Savo gyvenimą aukštyn kojomis apvertęs alytiškis: „Viskas tik dėl mano sūnaus”

Šir­dis ply­šo į ga­ba­lus

Bu­vo pra­ėju­sių me­tų lie­pos pa­bai­ga, kai so­do na­me­ly­je su drau­ge al­ko­ho­liu be­si­mė­gau­jan­tis vy­ras su­lau­kė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų ir vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tų vi­zi­to. Tuo me­tu pen­kia­me­tis ma­žy­lis žai­dė pas kai­my­nus su jų vai­kais. Spe­cia­lis­tų ver­dik­tas bu­vo vie­na­reikš­mis – ma­ža­me­tį ber­niu­ką pa­im­ti iš jam ne­sau­gios ap­lin­kos ir nu­vež­ti į glo­bos na­mus, kur juo bus tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ta. Vė­liau vai­kas per­duo­tas į lai­ki­nų glo­bė­jų ran­kas, kur jis pra­lei­do ke­le­tą mė­ne­sių.

Tai, kas tą die­ną dė­jo­si tė­vo gal­vo­je, kaip jis pats sa­kė, sun­ku žo­džiais ap­sa­ky­ti. „Ma­no šir­dis ply­šo į ga­ba­lus, ne­ži­no­jau, kur dė­tis ir ką da­ry­ti. Jau ki­tą die­ną, kai iš­si­blai­viau, ėjau ieš­ko­ti pa­gal­bos ir pri­sie­kiau sau, kad tai bu­vo pas­ku­ti­nė die­na, kai gė­riau. Šian­dien jau skai­čiuo­ju dau­giau kaip 7 mė­ne­sius blai­vy­bės“, – pa­sa­ko­jo Vil­man­tas.

Šei­mą su­kū­rė pa­tai­sos na­muo­se

Tam, kad is­to­ri­jo­je bū­tų dau­giau aiš­ku­mo, ver­ta su­grįž­ti į tą vy­riš­kio jau­nys­tės lai­ko­tar­pį, kai gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė. Jis už nu­si­kal­ti­mą pa­te­ko į įstai­gą, ku­rio­je at­lie­ka­mos baus­mės. Anuo­met jam te­bu­vo 18 me­tų ir gy­ven­ti at­si­sky­rus nuo pa­sau­lio te­ko be­veik še­še­rius me­tus.

Dar bū­da­mas pa­tai­sos na­muo­se, vy­ras su­kū­rė šei­mą. Su pir­mą­ja žmo­na su­si­pa­ži­no su­si­ra­ši­nė­da­mi laiš­kais, vė­liau su­si­ra­ši­nė­ji­mas per­au­go į mei­lę, bu­vo su­si­ti­ki­mų ir ga­liau­siai drau­gys­tę vai­ni­ka­vo san­tuo­ka. Mo­te­ris dar bent po­rą me­tų lau­kė sa­vo vy­ro su­grįž­tan­čio iš pa­tai­sos na­mų.

„Ka­lė­ji­me su­si­tuo­kė­me per ma­no gim­ta­die­nį, o per jos gim­ta­die­nį ėmė­me šliū­bą. Tai bu­vo ne­pla­nuo­tas su­ta­pi­mas“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si vy­ras.

Gy­ven­da­mas vie­na­me Lie­tu­vos ku­ror­tų, su pir­mą­ja žmo­na su­si­lau­kė dvie­jų at­ža­lų, nors pa­tir­ti to­kią lai­mę ne­bu­vo leng­va, nes šei­mą iki pir­ma­gi­mio ly­dė­jo net ke­tu­ri per­si­lei­di­mai. Šiuo me­tu vie­nam sū­nui grei­tai bus de­vy­nio­li­ka me­tų, o ki­tas tuoj su­lauks pil­na­me­tys­tės.

