Vietoj prabangios „Punelės“ – vaiduoklis

Piliakalniu ant Nemuno kranto garsėjančios Punios centre jau daug metų stūkso buvusios kavinės „Punelė“ griuvėsiai. Tai pastatas vaiduoklis šioje Alytaus rajono gyvenvietėje, piliakalnio ir ilgiausios Lietuvos upės kaimynystėje. 

Kai kurie puniškiai dar mena kažkada čia veikusią prabangią kavinę su viešbučiu, kur lankėsi aukšti to meto partiniai veikėjai. O šiandien daugelį baugina pastate besirenkanti įtartina publika ir piktina statinio savininkų atsainus, tiesiog nešeimininkiškas požiūris į turimą turtą.

Apsinakvodavo naktimis dirbę saugumiečiai

Netoli Punios piliakalnio, Nemuno upės kaimynystėje, kavinė „Punelė“ buvo pastatyta beveik prieš keturis dešimtmečius. Statybas vykdė tuometis Punioje veikęs kolūkis. Jos, kaip mena puniškiai, vyko ilgai – beveik 10 metų. 

Tais laikais moderniame keturių aukštų pastate veikė ne tik kavinė su pagalbinėmis patalpomis, bet ir 10 kambarių viešbutis, iš ketvirtame aukšte įrengtos apžvalgos aikštelės atsivėrė piliakalnio, Nemuno ir kitapus jo esančio Punios šilo vaizdai.

Čia barmenu dirbęs puniškis Sigitas Žūsinas (nuotr.) gerai prisimena „Punelės“ veiklos pradžią: „Tikrai nestigo garsių svečių, o jie tuomet buvo partiniai  veikėjai. Dažniausiai  atvykdavo pavakarieniauti po apsilankymų Alytaus rajone. Teko aptarnauti ir tuometį šalies pirmąjį partijos sekretorių Griškevičių, ir buvusį Alytaus pirmąjį sekretorių Konopliovą. Galiu pasakyti, kad praktiškai tai jo buvo rezidencija, dažniausiai su jo   žinia į „Punelę“ atvykdavo svečiai. Viešbutyje buvo įrengti du vadinamieji liuksai, kuriuose buvo po du kambarius, ir skirti aukščiausio rango svečiams. Lankėsi čia ir daug ir garsių sportininkų, pavardžių visų net neišvardinsiu. Viešbutyje apsinakvodavo saugumiečiai, kurie dienomis miegodavo, o naktimis dirbdavo.“

Girta išskirtinė kava

„Punelė“ traukė geru aptarnavimu ir puikiu maistu. S. Žūsinas sakė, kad kavinės svečiai ypač girdavo kavinėje daromą karališką kavą, užpiltą kiaušinio plakinio putėsiais, girdi, tokio skonio kavos buvo galima paragauti tik Punioje. Anot Stasio, kavinė dirbdavo net dviem pamainomis, o apsilankius garsiems svečiams, maisto technologai atvykdavo iš Alytaus.

„Punelė“ buvo mėgiama ir dėl dar vieno dalyko – pačiame Punios centre ir tuo pačiu nuošalioje  vietoje, besiribojančioje su Nemuno pakrante, takais į piliakalnį. O ir kavinės aplinka buvo pakankamai puošni: pasodinta daug įvairiausių augalų, prie pagrindinio įėjimo iškastas nemažas tvenkinys, aplink – suoliukai. Pačiame pastate buvo pirtelė, židinys.

Gerai prisimenu vienų pažįstamų vilniečių apsilankymo ir apsigyvenimo kelioms paroms šiame komplekse įspūdžius, kuomet prasidėjus politiniam atšilimui ji buvo atverta visiems mirtingiesiems. Čia apsilankiusieji gyrė ir malonų priėmimą, ir gerą maistą, ir pačią poilsio vietą gražiame istoriniame Lietuvos krašte. Tad neatsitiktinai „Punelė“ turėjo daug užsakymų vestuvių ir kitomis progomis.

Privatizavo ne kolūkiečiai

Punios kavinė veikė maždaug du dešimtmečius. Šio pastato privatizacijos procese nedalyvavo kolūkiečiai, kaip įsigyjant kitą kolūkio valdytą turtą. Viešai prieinamoje informacijoje skelbiama, kad kavinę ir viešbutį pastatęs kolūkis jį netrukus perdavė tada veikusiam Alytaus miesto ir rajono viešojo maitinimo įstaigas aptarnavusiam susivienijimui. Šis – vienai Dzūkijos sostinės įmonei, susijusiai su aukštais partiniais veikėjais.

Besikeičianti politinė, ekonominė aplinka šalyje nulėmė tai, kad „Punelė“ ėmė keliauti iš rankų į rankas, kol daugiau nei prieš du dešimtmečius užvėrė duris.

Kelia grėsmę gyventojų saugumui

Pastatas metai po metų tapo vis labiau apleistas: su išdaužytais langais, išluptomis durimis, pradėtomis ardyti sienomis, vis labiau apželiantis, tampantis griuvėsiais. Ir „Punelės“ pavadinimas ant pastato jau nukritęs ar nuluptas – likęs tik vietinių ir čia apsilankiusiųjų atmintyje.

Kalbinti puniškiai labai apgailestavo, kad vietoj prabangios kavinės gyvenvietės centre atsirado griuvėsiai, pro kuriuos vėlyvais vakarais net baugu praeiti, nes kartais ten girdisi įtartinos publikos garsai. Kaip tvirtino viena jauna mama, čia pat įrengta vaikų žaidimų aikštelė, tad kartais net nejauku palikti žaisti vienus vaikus. O netoliese  ir seniūnijos pastatas su jame įsikūrusia mažųjų puniškių ugdymo įstaiga. Tad apleistas pastatas kelia pavojų ir vietinių, ir jame apsilankančių asmenų saugumui.

Valdymo istorija paini

Registrų centro fiksuotais „Punelės“ pastato duomenimis, jis yra daugiau nei 1 tūkst. kv. metrų ploto, priskirto žemės sklypo dydis – per 1 hektarą.  Sklypas ir kavinės patalpos nuo 2014 metų vidurvasario priklauso vienam fiziniam asmeniui, jis yra turėjęs įmonę Kauno rajone, kuri dabar išregistruota. Tačiau visas šis turtas nuo 2022-ųjų pradžios užstatytas kreditoriams. 

Kavinės arba valgyklos-svetainės pastate leidimas vykdyti statybos darbus beveik prieš 20 metų buvo išduotas buvusiai Alytaus miesto savivaldybės tarybos narei, buvusios Alytaus kolegijos vadovei Danutei Remeikienei. Jis yra galiojantis iki šiol.

Visą straipsnį rasite naujausiame, laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (35/14095).

VIDEOREPORTAŽAS:

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas