Vi­sų dan­tys bal­ti, bet ne­ži­nai, kas už jų

Plau­kia laiš­kai įvai­rio­mis te­mo­mis

Pir­mo­ji ko­vo pu­sė at­ne­šė daug šven­čių, tad ir jū­sų laiš­kų su­lau­kė­me ne­ma­žo pluoš­te­lio. Ke­li sen­jo­rai su­abe­jo­jo, ar tik­rai tei­sin­gai pa­ka­bin­tos tri­spal­vės Nau­jo­jo­je gat­vė­je, ar iš tik­rų­jų žiū­rint į gat­vė­je pa­ka­bin­tą vė­lia­vą gel­to­na spal­va tu­ri bū­ti kai­rė­je?

Ži­no­vai iš­aiš­ki­no, kad ger­biant vė­lia­vą rei­kia ži­no­ti, ir kaip ją tei­sin­gai pa­ka­bin­ti. Vė­lia­vos spal­vos – gel­to­na, ža­lia, rau­do­na – ri­kiuo­ja­si ar­ba iš vir­šaus į apa­čią, jei ka­bi­na­me ho­ri­zon­ta­liai, ar­ba iš kai­rės į de­ši­nę. Ka­bi­nant vė­lia­vą ver­ti­ka­liai, gel­to­na tu­ri bū­ti kai­rė­je. Žiū­rint į lan­ge pa­ka­bin­tą vė­lia­vą, gel­to­na taip pat tu­ri bū­ti kai­rė­je. O ne at­virkš­čiai. Daug žmo­nių pa­si­ka­bi­no vė­lia­vą bū­tent at­virkš­čiai. Tai­gi, tri­spal­vės Nau­jo­jo­je gat­vė­je pa­ka­bin­tos tei­sin­gai, ger­biant vė­lia­vos spal­vas.

An­tro laiš­ko au­to­rė Mil­da pik­ti­na­si Aly­taus ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, tra­di­ciš­kai svei­ki­nan­čių į gat­ves Ko­vo 8-ąją iš­rie­dė­ju­sias mo­te­ris, el­ge­siu. Pa­sak Mil­dos, to­kia ak­ci­ja dis­kri­mi­nuo­ja pės­či­ą­sias mo­te­ris, ku­rios taip pat yra sau­gaus eis­mo da­ly­vės.

O apie su žmo­nė­mis ne­tin­ka­mai, be at­sa­ko­my­bės dir­ban­čius spe­cia­lis­tus su­lau­kė­me net ke­lių jū­sų laiš­kų. Tie­sa, vie­nas laiš­ke­lis, ku­rį, kaip tei­gia pa­ti jo au­to­rė, vi­sur mėgs­tan­ti tvar­ką, la­bai nu­džiu­gi­no. „Ra­šau tik nuo sa­vęs, bet ma­nau, kad tik­rai ne vie­na ma­no ben­dra­dar­bė la­bai džiau­gia­si jau­nos, ener­gin­gos, veik­lios ir įžval­gios di­rek­to­rės Eg­lės Te­re­se­vi­čie­nės at­ėji­mu į mū­sų so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­trą. Svei­kin­ti­nas nau­jo­sios di­rek­to­rės no­ras pa­keis­ti dar­buo­to­jų, tei­kian­čių žmo­nėms pa­slau­gas, po­žiū­rį į sa­vo dar­bą, į sa­vo at­sa­ko­my­bę. Ne pa­slap­tis, kad yra dar­buo­to­jų, ku­rios mėgs­ta dau­giau pa­de­juo­ti ne­gu rim­tai pa­dir­bė­ti. Jau įpras­ta dar­bo da­li­mi ta­po guos­tis klien­tui per ma­žu at­ly­giu, bė­do­ti dėl sa­vo svei­ka­tos, per­var­gi­mų, ki­tų rei­ka­lų. To ne­tu­rė­tų bū­ti, dar­bo lai­kas tu­ri bū­ti ski­ria­mas dar­bui, kas da­ro­ma vi­sa­me pa­žan­gia­me pa­sau­ly­je. Šian­dien, kai ne vie­nos šei­mos na­riai tu­ri dar­bo už­sie­ny­je pa­tir­ties, ir Lie­tu­vo­je dir­ban­tie­siems tu­rė­tų bū­ti aiš­ku, kaip jie dirbs, tiek tu­rės. Ir dirb­ti tu­rė­tu­me kva­li­fi­kuo­tai, pa­dė­ti žmo­gui, o ne nu­kal­bė­ti, už­jau­čia­mai nu­glos­ty­ti jo pro­ble­mą iki ki­to kar­to. Va­do­vai tu­rė­tų kvies­ti spe­cia­lis­tus, ku­rie su­teik­tų dar­buo­to­jams trūks­ta­mų ži­nių, kaip dirb­ti su so­cia­liai pa­žei­džia­mais žmo­nė­mis, ap­skri­tai su žmo­nė­mis, kad tvar­kos rei­ka­lau­jan­tiems va­do­vams ne­bū­tų kli­juo­ja­mos ti­ro­nų eti­ke­tės. Juk so­viet­me­tis, kai vie­no dar­bą val­diš­ko­se įmo­nė­se kar­tais „at­lik­da­vo“ ir sep­ty­ni žmo­nės, – pra­ei­tis.

