„Te­at­ro KLO­JI­MAS su­de­gė, bet klo­ji­mo TE­AT­RAS li­ko”

Mar­gio­nių klo­ji­mo te­at­re vyk­da­vo tra­di­ci­nės ir vi­sų lau­kia­mos kai­mo ben­druo­me­nės šven­tės. Te­at­ras taip pat bu­vo at­vi­ras ir fol­klo­ro ini­cia­ty­voms – čia vyk­da­vo Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko or­ga­ni­zuo­ja­mo res­pub­li­ki­nio fol­klo­ro fes­ti­va­lio kon­cer­tai. Be­ne ži­no­miau­sias te­at­re vy­kęs ren­gi­nys – tai res­pub­li­ki­nė te­at­rų šven­tė-kon­kur­sas „Cit­na­gė“ Juo­zo Gai­džio pre­mi­jai lai­mė­ti.

Mar­gio­nių kai­mo ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė Vi­li­ja Šim­ko­ny­tė sa­ko, kad kai­mo žmo­nėms te­at­ras bu­vo vie­ta su­si­bur­ti ir pa­si­da­lin­ti sa­vo džiaugs­mais ir var­gais bei ga­li­my­bė ati­tol­ti nuo kas­die­ni­nių rū­pes­čių: „Mar­gio­nių klo­ji­mo te­at­ras – vie­ta, gy­vy­biš­kai svar­bi kai­mo žmo­nėms, čia už­au­gu­siems ir po pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­siems vai­kams ir anū­kams, ku­rie į šią vie­tą nie­ka­da ne­nu­mo­da­vo ran­ka.“

Ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė, pa­klaus­ta, kaip pri­si­me­na lem­tin­gą rug­sė­jo nak­tį, ne­daug­žo­džia­vo: „Pa­ti bai­siau­sia nak­tis. Skaus­mas, ne­vil­tis, aša­ros vi­sų aky­se. At­min­ty­je įstri­gęs vaiz­das – auš­tan­tis ry­tas, ap­nuo­gi­nan­tis gais­ra­vie­tę ir de­gė­sių tvai­kas ore…“

Vil­tys at­sta­ty­ti te­at­rą – gy­vos

Mar­gio­nių kai­mo ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė V.Šim­ko­ny­tė už­tik­rin­tai tei­gia, kad vil­tys at­sta­ty­ti te­at­rą tik­rai gy­vos. Pa­sak jos, nė vie­nas mar­gio­niš­kis ne­abe­jo­ja, kad klo­ji­mas ir vėl sto­vės ant Mar­gio­nių kai­mo že­mės, o ypač da­bar, kai gy­ven­to­jai ga­li pri­sig­laus­ti prie su­ręs­tų klo­ji­mo sie­nų. Pir­mi­nin­kė pa­brė­žė, kad at­sta­ty­ti klo­ji­mą yra jų pa­rei­ga: „Tai yra vi­sų mū­sų pa­rei­ga – at­kur­ti tai, ką kai­mo švie­suo­liai anuo­met kū­rė daug me­tų, o ug­nis pa­sig­lem­žė per aki­mir­ką.“

Klo­ji­mo at­sta­ty­mo dar­bai, anot pir­mi­nin­kės, ei­na­si nuo­sek­liai. La­biau­siai V.Šim­ko­ny­tę džiu­gi­na tai, kad tarp kai­mo gy­ven­to­jų jau­čia­si be ga­lo di­de­lis ben­druo­me­niš­ku­mas ir mei­lė klo­ji­mui: „Įvy­kus ne­lai­mei, jau ki­tą die­ną ne­abe­jin­gi te­at­ro li­ki­mui kai­mo ben­druo­me­nės na­riai rin­ko­si tar­tis dėl bū­si­mų dar­bų. To­kių ti­kin­čių, ne­pa­si­duo­dan­čių, stip­rių žmo­nių reik pa­ieš­ko­ti.“

Vis­gi, nors ir mar­gio­niš­kiai kaip įma­ny­da­mi sten­gia­si at­sta­ty­ti klo­ji­mą, tai už­ima dau­giau lai­ko nei ti­kė­ta­si.

