Aly­tu­je – pa­ro­da iš lie­tu­vių mi­to­lo­gi­nių die­vy­bių ir ke­ra­mi­kos ste­buk­lų me­kos

 Prieš tris­de­šimt me­tų at­si­kė­lu­si į šiuos kraš­tus, ji yra vie­na tų as­me­ny­bių, apie ku­riuos žur­na­lis­tas Ro­mas Sa­daus­kas ra­šo: „Mer­ki­nę at­gai­vi­no ne po­li­ti­kų pa­ža­dai ar pa­na­šaus dy­džio mies­te­liuo­se prak­ti­kuo­ja­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gų įsū­dy­mas į nau­jas trin­ke­les, o vie­tos žmo­nių, pa­ti­kė­ju­sių šios vie­to­vės iš­skir­ti­nu­mu, en­tu­ziaz­mas.“ Anot Ro­mo, di­džiau­sia pro­vin­ci­jos tra­ge­di­ja yra ne gy­ven­to­jų se­nė­ji­mas ir in­ves­ti­ci­jų sto­ka, o ja ti­kin­čių ir kryp­tin­gai vei­kian­čių in­te­lek­tu­a­lių as­me­ny­bių sty­gius. E.T.Pet­rai­tie­nė ir jos duk­ra Rū­ta bei sū­nūs Sau­lius ir Džiu­gas – rau­do­no ge­le­žin­go Mer­ki­nės mo­lio tie­sio­gi­ne ir per­kel­ti­ne pras­me įkvėp­ti, ta­po šio kraš­to pat­rio­tais, at­ra­du­siais gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos pil­nat­vę ma­ža­me is­to­ri­nia­me pa­sau­lio kam­pe­ly­je.

E.T.Pet­rai­tie­nė pa­ro­dos ati­da­ry­me ne­da­ly­va­vo, o pa­ro­dos žiū­ro­vų pra­šė su­pras­ti tai kaip jos idė­ji­nį ap­si­spren­di­mą – gerb­ti ki­tus ir lai­ky­tis tai­syk­lių. Jos kū­ry­ba Aly­tu­je eks­po­nuo­ja­ma pir­mą­kart, sim­bo­liš­ka, kad pa­ro­da Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je su­reng­ta spa­lį, kai au­to­rė mi­nės 80-me­čio ju­bi­lie­jų. Pa­ro­dą pri­sta­čiu­si ją su­reng­ti pa­dė­ju­si dai­li­nin­kė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė pa­brė­žė, kad šia­me eta­pe au­to­rei yra svar­bus ne pa­ro­dų gau­su­mas, bet ko­ky­bė, ma­lo­nu­mas eks­po­nuo­ti dar­bus, o pras­mė – san­ty­kis su žmo­gu­mi.

Pa­ro­da pa­va­din­ta „Mo­li­nu­kai iš se­no so­do“, pa­va­di­ni­mą ga­li­ma su­pras­ti ir tie­sio­giai: Mak­si­mo­ny­se, kai­my­nys­tė­je su tri­mis vai­kais ke­ra­mi­kais gy­ve­nan­ti au­to­rė, iš tos pa­čios so­dy­bos že­mės ka­sa mo­lį, čia pat kros­ny­je jį de­ga, gla­zū­ruo­ja, o mo­ty­vai at­ei­na iš ją su­pan­čios gam­tos.

„Au­to­rės per­so­na­žai grą­ži­na vi­są ar­se­na­lą lie­tu­viš­kų die­vy­bių, tai Aus­tė­ja, Ga­bi­ja, Na­mų sau­go­to­jas, Pa­trim­pas, Auš­ri­nė ir Mė­nu­lis, Va­ka­rė, Aus­tė­ja, Mil­da. Jos kū­ry­bo­je de­ra pro­fe­sio­na­lu­mas ir tau­to­dai­lės tra­di­ci­ja, for­mos pro­fe­sio­na­lu­mas ir liau­diš­kas sak­ra­lu­mas“, – sa­ko pa­ro­dą pri­sta­čiu­si G.Mar­ke­vi­čie­nė.