Vi­liuo­si ir džiau­giuo­si, kad nau­jo­ji mū­sų va­do­vė E.Te­re­se­vi­čie­nė su­burs ko­lek­ty­vą ne po­pie­ri­niam, pa­vir­šu­ti­niš­kam, o rim­tam so­cia­li­niam dar­bui“, – ra­šo Edi­ta pa­si­va­di­nu­si mo­te­ris.

Ka­ziu­ko mu­gės bu­vo ren­gia­mos ir ug­dy­mo įstai­go­se. Po vie­no­je mo­kyk­lo­je vy­ku­sio ker­mo­šiaus ga­vo­me to­kį tė­ve­lių laiš­ką: „Su duk­ra ke­pė­me, pas­kui pa­ka­vo­me ke­pi­nius Ka­ziu­kui. Ka­dan­gi mo­ko­me vai­kus eko­no­mi­nių pa­grin­dų nuo ma­žens, kad jie mo­kė­tų ne tik var­to­ti, bet ir įver­tin­ti pir­ki­nių pi­ni­gi­nę ver­tę, il­go­kai pa­dir­bė­jo­me, kad iš­si­aiš­kin­tu­me, kiek ver­ti mū­sų ke­pi­niai, už kiek juos par­duo­ti, kad ir pel­no gau­tum nors šiek tiek. Nu­sta­tė­me, kad į krep­še­lį ke­pi­nių mes įdė­jo­me po 1,50 eu­ro, tad re­ko­men­da­vo­me duk­rai par­duo­ti už du eu­rus. De­ja, mū­sų moks­lus lyg vė­jo gū­sis nu­pū­tė vie­na pe­da­go­gė, nu­me­tu­si duk­rai du eu­rus ir pa­sa­kiu­si, kad du krep­še­liai tik tiek ver­ti, pa­si­ė­mė juos ir ra­miau­siai nu­ė­jo to­lyn. Kaip įver­tin­ti to­kį ne­pe­da­go­giš­ką mo­ky­to­jos el­ge­sį?“

Ir dar vie­nas skai­ty­to­jų laiš­kas, šį kar­tą – gam­tos te­ma. Aky­lūs gy­ven­to­jai pa­ste­bi, kad ne vie­no­je mies­to vie­to­je au­ga ber­že­lių, ku­rių šak­nys tie­sia­si virš že­mės. Jie klau­sia, ar me­de­liai dėl to ne­si­kan­ki­na, ar ne­rei­kė­tų jų šak­nų už­pil­ti že­mė­mis?

Gy­ven­to­jų pa­ste­bė­ji­mus per­sa­kė­me Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jos pa­va­duo­to­jai Lai­mai Mul­mie­nei. Ji su ko­mi­si­ja ap­lan­kė žmo­nių nu­ro­dy­tas vie­tas, vė­liau pa­si­kon­sul­ta­vo ir su dar rim­tes­niais šios sri­ties spe­cia­lis­tais, ku­rie pa­ta­rė ne­slėp­ti ber­žų šak­nų, jei jas tie­sia že­mės pa­vir­šiu­mi, ma­tyt, jiems taip pa­tin­ka.

