PRO MEMORIA. Zenonas Bulgakovas (1939–2023)

„Kodėl taip sunku atitraukti akis nuo Zenono Bulgakovo fotografijų? Regis, jose matomi dalykai niekuo neypatingi. <…> Sparčiai kintančio miesto metraštininkas, ir pats to nežinodamas, kas čia iš viso to išeis, skuba fotografuoti aplinką. XX amžiaus 7–8-ojo dešimtmečio Alytuje Bulgakovas veikia kaip miesto antropologas, fiksuojantis pirmosios pokario kartos urbanistinę naujakurystę“, – rašo dr. Marija Drėmaitė Kauno fotografijos galerijos 2023 m. išleistame Z.Bulgakovo kataloge „Fotografijos“. Deja, šis leidinys tapo atsisveikinimu. Bet kartu ir nuostabia dovana. Atradimu, kuris lauks ateities kartų. Jos šiuose vaizduose pažins savo tėvų, senelių miestą Alytų. Ir galbūt šiose Zenono nuotraukose jų širdis palies trapi nostalgija: ČIA gyveno, augino vaikus ir su meile kūrė Dzūkijos sostinę alytiškiai.

Z.Bulgakovas gimė 1939 m., gegužės 24 d. Alytuje. Pirmąją personalinę parodą čia surengė 1968 m. Nuo 1973 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1994 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotomenininkas. Sukūrė unikalų gimtojo miesto vaizdų archyvą nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos iki šių dienų.

2012 m. Z.Bulgakovui suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas – už ypatingus nuopelnus Alytaus miestui, kuriant istoriją meninėse fotografijose, Lietuvos valstybei, ilgalaikę visuomeninę fotografijos veiklą, kūrybiškumą, atvirumą pokyčiams, technologijų naujovėms.

Tačiau Zenonas buvo ne tik talentingas menininkas, bet ir visa širdimi mylintis savo miestą alytiškis. Apie miesto praeitį pastaraisiais metais jis pasakojo ir labai šiuolaikiška forma – dalijosi unikaliais archyvais socialiniuose tinkluose paskyroje Zenono Bulgakovo Alytus. Turėjo daugybę gerbėjų visoje Lietuvoje, išeivių iš Alytaus, kurie dalijosi šiais vaizdais. Zenono nuotraukos buvo ta reali jungtis, kuri siejo protus ir širdis žmonių. Tų, kurie buvo, yra ir liks alytiškiais, net jei gyvena kitame pasaulio krašte. Toks buvo ir pats Zenonas, kurio pasaulis buvo Alytus, o jo vaizdai – talpiausia metafora.

Šiandien, kai praradimo jausmas yra toks stiprus, juntamas kiekvienoje rudenėjančio Alytaus panoramoje, kurios jau neužfiksuos šviesaus atminimo Maestro, dalijamės šiuo jausmu su visais alytiškiais, Zenono Bulgakovo šeima, žmona Giedre, visais artimaisiais, draugais, jo kūrybos vertintojais.

Šią akimirką, kai mintyse tylu tylu, atsisveikiname su Zenonu jo paskutinio leidinio sudarytojo Donato Stankevičiaus žodžiais: „Aš tiesiog myliu… Ak, jau kartojuos, nors pasikartoti verta: dėl to, kad kažkam tądien vykstantis įprastas veiksmas atrodė tikrai ypatingas, dabar galime jį vėl pamatyti.“

„Alytaus naujienų“ redakcija