Tė­tės tar­kuo­ta ko­šu­kė

Mū­sų vir­tu­vė­je daž­niau už ma­mą suk­da­vo­si tė­tis. Ska­niai ir ma­ma ga­mi­no, bet tė­ve­lio pa­tie­ka­lų la­biau lauk­da­vo­me, ypač dvie­jų – tar­kuo­tos ko­šu­kės ir troš­kin­tų kiau­lės ko­ju­kių. Ma­nau, kad šie pa­tie­ka­lai bu­vo fir­mi­niai ne vie­no­je šei­mo­je. Vi­liuo­si, kad pri­mi­nu­si jų re­cep­tus, ne vie­nuo­se na­muo­se pa­kvips vai­kys­tės mais­tu.

Tė­tis sa­ky­da­vo, kad tar­kuo­tos ko­šu­kės pa­tie­ka­las į šei­mos me­niu yra at­ėjęs dar iš jo ma­mos bo­bu­tės. Ga­min­ti la­bai pa­pras­ta. Nu­lup­tas bul­bes su­tar­kuo­ji  bu­ro­ki­ne tar­ka, pa­drus­ki­ni, pa­pi­pi­ri­ni dar įde­di smul­kiai su­pjaus­ty­tą ci­bu­lio gal­vą, ga­li įmuš­ti kiau­ši­nį ir ge­rai vis­ką iš­mai­šy­ti me­di­niu šaukš­tu. Į kep­tu­vę de­di kiau­lės rie­ba­lų, nes dau­gu­ma aly­tiš­kių tuo­met au­gi­no kiau­les. Įkai­tus rie­ba­lams, su­pi­li vi­są ma­sę. Ke­pant rei­kia vis pa­mai­šy­ti, o pa­bai­go­je stip­riau ap­ke­pin­ti vie­ną ir ki­tą ko­šu­kės pu­sę. Val­gy­da­vo­me už­ger­da­mi pie­nu ar­ba rūg­pie­niu.

Ska­nu­mė­lis! Ra­šau, o man net sei­lės bur­no­je ren­ka­si… Se­no­kai ke­piau, bū­ti­nai iš­si­kep­siu. Ją daž­niau ga­mi­na ma­no bro­liai. Šei­mo­je ši pa­tie­ka­lą taip ir va­di­no­me – tė­tės tar­kuo­ta ko­šu­kė. 

Nors ko­šu­kė ir la­bai ska­ni, bet man dar ska­nes­nės bu­vo vir­tos ir ke­taus puo­de ap­kep­tos kiau­lės ko­ju­kės.

Jas tė­tis iš­vir­da­vo van­de­ny­je su drus­ka, lau­ro la­pais, pi­pi­rais ir svo­gū­nu. Vir­da­vo il­gai, kol jos su­kris­da­vo. Tuo­met iš­im­da­vo ir su­dė­da­vo į ke­taus puo­dą anuo­met špy­ži­niu va­din­tą, už­deng­da­vo dang­čiu ir dė­da­vo į įkai­tu­sią ply­tos (pe­čiu­ko) du­kof­kę.
Kol mes par­lėk­da­vo­me iš mo­kyk­los, jos stip­riai ap­skrus­da­vo, ode­lė tap­da­vo gel­to­na ir traš­ki. Nie­ko ska­niau ne­su lig šiol val­giu­si.

Ire­na Ma­ta­žins­kai­tė-La­zic­kie­nė, 
šak­ni­nė aly­tiš­kė