Sklai­do­me mi­tus: iš­rū­šiuo­tos at­lie­kos ne­su­mai­šo­mos ir į są­var­ty­ną ne­ve­ža­mos!

1 mi­tas. At­lie­kos iš skir­tin­gų kon­tei­ne­rių su­pi­la­mos į vie­ną au­to­mo­bi­lį. Ne­tie­sa!

Šis mi­tas gi­mė dar tais lai­kais, kai at­lie­kos bu­vo su­ren­ka­mos au­to­mo­bi­liais su at­ski­ro­mis sek­ci­jo­mis skir­tin­gų rū­šių at­lie­koms. Tos sek­ci­jos bu­vo ma­to­mos tik iš vir­šaus ir kaž­kas pa­lei­do gan­dą apie kar­tu su­pi­la­mas iš­rū­šiuo­tas at­lie­kas. Gan­dais žmo­nės grei­tai pa­ti­ki ir il­gam įsi­me­na, bet tie­sa yra ta, kad iš­rū­šiuo­tos at­lie­kos su nie­kuo ne­mai­šo­mos.

Šiuo me­tu Aly­taus re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cen­tro ap­tar­nau­ja­mo­se sa­vi­val­dy­bė­se jau vi­sos at­lie­kos su­ren­ka­mos at­ski­rais au­to­mo­bi­liais – į vie­ną au­to­mo­bi­lį pi­la­mos tik vie­nos rū­šies: mais­to, miš­rios, pa­kuo­čių ar stik­lo at­lie­kos.

Ga­li pa­si­tai­ky­ti at­ve­jų, kai į tą pa­tį au­to­mo­bi­lį su­pi­la­mos at­lie­kos iš ben­dro­jo nau­do­ji­mo plas­ti­ko ir po­pie­riaus kon­tei­ne­rių. Dėl to nuo­gąs­tau­ti ne­rei­kė­tų: pa­kuo­čių at­lie­kos yra ve­ža­mos per­dir­bė­jams, kur dar kar­tą per­rū­šiuo­ja­mos, o in­di­vi­du­a­lių na­mų gy­ven­to­jai šias at­lie­kas ir ren­ka į vie­ną, ben­drą kon­tei­ne­rį.

2 mi­tas. Vi­sos su­rink­tos at­lie­kos ve­ža­mos į są­var­ty­ną. Ne­tie­sa!

Į są­var­ty­ną pa­ten­ka tik apie 10 proc. vi­sų Aly­taus re­gio­ne su­rink­tų ko­mu­na­li­nių at­lie­kų - tos, ku­rių ne­ga­li­ma pa­nau­do­ti nie­kur ki­tur. At­lie­kų ša­li­ni­mas są­var­ty­ne yra la­bai bran­gus – už kiek­vie­ną są­var­ty­ne pa­ša­lin­tą at­lie­kų to­ną mo­ka­mas tar­šos mo­kes­tis, ku­ris nuo šių me­tų pa­di­din­tas nuo 10 iki 50 Eur/t ir kas­met in­dek­suo­ja­mas. Šie­met jo dy­dis po in­dek­sa­ci­jos sieks apie 75 eu­rus, o at­ei­ty­je dar augs.

Re­gio­ni­nis ne­pa­vo­jin­gų at­lie­kų są­var­ty­nas yra tik vie­nas iš dau­gy­bės ob­jek­tų, esan­čių Aly­taus re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cen­tro tech­no­lo­gi­jų par­ke, Tak­niš­kių kai­me Aly­taus ra­jo­ne. Į šį par­ką at­ve­ža­mos vi­sos re­gio­ne su­rink­tos ko­mu­na­li­nės at­lie­kos, bet į są­var­ty­ną jos ne­pa­ten­ka.

Miš­rios at­lie­kos ve­ža­mos į me­cha­ni­nio rū­šia­vi­mo įren­gi­nius, ku­riuo­se at­ski­ria­mas plas­ti­kas, po­pie­rius, bio­lo­giš­kai skai­džios ir kt. at­lie­kos. Įren­gi­niais at­skir­tos ba­te­ri­jos, aku­mu­lia­to­riai, plas­ti­kai, gu­mai, ati­duo­da­mi per­dir­bi­mui, po­pie­rius ir kar­to­nas – kom­pos­ta­vi­mui, bio­lo­gi­nės at­lie­kos pa­nau­do­ja­mos ener­gi­jos ga­my­bai, de­gios at­lie­kos ve­ža­mos de­gin­ti į Kau­no ko­ge­ne­ra­ci­nę elek­tri­nę.