Sė­ti rei­kia ne pa­gal ka­len­do­rių, o ste­bė­ti si­tu­a­ci­ją

Ir mes Ka­niū­kuo­se į sa­vo au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nę įsi­ver­tė­me tris mai­šus kvie­čių, 36 eu­rus su­mo­kė­jo­me. Per­nai ko­vą už tiek pa­pra­šė 24 eu­rų. Mai­šas avi­žų  – 10 eu­rų. Jau pir­kė­jų su­si­do­mau­ta ir sėk­li­nė­mis bul­vė­mis, jos bran­ges­nės už mais­tui skir­tas, šių ki­log­ra­mas iki 50 eu­ro cen­tų. Bu­vo ir gra­žaus žo­lių sėk­lų mi­ši­nio, ku­rio pa­grin­dą su­da­rė rau­do­nų­jų do­bi­lų sėk­los, ki­log­ra­mas – 2,5 eu­ro.

Pin­ti­nės Ka­niū­kuo­se iki 10 eu­rų, o Sim­no Ka­ziu­ko mu­gė­je Pi­va­šiū­nų gy­ven­to­jas de­vy­nias­de­šimt­me­tis Ma­ri­jo­nas Dzin­ge­liaus­kas sa­vą­sias par­da­vi­nė­jo po 6 eu­rus.

Nors Ver­bų sek­ma­die­nis dar to­li, bet ver­bų ri­šė­jos jau kvie­čia jų įsi­gy­ti, vie­nos kai­na nuo eu­ro. Ra­do­si pa­siū­la ir da­žų bei ki­to­kių prie­mo­nių kiau­ši­niams mar­gin­ti. Va­di­na­si, jau lai­kas pa­gal­vo­ti ir apie gy­vą Ve­ly­kų krep­še­lį. Tam tin­ka įvai­rūs in­dai ir pin­ti­nė­lės. Pas­ta­rą­sias rei­kia iš­klo­ti plė­ve­le, įber­ti ak­me­nė­lių, že­mės sluoks­nį, ru­gių grū­dų, dar že­mės ir ge­rai pa­lie­ti. Šil­to­je vie­to­je pa­sta­čius, grū­dai grei­tai su­dygs, su­ve­šės, Ve­ly­kų iš­va­ka­rė­se be­liks tik kas­pi­nu per­riš­ti. Tiems, ku­rie mąs­to, kur įsi­gy­ti ru­gių, pa­ta­ria­me į Jot­vin­gių tur­gų at­vyk­ti ket­vir­ta­die­niais. Čia ne­di­de­liais kie­kiais grū­dų pre­kiau­ja ūki­nin­kas iš Birš­to­no apy­lin­kių. Bet ru­gius ga­li­ma pa­keis­ti ir ki­tais ja­vais.

Jaz­mi­nų, Jot­vin­gių tur­gų asor­ti­men­tas, net ir pra­dė­jus kuž­dė­ti pa­va­sa­riui, dar ne pa­va­sa­ri­nis, su to­mis pa­čio­mis pre­kė­mis ir kai­no­mis: obuo­lių ki­log­ra­mas – iki 70 eu­ro cen­tų, me­daus ki­log­ra­mas – 5 eu­rai, džio­vin­tų obuo­liu­kų mai­še­lis – iki eu­ro, tiek ir vir­ti bu­ro­kai. Rau­gin­tų agur­kų ki­log­ra­mas – 1,8, o ko­pūs­tų – 1,2 eu­ro. Mo­liū­gų ki­log­ra­mas – eu­ras, mor­kų – iki 70 eu­ro cen­tų.

Nuo pre­kys­ta­lių ne­dings­ta varš­kės ir sal­daus pie­no sū­riai, di­do­ką sū­riu­ką ga­li nu­si­pirk­ti ir už 2–3 eu­rus.

Šį kar­tą iš tur­gaus par­si­ne­šiau įdo­mią min­tį: so­de iš­moks­ta­me vie­no svar­baus da­ly­ko – sė­ti ir nu­rink­ti der­lių, taip pat skir­ti sė­ją nuo der­liaus me­to. Ši min­tis su­jau­kė vy­ra­vu­sį ste­re­o­ti­pą, kad dar­ži­nin­kų dar­bai ne­tu­ri pra­džios ir pa­bai­gos.

Tur­gu­je su­tik­ta pi­va­šiū­niš­kė Ane­lė sa­kė, kad jau ato­kai­to­je įsi­reng­to­je šilt­lys­vė­je spė­jo pa­so­din­ti va­sa­ri­nių čes­na­kų ir žir­nių, tei­gė, kad šios dar­žo­vės to­kio šal­tu­ko, koks šiuo me­tu že­mę kaus­to, ne­bi­jo. Ane­lė dar pa­ta­rė dar­žo sė­ją pra­dė­ti ne pa­gal kaž­ko­kius ka­len­do­rius, o pa­gal re­a­lią si­tu­a­ci­ją, dau­ge­liui dar­žo­vių sėk­lų dy­gi­mui rei­kia že­mės, ku­ri bū­tų įši­lu­si iki 8 laips­nių ši­lu­mos.