Iš­glos­ty­to­se, iš­au­gin­to­se skulp­tū­rė­lė­se ji kvie­čia at­ras­ti liau­dies me­nui bū­din­gą spal­vų de­ri­nio sub­ti­lu­mą, ge­bė­ji­me pa­gau­ti dva­sią – meist­rys­tę. Gin­ta­rė įgar­si­na la­bai svar­bią min­tį: glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je ga­li bū­ti įdo­mus die­viš­ku­mas ir di­dy­bė pa­pras­to žmo­gaus, kū­rė­jo ir jo kū­ry­bos, ma­ža­me kai­me­ly­je. O tai pa­tvir­ti­na ir tas fak­tas, kad „Vie­na­ra­gių ši­lą“ at­ran­da už­sie­nie­čiai, kū­ry­bi­nė drau­gys­tė čia gy­ve­nan­čius ke­ra­mi­kus sie­ja su pran­cū­zais me­nų my­lė­to­jais, jei ka­da va­žiuo­si­te pro ša­lį – ga­li­te už­suk­ti ir jūs. Be­je, pa­va­di­ni­mą so­dy­ba yra ga­vu­si nuo kai­mo var­do – Ši­las, o Vie­na­ra­gį ga­li­ma pa­ma­ty­ti Mer­ki­nės her­be, pa­gal to lai­ko sam­pra­tą jis bu­vo mė­nu­lio ir ku­ni­gaikš­ty­čių atri­bu­tas, sim­bo­li­za­vo ne­kal­tu­mą ir skais­ty­bę.

Ne­ma­žą E.T.Pet­rai­tie­nės kū­ry­bos da­lį su­da­ro mi­to­lo­gi­niai bal­tiš­ki per­so­na­žai, ku­riems ji su­tei­kia se­nų­jų die­vų, dei­vių ar mi­ti­nių bū­ty­bių var­dus (jie už­ra­šy­ti ant dar­bo, pa­žiū­rė­ki­te ati­džiau), o pa­ti au­to­rė juos mei­liai va­di­na bal­vo­nė­liais.

„Dau­ge­lį me­tų do­miuo­si se­ną­ja Lie­tu­vos is­to­ri­ja ir mi­to­lo­gi­ja, tad vi­siš­kai na­tū­ra­liai ta­me at­ra­dau gro­žį ir pras­mę. Man, pa­vyz­džiui, keis­ta, kad do­mi­mės an­ti­kos mi­tais, ži­no­me grai­kų ir ro­mė­nų die­vus, bet apie sa­vo tra­di­ci­jas bei mi­to­lo­gi­ją ne ką teiš­ma­no­me. Ti­kė­ji­mas – žmo­gaus pa­si­rin­ki­mas, ta­čiau mi­to­lo­gi­ja – tai mū­sų kul­tū­ros is­to­ri­jos da­lis, ku­rios iš­ma­ny­mas žmo­gui dau­giau duo­da nei iš jo at­ima“, – vie­na­me in­ter­viu yra sa­kiu­si au­to­rė.

Ji pa­ste­bi, kad vi­siems ge­rai ži­no­mi pa­go­niš­ki Auš­ri­nės, Mė­nu­lio ir žvaigž­džių vaiz­di­niai šian­dien nie­kur ne­pra­din­go, bet yra ta­pę ka­ta­li­kiš­kos tra­di­ci­jos da­li­mi – Mer­ge­lė Ma­ri­ja daž­nai vaiz­duo­ja­ma sto­vin­ti ant mė­nu­lio, o jos gal­vą puo­šia žvaigž­dės.

„So­vie­ti­niais lai­kais iš ko­le­gų dai­li­nin­kų, oriai sė­din­čių me­no ta­ry­bo­je, daž­nai gir­dė­da­vau, kad ma­no dar­bai per­si­sun­kę baž­ny­ti­ne dva­sia, o da­bar daug kas pri­kai­šio­ja, kad ma­no dei­vės – pa­go­niš­kos. Kol ki­ti gin­či­ja­si, aš ty­kiai dir­bu per daug sau ne­suk­da­ma gal­vos. Be­je, liau­dies me­nas daž­nai yra nu­ra­šo­mas kaip men­ka­ver­tis, bet aš tra­di­ci­nė­je skulp­tū­ro­je ran­du gro­žį, tik­ru­mą, pa­pras­tu­mą. Man tai – tik­rų tik­riau­si še­dev­rai“, – yra sa­kiu­si au­to­rė.