Pir­mo­ji san­tuo­ka iš­iro dėl al­ko­ho­lio

Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad pir­mo­ji san­tuo­ka iš­iro, kai vai­kams te­bu­vo pen­ke­ri ir še­še­ri. Skir­tin­gais ke­liais su­tuok­ti­niai pa­su­ko bū­tent dėl nuo­lat kil­da­vu­sių bar­nių šei­mo­je. Vy­ras pri­pa­ži­no, kad jam pra­dė­jus dirb­ti ir pa­ju­tus tvir­tes­nį fi­nan­si­nį pa­ma­tą, neat­si­spy­rė pa­gun­dai iš­lenk­ti tau­re­lę su drau­gais. Tie­sa, žmo­na ir­gi ne­veng­da­vo vel­nio la­šų ir bū­da­vo die­nų, kai pa­li­ku­si vai­kus su tė­čiu, na­mo ne­grįž­da­vo net ke­le­tą die­nų.

Po sky­ry­bų Vil­man­tas grį­žo gy­ven­ti į Aly­tų pas sa­vo mo­ti­ną, vė­liau įsi­dar­bi­no miš­ko pjo­vė­ju. To­kį dar­bą dir­bo dve­jus me­tus. Jam tek­da­vo iš­vyk­ti į ko­man­di­ruo­tes, tad ir al­ko­ho­lio drau­gi­ja ta­da ne­bu­vo pa­ke­liui.

„Iš­vež­da­vo vi­sam mė­ne­siui į ki­tą Lie­tu­vos ga­lą, tad il­gai ne­ma­ty­da­vau sa­vo vai­kų. Bet kai grįž­da­vau, vi­suo­met juos ap­lan­ky­da­vau, at­vež­da­vau lauk­tu­vių“, – pa­sa­ko­ji­mą tę­sė vy­ras.

Ant­ro­ji žmo­na už­drau­dė ben­drau­ti su duk­ra

Dėl dar­bo gy­ven­da­mas ki­ta­me Lie­tu­vos ga­le – Kė­dai­niuo­se, jis su­si­pa­ži­no su jau­na mo­te­ri­mi ir po pu­sės me­tų drau­gys­tės nu­spren­dė ves­ti an­trą kar­tą. Dar po me­tų jiems gi­mė duk­ra, ku­ri šiuo me­tu yra try­li­ka­me­tė.

Ant­ro­ji Vil­man­to san­tuo­ka taip pat tru­ko ne­il­gai, kai mer­gai­tei bu­vo sep­ty­ne­ri, šei­ma iš­iro. Po sky­ry­bų ant­ro­ji bu­vu­si žmo­na duk­rai ne­lei­džia ben­drau­ti su tė­vu. Tie­sa, tu­rė­da­mas an­trą šei­mą, vy­ras kiek įma­ny­da­mas sten­gė­si ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą, ne tik dir­bo pri­va­čio­je ben­dro­vė­je, bet ir už­si­i­mi­nė­jo in­di­vi­du­a­lia veik­la – au­gi­no gė­les ir jas iš­ve­žio­da­vo par­da­vė­jams. Dar ku­rį lai­ką dir­bo ir au­to­ser­vi­se, o vė­liau šį dar­bą pa­li­ko ir įsi­dar­bi­no vie­na­me pre­ky­bos cen­trų.

Net ir tu­rė­da­mas an­trą šei­mą, vy­ras sten­gė­si ne­ap­leis­ti sa­vo vai­kų iš pir­mo­sios san­tuo­kos, juos iš­lai­kė, lan­ky­da­vo ir ben­drau­da­vo, to­dėl na­tū­ra­lu, kad sten­gė­si kuo dau­giau už­dirb­ti.