Dar­ži­nin­kų ko­vo mė­ne­sio rū­pes­čiai

Pir­mo­ji ko­vo pu­sė at­ne­šė daug šven­čių, tad ir jū­sų laiš­kų su­lau­kė­me ne­ma­žo pluoš­te­lio. Ke­li sen­jo­rai su­abe­jo­jo, ar tik­rai tei­sin­gai pa­ka­bin­tos tri­spal­vės Nau­jo­jo­je gat­vė­je, ar iš tik­rų­jų žiū­rint į gat­vė­je pa­ka­bin­tą vė­lia­vą gel­to­na spal­va tu­ri bū­ti kai­rė­je?

Ži­no­vai iš­aiš­ki­no, kad ger­biant vė­lia­vą rei­kia ži­no­ti, ir kaip ją tei­sin­gai pa­ka­bin­ti. Vė­lia­vos spal­vos – gel­to­na, ža­lia, rau­do­na – ri­kiuo­ja­si ar­ba iš vir­šaus į apa­čią, jei ka­bi­na­me ho­ri­zon­ta­liai, ar­ba iš kai­rės į de­ši­nę. Ka­bi­nant vė­lia­vą ver­ti­ka­liai, gel­to­na tu­ri bū­ti kai­rė­je. Žiū­rint į lan­ge pa­ka­bin­tą vė­lia­vą, gel­to­na taip pat tu­ri bū­ti kai­rė­je. O ne at­virkš­čiai. Daug žmo­nių pa­si­ka­bi­no vė­lia­vą bū­tent at­virkš­čiai. Tai­gi, tri­spal­vės Nau­jo­jo­je gat­vė­je pa­ka­bin­tos tei­sin­gai, ger­biant vė­lia­vos spal­vas.

An­tro laiš­ko au­to­rė Mil­da pik­ti­na­si Aly­taus ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, tra­di­ciš­kai svei­ki­nan­čių į gat­ves Ko­vo 8-ąją iš­rie­dė­ju­sias mo­te­ris, el­ge­siu. Pa­sak Mil­dos, to­kia ak­ci­ja dis­kri­mi­nuo­ja pės­či­ą­sias mo­te­ris, ku­rios taip pat yra sau­gaus eis­mo da­ly­vės.

O apie su žmo­nė­mis ne­tin­ka­mai, be at­sa­ko­my­bės dir­ban­čius spe­cia­lis­tus su­lau­kė­me net ke­lių jū­sų laiš­kų. Tie­sa, vie­nas laiš­ke­lis, ku­rį, kaip tei­gia pa­ti jo au­to­rė, vi­sur mėgs­tan­ti tvar­ką, la­bai nu­džiu­gi­no. „Ra­šau tik nuo sa­vęs, bet ma­nau, kad tik­rai ne vie­na ma­no ben­dra­dar­bė la­bai džiau­gia­si jau­nos, ener­gin­gos, veik­lios ir įžval­gios di­rek­to­rės Eg­lės Te­re­se­vi­čie­nės at­ėji­mu į mū­sų so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­trą. Svei­kin­ti­nas nau­jo­sios di­rek­to­rės no­ras pa­keis­ti dar­buo­to­jų, tei­kian­čių žmo­nėms pa­slau­gas, po­žiū­rį į sa­vo dar­bą, į sa­vo at­sa­ko­my­bę. Ne pa­slap­tis, kad yra dar­buo­to­jų, ku­rios mėgs­ta dau­giau pa­de­juo­ti ne­gu rim­tai pa­dir­bė­ti. Jau įpras­ta dar­bo da­li­mi ta­po guos­tis klien­tui per ma­žu at­ly­giu, bė­do­ti dėl sa­vo svei­ka­tos, per­var­gi­mų, ki­tų rei­ka­lų. To ne­tu­rė­tų bū­ti, dar­bo lai­kas tu­ri bū­ti ski­ria­mas dar­bui, kas da­ro­ma vi­sa­me pa­žan­gia­me pa­sau­ly­je. Šian­dien, kai ne vie­nos šei­mos na­riai tu­ri dar­bo už­sie­ny­je pa­tir­ties, ir Lie­tu­vo­je dir­ban­tie­siems tu­rė­tų bū­ti aiš­ku, kaip jie dirbs, tiek tu­rės. Ir dirb­ti tu­rė­tu­me kva­li­fi­kuo­tai, pa­dė­ti žmo­gui, o ne nu­kal­bė­ti, už­jau­čia­mai nu­glos­ty­ti jo pro­ble­mą iki ki­to kar­to. Va­do­vai tu­rė­tų kvies­ti spe­cia­lis­tus, ku­rie su­teik­tų dar­buo­to­jams trūks­ta­mų ži­nių, kaip dirb­ti su so­cia­liai pa­žei­džia­mais žmo­nė­mis, ap­skri­tai su žmo­nė­mis, kad tvar­kos rei­ka­lau­jan­tiems va­do­vams ne­bū­tų kli­juo­ja­mos ti­ro­nų eti­ke­tės. Juk so­viet­me­tis, kai vie­no dar­bą val­diš­ko­se įmo­nė­se kar­tais „at­lik­da­vo“ ir sep­ty­ni žmo­nės, – pra­ei­tis.