Mer­ki­nė – ke­ra­mi­kų kraš­tas, vie­ta uni­ka­li tuo, kad juo­do­sios ke­ra­mi­kos tra­di­ci­jos čia per tiek am­žių ne­nu­trū­ko. Kai prieš tris­de­šimt me­tų čia at­si­kė­lė E.T.Pet­rai­tie­nė, Mak­si­mo­nių kai­me dar gy­vus ra­do gar­siuo­sius juo­do­sios ke­ra­mi­kos meist­rus Pra­ną Gied­rą, Mi­ką Mi­liaus­ką ir Sta­sį Ma­ša­lą. Jie ir ta­po mo­ky­to­jais, per­da­vu­siais juo­do­sios ke­ra­mi­kos tech­no­lo­gi­ją bei pa­si­da­li­nu­siais sa­vo ži­nio­mis.

Dzū­ki­jo­je juo­do­ji ke­ra­mi­ka iš­li­ko to­dėl, kad kraš­tas bu­vo ne­tur­tin­gas ir ar­cha­jiš­kas. Juo­do­sios ke­ra­mi­kos iš­de­gi­mui tin­ka tik pu­šys, mo­ly­je – daug ge­le­žies, to­dėl iš­deg­ti puo­dai skam­ba lyg var­pai. Bet ke­ra­mi­ka, ir ne tik juo­do­ji, tai daug juo­do dar­bo. Dai­li­nin­kė G.Mar­ke­vi­čie­nė pa­sa­ko­ja, kad ir šiai pa­ro­dai Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je bu­vo iki pas­ku­ti­nės mi­nu­tės lau­kia­ma nau­jau­sio kros­nies de­gi­mo, o mo­lį sa­vo kū­ri­niams ka­sa, kaip ir juos de­ga, pa­ti au­to­rė, iš gam­tos be­si­se­mian­ti ir svei­ka­tos, ir ener­gi­jos, ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mo.

„Esu tik­ra kny­gų žiur­kė, pa­grin­di­nė ma­no pra­mo­ga – skai­ty­mas. Kon­cer­tus iš­klau­sau per ra­di­ją, ir to man vi­siš­kai pa­kan­ka. Ar­ba nu­ei­nu prie eže­ro, ša­lia ku­rio yra kal­nas, ten la­bai ge­ra akus­ti­ka: jei pu­čia vė­jas, gir­di eže­rą, paukš­čius, de­be­sis – tai mu­zi­ka, ku­riai rei­kia la­bai aukš­to ly­gio at­li­kė­jų. Vi­sa­da gy­ve­ni­me ieš­ko­jau ra­my­bės ir ty­los, kad ga­lė­čiau tie­siog dirb­ti. Į mū­sų so­dy­bą da­bar at­va­žiuo­ja daug žmo­nių, kar­tais nuo to ant­plū­džio la­bai pa­vargs­tu. Net šia­me už­kam­py­je mus su­si­ran­da žmo­nės (juo­kia­si). Tad in­ten­sy­vaus kū­ry­bi­nio gy­ve­ni­mo nie­kur to­li ieš­ko­ti ne­rei­kia, jis čia pat, vie­to­je“, – pa­sa­ko­ja E.T.Pet­rai­tie­nė vie­na­me in­ter­viu.

Aly­tiš­kiai šį­kart gy­vo au­to­rės žo­džio ne­iš­gir­do, ta­čiau jie tu­ri uni­ka­lią ga­li­my­bę akis į akį pa­si­kal­bin­ti an­ge­liu­kus, na­mi­nu­kus ir ki­to­kias na­mų ir miš­kų dva­se­les. Jei nu­ei­si­te į mu­zie­jų vie­nas, ne­reiks net sa­vo as­mens duo­me­nų re­gist­ruo­ti, ne­bent as­me­niš­kai su bal­vo­nė­liais pa­at­vi­rau­ti nu­sprę­si­te.