Tie­sa, vie­na­me iš mi­nė­tų dar­bų, kur bu­vo pa­lan­ki ter­pė kom­pa­ni­joms, vėl pra­si­dė­jo links­my­bės ir iš­gė­ri­nė­ji­mai. „Bū­da­vo si­tu­a­ci­jų, kai grįž­da­vau na­mo ir tie­siog įvirs­da­vau pro du­ris. Ne­slėp­siu, ne kar­tą vai­ra­vau ne­blai­vus. Kai da­bar vi­sa tai pri­si­me­nu, ma­ne nu­kre­čia šiur­pas, nes kiek ga­lė­jo nu­tik­ti ne­lai­mių“, – at­vi­rai apie sa­vo klyst­ke­lius pa­sa­ko­jo vy­ras.

Lem­tin­ga pa­žin­tis – li­go­ni­nė­je

Po ant­ros san­tuo­kos žlu­gi­mo Vil­man­tas vėl su­grį­žo gy­ven­ti į Aly­tų pas sa­vo mo­ti­ną. Su­šlu­ba­vus svei­ka­tai, pa­gul­dy­tas į li­go­ni­nę Kau­ne, kur su­si­pa­ži­no su ket­vir­to­jo, ma­žiau­sio­jo, vai­ko mo­ti­na. Tuo me­tu ji taip pat gu­lė­jo li­go­ni­nė­je, tu­rė­jo šir­dies drau­gą, su ku­riuo gy­ve­no.

Lem­tin­gos pa­žin­ties me­tu mo­te­ris Vil­man­tui pa­sa­ko­jo, kad tu­ri vie­ną vai­ką, ku­ris taip pat ta­da gu­lė­jo ki­to­je li­go­ni­nė­je, ta­čiau nu­ty­lė­jo fak­tą, kad iš vi­so tu­ri ke­tu­ris vai­kus, o trys iš jų yra at­im­ti.

„Ne­ži­nau, kuo ji taip trau­kė, bet man pa­ti­ko. Ben­dra­vi­mas už­si­mez­gė la­bai leng­vai, tu­rė­jo­me apie ką pa­si­kal­bė­ti. Li­go­ni­nė­je net kar­tu iš­lenk­da­vo­me tau­re­lę“, – ti­ki­no Vil­man­tas, o iš­ėjęs iš gy­dy­mo įstai­gos ir to­liau tę­sė ben­dra­vi­mą su mo­te­ri­mi iš li­go­ni­nės. Vė­liau jie nu­ta­rė kar­tu ap­si­gy­ven­ti, tad kar­tu grį­žo į Aly­tų ir ku­rį lai­ką vėl gy­ve­no pas Vil­man­to mo­ti­ną.

Kiek vė­liau po­ra su­si­ra­do ir iš­si­nuo­mo­jo vie­no kam­ba­rio bu­tą. Ga­liau­siai vy­riš­kio drau­gė pa­sto­jo. Ta­čiau jų lai­mę ap­kar­ti­no ne­ti­kė­tai mo­te­riai at­ėjęs laiš­kas, ku­ris pir­miau­sia pa­te­ko į jo ran­kas. Tai bu­vo šau­ki­mas į teis­mą dėl ki­tų tri­jų iš jos at­im­tų vai­kų.

Pri­tren­kė ži­nia, ku­rią slė­pė gy­ve­ni­mo drau­gė

„Ši ži­nia ma­ne pri­tren­kė, nes apie jo­kius ki­tus vai­kus ji man ne­pa­sa­ko­jo. Su­pra­tau, kad me­tus gy­ve­nu su mo­te­ri­mi, ku­rios vi­sai ne­pa­žįs­tu, ku­ri nuo ma­nęs nu­slė­pė to­kius svar­bius da­ly­kus. Ne­ži­nau, kas tuo me­tu man at­ro­dė bai­siau – kad ji nu­ty­lė­jo ar kad jos vai­kai at­im­ti. Man bu­vo šo­kas, la­bai su­si­py­ko­me ir nuo ta­da pra­dė­jau dar la­biau ger­ti“, – pa­sa­ko­jo vy­ras.

