mokslui našlaičiai pasirinkimo neturėjo, mane iš Jurbarko rajono Smalininkų vaikų namų nuvežė mokytis į Kauno statybininkų mokyklą. Darbas statybose fiziškai sunkus, alinantis, o tarybiniu laikotarpiu atlyginimai buvo nedideli. Po sudėtingos operacijos šio darbo tęsti negalėjau, įsidarbinau ligoninėje, kur atlyginimas irgi buvo nedidelis“, – darbingus metus mena Janina. 

Ji teigia, kad niekada nebuvo apkūni, nors jokių dietų nesilaiko, valgo viską, bet saikingai, po truputį. Vakarieniauja 17 valandą, o dar po valandos išgeria pieno stiklinę. „Taip maitintis įpratau dar vaikų namuose būdama. Buvo maisto normos, o pakartoti galėdavai tik sriubos. Ir valgydavome tyliai“, – mena pašnekovė.

Visos dovanų čekio sumos neišleido

Parduotuvėje „Aibė“, esančioje Žiburio gatvėje ji jau yra lankiusis. Tad apsipirkimą pradeda nuo plačios duonos pasiūlos. „Duonytę renkuosi labai atsakingai ir perku tiek, kiek galiu suvalgyti. Juk parduotuvės dirba kasdien ir prisipirkti daug nereikėtų. Bijočiau perteklinį duonos gabalėlį išmesti. Batonų beveik nevalgau“, – sako Janina, į krepšį dėdama apskritą „Gimtinės“ duonos kepaliuką. Praeina pro šaldytų produktų asortimentą, praeitą kartą pirko cepelinų, labai patiko, jų dar turi.

Prie pieno produktų Janina sutiko pažįstamą pardavėją Linutę, kuri linksmai kalbėjo, kad ne visiems pirkėjams patarimo reikia, nemažai jų žino, ką pirks. „Dažnas ateina pirkti pieno su „mergaite“. Dabar visos žinome, kad tai „Žemaitijos pienas“, kurio etiketėje yra žemaitiškai apsirengusios merginos paveikslėlis“, – linksmai paaiškina pardavėja. Janina pasiima pakelį akcijinio sviesto, jos skaniausio. Dar į krepšį įsideda obuolių. Juos ji valgo rytais, kaip rekomenduoja šeimos gydytoja.

Pardavėja Linutė pasiūlo keptų burokėlių, kuriuos senjorai labai mėgsta. „Žinosiu, kas skanu, bet šiandien imsiu stiklainiuką jau pagamintos burokėlių sriubos“, – padėkoja už patarimą. –Saldumynais nepiktnaudžiauju, bet įsimesiu vaflių pakelį, bus prie kavos pakramsnoti. Ledinukų turiu nusipirkusi, man kartais jų užsinori, net reikia gerklei atgaivinti“, – ramiai pro čipsų ir kitų saldžių, rūgščių, aitrių skanėstų lentynas praeina Janina. Jos pastebėjimu, tai jaunų žmonių mėgstamas maistas. Cukraus irgi neperka, jo labai mažai naudoja. Konservų retkarčiais nusiperka, pro tuno užtepėles nepraeina, patinka jos. Uogienių neperka, pati vasarą išsiverda. „Šiandien pirkinių užteks. Aš negaliu daug ir brangiai pirkti, net ir gavusi parduotuvės „Aibė“ čekį. Viena, kad taip greitai visko nesuvalgysiu, antra – sunku bus parsinešti“, – dėkingai kalba pirkėja.

... 

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje, jį įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus). 

Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.