Iš pa­kuo­čių ir ant­ri­nių ža­lia­vų kon­tei­ne­rių su­rink­tos at­lie­kos į Tak­niš­kių pa­da­li­nį at­ve­ža­mos tik kon­tro­li­niam svė­ri­mui. Pa­sver­tos jos ga­be­na­mos į įmo­nę „Eko­ba­zė“, ku­ri to­liau rū­pi­na­si šių at­lie­kų su­tvar­ky­mu ir už jį tu­ri mo­kė­ti ne gy­ven­to­jai, o ga­min­to­jų im­por­tuo­to­jų or­ga­ni­za­ci­jos.

Mais­to at­lie­kos Tak­niš­kė­se ve­ža­mos į joms skir­tą at­ski­rą zo­ną, ten smul­ki­na­mos, nuo jų at­ski­ria­mos prie­mai­šos, pvz. plas­ti­ko mai­še­liai. Pa­ruoš­tos mais­to at­lie­kos ap­do­ro­ja­mos įren­gi­niuo­se bio­lo­gi­niu ana­e­ro­bi­niu bū­du, iš jų ga­mi­na­mos bio­du­jos ir elek­tros ener­gi­ja. Po mė­ne­sio at­lie­kos per­ke­lia­mos į kom­pos­ta­vi­mo tu­ne­lius, o iš jų – į kom­pos­ta­vi­mo aikš­te­lę, kur ruo­šia­mas kom­pos­tas.

At­lie­kos iš dra­bu­žių ir ava­ly­nės kon­tei­ne­rių ve­ža­mos į pa­kar­to­ti­nio nau­do­ji­mo cen­trą „Ti­ko­Tiks“, kur rū­šiuo­ja­mos ran­ki­niu bū­du. Tin­ka­mi nau­do­ti dra­bu­žiai ir ava­ly­nė su­tvar­ko­mi ir ati­duo­da­mi ar už sim­bo­li­nį mo­kes­tį par­duo­da­mi. Pra­stes­nės ko­ky­bės daik­tai per­duo­da­mi teks­ti­lės at­lie­kų tvar­ky­to­jams, o to­les­niam nau­do­ji­mui ne­tin­ka­ma teks­ti­lė ve­ža­ma de­gin­ti.

3 mi­tas. Aš mo­ku už at­lie­kų tvar­ky­mą, tai ga­liu jų ne­rū­šiuo­ti. Ne­tie­sa!

Ne­iš­rū­šiuo­tų at­lie­kų tvar­ky­mas yra la­bai bran­gus – daug bran­ges­nis nei iš­rū­šiuo­tų. Ne­rū­šiuo­jant at­lie­kų di­dė­ja jų tvar­ky­mo kaš­tai, ku­rie pa­den­gia­mi rin­klia­vos lė­šo­mis – kuo dau­giau ne­rū­šiuo­tų at­lie­kų, tuo dau­giau pi­ni­gų rei­kia joms su­tvar­ky­ti.

Tin­ka­mai su­tvar­ky­ti at­lie­kas įma­no­ma tik ta­da, kai jos iš­rū­šiuo­ja­mos su­si­da­ry­mo vie­to­je, t.y. na­muo­se ar įmo­nė­je. Jei­gu at­lie­kos su­me­ta­mos į vie­ną kon­tei­ne­rį, to­les­nis jų rū­šia­vi­mas yra su­dė­tin­gas ir ne­efek­ty­vus.

Tei­sės ak­tai nu­ma­to, kad vi­si at­lie­kų tu­rė­to­jai pri­va­lo rū­šiuo­ti at­lie­kas.

Ko­kia iš to nau­da? Rū­šiuo­da­mi ma­ži­na­me ap­lin­kos ter­ši­mą, į są­var­ty­ną pa­ten­kan­čių at­lie­kų kie­kį, ener­gi­jos iš­tek­lių nau­do­ji­mą, at­lie­kų tvar­ky­mo kaš­tus ir ge­riau jau­čia­mės: pa­ste­bė­ta, kad tur­tin­gi, pro­tin­gi ir po­zi­ty­viai mąs­tan­tys žmo­nės rū­šiuo­ja!

Aly­taus re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cen­tro informacija

Užs. Nr. 103