Tie­sa, mo­te­ris jau lau­kė­si, o jos vie­nin­te­lis ne­at­im­tas vai­kas gy­ve­no kar­tu. Pas juos na­muo­se lan­kė­si so­cia­li­nės dar­buo­to­jos. Nuo ta­da jie abu bu­vo įtrauk­ti į so­cia­li­nės ri­zi­kos as­me­nų są­ra­šus.

Vė­liau abiem part­ne­riams te­ko pa­lik­ti iš­si­nuo­mo­tą bu­tą, nes jo šei­mi­nin­kas būs­tą par­da­vė. Vi­si kar­tu per­si­kė­lė gy­ven­ti į vy­riš­kio mo­ti­nos so­dą, ku­ria­me sto­vi dvie­jų aukš­tų na­mas be van­den­tie­kio.

Vy­res­nė­lis Vil­man­to su­gy­ven­ti­nės sū­nus bu­vo pa­aug­lys ir jam bu­vo ne­sve­ti­mi gir­ta­vi­mai su ben­dra­am­žiais. Ne­ap­si­ken­tęs jo kre­čia­mų iš­dai­gų, vy­ras su­gy­ven­ti­nės pra­šė at­ža­lą tram­dy­ti, ta­čiau ši lie­pė ne­si­kiš­ti. „Kar­tą tarp ma­nęs ir jos sū­naus ki­lo di­de­lis kon­flik­tas. Iš­kė­liau ul­ti­ma­tu­mą, kad ar­ba jis te­gul bai­gia vi­sas tas ne­są­mo­nes, ar­ba te­gul kraus­to­si kur no­ri. Ji su­si­kro­vė daik­tus ir kar­tu su sa­vo sū­nu­mi bei mū­sų ben­dru vai­ku iš­si­kraus­tė, iš­si­nuo­mo­jo bu­tą. So­de gy­ve­nau vie­nas. Vi­są lai­ką ben­dra­vo­me, pas ma­ne bū­da­vo ir mū­sų sū­nus. Nuo ta­da, kai ji iš­si­kraus­tė, dėl mū­sų sū­naus prie­žiū­ros kil­da­vo pro­ble­mų, ji iš­gė­ri­nė­da­vo, su tri­me­čiu vai­ku kaž­kur nak­ti­mis pra­ding­da­vo ir ne­grįž­da­vo na­mo, kaž­kur val­kio­da­vo­si. Ne kar­tą jai kvie­čiau ir po­li­ci­ją“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Ga­lu­ti­nis taš­kas – mė­ly­nės ant sū­naus kū­no

Kar­tą, mau­dy­da­mas vai­ką, ant jo ko­jos tė­vas pa­ste­bė­jo dir­žo sag­ties for­mos mė­ly­nę. Dėl to, pa­sak jo, su­gy­ven­ti­nei iš­kel­ta by­la. Esą ji bu­vo vil­ki­na­ma maž­daug me­tus, ta­čiau tą­kart pri­trū­ko įro­dy­mų, kad bu­vo smur­tau­ta prieš vai­ką, nors ma­žy­lis tė­čiui sa­kė, kad jį dir­žu mu­šė ma­ma, o ši aiš­ki­no, kad sū­nų ap­dras­kė šuo.

Bu­vo ir dau­giau kar­tų, kai Vil­man­tas ant sa­vo sū­naus pa­ste­bė­da­vo krau­jos­ru­vų, o ma­žy­lis ti­ki­no, kad jį su­spar­dė da­bar­ti­nio mo­ti­nos gy­ve­ni­mo drau­go ma­ža­me­tis sū­nus. Po šių įvy­kių ma­žy­lio gy­ve­na­mo­ji vie­ta nu­sta­ty­ta pas tė­tį. Ir tai bu­vo mo­men­tas, nuo ku­rio vy­ras su­si­lai­ky­da­vo nuo svai­gi­ni­mo­si al­ko­ho­liu.