Vi­liuo­si ir džiau­giuo­si, kad nau­jo­ji mū­sų va­do­vė E.Te­re­se­vi­čie­nė su­burs ko­lek­ty­vą ne po­pie­ri­niam, pa­vir­šu­ti­niš­kam, o rim­tam so­cia­li­niam dar­bui“, – ra­šo Edi­ta pa­si­va­di­nu­si mo­te­ris.

Ka­ziu­ko mu­gės bu­vo ren­gia­mos ir ug­dy­mo įstai­go­se. Po vie­no­je mo­kyk­lo­je vy­ku­sio ker­mo­šiaus ga­vo­me to­kį tė­ve­lių laiš­ką: „Su duk­ra ke­pė­me, pas­kui pa­ka­vo­me ke­pi­nius Ka­ziu­kui. Ka­dan­gi mo­ko­me vai­kus eko­no­mi­nių pa­grin­dų nuo ma­žens, kad jie mo­kė­tų ne tik var­to­ti, bet ir įver­tin­ti pir­ki­nių pi­ni­gi­nę ver­tę, il­go­kai pa­dir­bė­jo­me, kad iš­si­aiš­kin­tu­me, kiek ver­ti mū­sų ke­pi­niai, už kiek juos par­duo­ti, kad ir pel­no gau­tum nors šiek tiek. Nu­sta­tė­me, kad į krep­še­lį ke­pi­nių mes įdė­jo­me po 1,50 eu­ro, tad re­ko­men­da­vo­me duk­rai par­duo­ti už du eu­rus. De­ja, mū­sų moks­lus lyg vė­jo gū­sis nu­pū­tė vie­na pe­da­go­gė, nu­me­tu­si duk­rai du eu­rus ir pa­sa­kiu­si, kad du krep­še­liai tik tiek ver­ti, pa­si­ė­mė juos ir ra­miau­siai nu­ė­jo to­lyn. Kaip įver­tin­ti to­kį ne­pe­da­go­giš­ką mo­ky­to­jos el­ge­sį?“

Ir dar vie­nas skai­ty­to­jų laiš­kas, šį kar­tą – gam­tos te­ma. Aky­lūs gy­ven­to­jai pa­ste­bi, kad ne vie­no­je mies­to vie­to­je au­ga ber­že­lių, ku­rių šak­nys tie­sia­si virš že­mės. Jie klau­sia, ar me­de­liai dėl to ne­si­kan­ki­na, ar ne­rei­kė­tų jų šak­nų už­pil­ti že­mė­mis?

Gy­ven­to­jų pa­ste­bė­ji­mus per­sa­kė­me Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jos pa­va­duo­to­jai Lai­mai Mul­mie­nei. Ji su ko­mi­si­ja ap­lan­kė žmo­nių nu­ro­dy­tas vie­tas, vė­liau pa­si­kon­sul­ta­vo ir su dar rim­tes­niais šios sri­ties spe­cia­lis­tais, ku­rie pa­ta­rė ne­slėp­ti ber­žų šak­nų, jei jas tie­sia že­mės pa­vir­šiu­mi, ma­tyt, jiems taip pa­tin­ka.