Su­lau­kė po­li­ci­jos ir vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tų vi­zi­to

Lem­tin­ga bu­vo pra­ėju­sių me­tų lie­pos 29 die­na, kai pas vy­riš­kį į so­dą pa­vie­šė­ti at­vy­ko nau­jo­ji jo drau­gė, ku­ri at­si­ve­žė bu­te­lį svai­gio­jo gė­ri­mo. Ži­no­ma, vy­ras ne­at­si­sa­kė juo pa­si­mė­gau­ti ir... įkliu­vo.

Sū­nus ta­da žai­dė pas kai­my­nus su jų vai­kais. „Kaž­kas pa­skam­bi­no po­li­ci­jai ir pra­ne­šė, kad aš gir­tau­ju. Įta­riu, kad tai bu­vo ma­no sū­naus mo­ti­nos kerš­tas“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Tą die­ną į so­dy­bą at­vy­ko ne tik po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, bet ir vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tai, mo­bi­li ko­man­da, ku­rie vai­ką iš­ve­žė į glo­bos na­mus, o vė­liau per­da­vė glo­bė­jams.

Jau ki­tą die­ną vy­riš­kis pats nu­vy­ko pas vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tus, už­si­re­gist­ra­vo lan­ky­ti „Mi­ne­so­tos pro­gra­mą“ – 28 die­nų psi­cho­lo­gi­nės so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mą. Jos me­tu vy­ras gy­dė­si al­ko­ho­liz­mą. Tai vie­na iš ke­lių iš­kel­tų są­ly­gų, no­rint iš glo­bė­jų su­sig­rą­žin­ti sū­nų. Ki­ti rei­ka­la­vi­mai bu­vo su­si­ję su sau­gių ir tin­ka­mų vai­ko gy­ve­ni­mo są­ly­gų už­tik­ri­ni­mu.

„Ma­ne la­bai grei­tai pri­ėmė lan­ky­ti tą pro­gra­mą. Pir­mos die­nos ten bu­vo la­bai sun­kios, jau­čiau­si lyg pa­te­kęs į kos­mo­są. Die­no­tvarkės bū­da­vo la­bai tiks­liai su­pla­nuo­tos. Lan­kiau­si ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų drau­gi­jo­je, kiek­vie­ną die­ną tu­rė­da­vau ap­ra­šy­ti sa­vo jaus­mus, bū­se­ną. Ten die­nos bū­da­vo la­bai in­ten­sy­vios, už­im­tos, tad lai­ko gal­vo­ti apie al­ko­ho­lį pa­pras­čiau­siai ne­bu­vo. Pir­mą sa­vai­tę iš vi­so aš net ne­ga­lė­jau nie­kur iš­ei­ti, nes mums tai­kė ka­ran­ti­ną. Ne­bu­vo nei te­le­vi­zo­riaus, nei ra­di­jo, o te­le­fo­ną į ran­kas pa­im­da­vau tik va­ka­rais“, – pa­sa­ko­jo Vil­man­tas.

Vy­riš­kiui daug pa­dė­jo ir „Vy­rų kri­zių cen­tro“ spe­cia­lis­tai, psi­cho­lo­gai. „Jie man bu­vo svar­bi at­ra­ma, ku­ri ne­lei­do nu­klys­ti į šo­ną. Jei­gu ne jie, dau­gy­bę kar­tų ga­lė­jau at­kris­ti ir vėl pra­dė­ti ger­ti. Vis pa­vyk­da­vo at­si­lai­ky­ti, ir da­bar tuo la­bai džiau­giuo­si“, – sa­vo pa­tir­ti­mi da­li­jo­si pa­šne­ko­vas.

Pa­da­rė vis­ką, kad vai­kas bū­tų kar­tu

Nuo pra­ėju­sių me­tų spa­lio dar nė še­še­rių ne­tu­rin­tis ma­žy­lis gy­ve­na su tė­čiu. Vai­ko mo­ti­na šiuo me­tu dir­ba, tu­ri ki­tą gy­ve­ni­mo drau­gą. Ji ga­li su­si­tik­ti ir ben­drau­ti su sa­vo sū­nu­mi.

„Kai vai­ką su­sig­rą­ži­nau iš glo­bė­jų, jis bu­vo la­bai pa­si­kei­tęs, ta­po baikš­tes­nis, bi­jo po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, gal­būt to­dėl, kad vėl ne­bū­tų iš­vež­tas iš na­mų ir per­duo­tas sve­ti­mų žmo­nių glo­bon. Esu pa­ste­bė­jęs, kad jis tam­pa tie­siog pa­siu­tęs, kai grįž­ta na­mo po pra­leis­to lai­ko pas mo­ti­ną. Pra­de­da kal­bė­ti ne­są­mo­nes, tam­pa gru­bus“, – ti­ki­no vy­ras.

Ba­lan­dį vai­ko tė­vų lau­kia teis­mo po­sė­dis, ku­ria­me bus spren­džia­mi nuo­la­ti­nės ma­žy­lio gy­ve­na­mo­sios vie­tos ir iš­lai­ky­mo klau­si­mai.

„Ne­ga­liu nu­spė­ti, koks bus teis­mo spren­di­mas, ta­čiau pa­da­riau vis­ką, kad vai­kas ga­lė­tų gy­ven­ti su ma­ni­mi, su­re­mon­ta­vau ir jo kam­ba­rį, at­si­kra­čiau pri­klau­so­my­bių. Da­bar net rū­kau ma­žiau, sa­vai­tei už­ten­ka vie­no pa­ke­lio ci­ga­re­čių. O jo mo­ti­na ir to­liau tę­sia sa­vo ne­blai­vy­bės žyg­dar­bius, o bū­da­mas su ja sū­nus pa­ti­ria ne tik ne­pri­ežiū­rą, bet ir fi­zi­nį smur­tą. Tad apie ko­kią jos at­sa­ko­my­bę už vai­ką ga­li­ma kal­bė­ti? Vai­kas ir pats spe­cia­lis­tams sa­ko, kad no­ri gy­ven­ti su tė­tu­ku“, – dės­tė aly­tiš­kis.

No­rė­jo lip­ti į vir­šų švie­sio­mis aki­mis

Vil­man­tas iš vi­sų jė­gų sten­gia­si ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą. Nors jis tu­ri ne­įga­lu­mą ir šiuo me­tu ne­dir­ba, ta­čiau veik­los tu­ri – iš me­džio ga­mi­na sta­lus, suo­liu­kus, kė­des. Sodo name jis išmetė senuosius baldus ir pats sau susikonstravo naujų. Mo­ti­nos bu­te, kur da­bar gy­ve­na su vai­ku, sū­nui įren­gė ir su­re­mon­ta­vo kam­ba­rį. „No­rė­jau at­si­kra­ty­ti se­nų pri­si­mi­ni­mų apie sle­gian­čius įvy­kius, to­dėl tą pa­da­riau. No­rė­jau vis­ką pra­dė­ti iš nau­jo ir lip­ti į vir­šų švie­sio­mis, o ne už­pil­to­mis aki­mis“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

Jis pra­si­ta­rė be­si­ti­kin­tis, kad da­bar­ti­nė gy­ve­ni­mo drau­gė, su ku­ria kar­tu jau pu­sę me­tų, bus pas­ku­ti­nė. Vy­ras ne­gai­lė­jo jai gra­žių žo­džių, sa­ky­da­mas, kad daug jam pa­de­da ir vi­suo­met pa­lai­ko. „Abiem gy­ve­ni­me leng­viau, o ji ir­gi ne­ge­ria“, – ti­ki­no vy­ras.

Be­lie­ka jam pa­lin­kė­ti sėk­mės to­liau ka­bi­nan­tis į švie­sią at­ei­tį ir at­si­lai­ky­ti pa­gun­doms.

„Jis sta­čia gal­va nė­rė į tei­gia­mus gy­ve­ni­mo po­ky­čius“

Ri­ma Kun­dro­tie­nė, Vals­ty­bės vai­ko tei­sių ap­sau­gos ir įvai­ki­ni­mo tar­ny­bos prie So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos Aly­taus ap­skri­ties vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus Aly­taus mies­te vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė:

 „Man as­me­niš­kai su po­nu Vil­man­tu ben­drau­ti te­ko nuo 2017 me­tų ba­lan­džio. Iki tol su šiuo vy­riš­kiu ne­bu­vo­me su­si­dū­rę, tad apie jį ži­no­jo­me ne­daug. Ka­dan­gi jo ma­žiau­sio vai­ko mo­ti­na į Aly­tų at­si­kraus­tė gy­ven­ti iš ki­to Lie­tu­vos kraš­to, iki tol jai ir ki­tam jos vai­ke­liui teik­tas so­cia­li­nes pa­slau­gas pe­rė­mė­me mes. Ta­da spe­cia­lis­tai pra­dė­jo dirb­ti ir su Vilmantu. Aš as­me­niš­kai ne­pa­ste­bė­jau tiek daug ne­igia­mų vy­ro sa­vy­bių, tik tiek, kad iš­gė­ri­nė­da­vo. Ne­pai­sant to, jie ge­bė­jo pa­si­da­ly­ti at­sa­ko­my­bė­mis už vai­ką. Jis iš­ties la­bai rū­pi­no­si vai­ku, juo do­mė­jo­si.

Si­tu­a­ci­ja tarp vai­ko tė­vų pa­ašt­rė­jo, kai ant ma­žy­lio kū­no bu­vo pa­ste­bė­ta smur­to po­žy­mių. Ta­da spe­cia­lis­tai šei­mo­je lan­kė­si daž­niau.

Tas mo­men­tas, kai iš vy­riš­kio bu­vo pa­im­tas sū­nus ir ap­gy­ven­din­tas pas glo­bė­jus, jam bu­vo la­bai ryš­kus žen­klas, kad taip gy­ven­ti dau­giau ne­be­ga­li­ma. Vy­ras su­si­ė­mė, ge­ra­no­riš­kai pri­ėmė spe­cia­lis­tų pa­gal­bą, vyk­dė vi­sus rei­ka­la­vi­mus ir at­si­kra­tė sa­vo ydų. Pa­da­rė mil­ži­niš­ką po­ky­tį. Per ma­no dar­bo prak­ti­ką tu­rė­jau an­trą to­kį žmo­gų. Tai la­bai re­ti at­ve­jai. Jis sta­čia gal­va nė­rė į tei­gia­mus gy­ve­ni­mo po­ky­čius.

Kaip tė­tis yra la­bai rū­pes­tin­gas, smal­sus, net vai­ko ug­dy­mo įstai­go­je pa­si­siū­lė pa­dė­ti, kaž­ką su­konst­ruo­ti. Su­re­mon­ta­vo vai­ko kam­ba­rį, da­bar už­si­re­gist­ra­vo ei­lė­je lauk­ti so­cia­li­nio būs­to, in­ten­sy­viai ieš­ko­si dar­bo, gau­si­na sa­vo ži­nias in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų sri­ty­je. Džiau­gia­mės, kad jis taip pa­si­kei­tė.

Ber­niu­kas vi­suo­met ben­drau­jan­tis, mie­las, įdo­mus, no­riai da­ly­vau­ja įvai­rio­se veik­lo­se, dai­nuo­ja, pa­sa­ko­ja. Jis la­bai drą­sus ir ko­mu­ni­ka­bi­lus.“