„Be abe­jo, mes la­bai vy­lė­mės, jog jau šiais me­tais vi­si sta­ty­bų dar­bai bus baig­ti. Bet re­a­ly­bė yra ki­to­kia. Tie, kas su­si­du­ria su sta­ty­bo­mis, ži­no, jog grei­tų sta­ty­bų ne­bū­na. Daug lai­ko, jė­gų bei lė­šų pa­rei­ka­la­vo vi­si pa­ren­gia­mie­ji dar­bai, ku­rie vy­ko šal­tuo­ju me­tų lai­ku. Ru­de­nį, šiek tiek nu­ri­mus emo­ci­joms, su­si­tvar­kė­me gais­ra­vie­tę, at­ėjus pa­va­sa­riui pra­si­dė­jo pa­ma­tų klo­ji­mo dar­bai, vė­liau pa­tys kai­mo žmo­nės nu­žie­vi­no pu­šies rąs­tus, va­sa­rą meist­rai pra­dė­jo sie­nų ren­ti­mo dar­bus ir da­bar lau­kia­me sto­go kon­struk­ci­jų bei pa­ties sto­go“, – pa­sa­ko­ja ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė V.Šim­ko­ny­tė.

Pa­gal­ba di­de­lė, bet ne­už­tek­ti­na

Mar­gio­nių kai­mo gy­ven­to­jai ne­bu­vo pa­lik­ti li­ki­mo va­lio­je. Į jų pa­gal­bos šiūks­nius at­si­lie­pė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja, Va­rė­nos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, UAB „Ly­tag­ra“ bei ki­ti ge­ra­šir­džiai žmo­nės.

„Me­die­ną sta­ty­boms įsi­gi­jo­me už leng­va­ti­nę kai­ną – esa­me dė­kin­gi Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jai. Va­rė­nos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė iš biu­dže­to sky­rė 45 tūkstančius eu­rų. UAB „Ly­tag­ra“ pri­si­dė­jo sta­ty­bi­nė­mis me­džia­go­mis pa­ma­tams. Vi­sos ki­tos lė­šos – pri­va­čių fi­zi­nių ir ju­ri­di­nių au­ko­to­jų“, – sa­ko ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Kai­mo gy­ven­to­jai džiau­gia­si, kad dar­bai ju­da ga­na sklan­džiai, ta­čiau V.Šim­ko­ny­tės aky­se at­si­spin­di žiups­ne­lis ne­ri­mo – šiuo me­tu ben­druo­me­nei la­bai rei­kia fi­nan­si­nės pa­ra­mos klo­ji­mo sto­gui – skied­rų dan­gai bei dar­bams.

„Esa­me ga­vę ko­mer­ci­nius pa­siū­ly­mus. Sto­go dė­ji­mas mums at­si­ei­tų 22 tūks­tan­čius eu­rų. To­kių lė­šų ne­tu­ri­me, tad re­a­liai ky­la grės­mė, jog nau­jai su­ręs­tos sie­nos žie­mą pa­si­tiks be sto­go ir sta­ty­bas teks už­kon­ser­vuo­ti. O lai­kas mums la­bai bran­gus – tu­rint sto­gą ir esant ne­la­bai gi­liai žie­mai, bū­tų ga­li­ma vyk­dy­ti ir vi­daus įren­gi­mo dar­bus, to­kiu bū­du bū­tu­me už­tik­rin­ti, jog jau 2024 me­tų va­sa­rą, mi­nint gar­bin­gą te­at­ro ju­bi­lie­jų, ga­lė­tu­me su­kvies­ti sve­čius į at­sta­ty­tą klo­ji­mą“, – am­bi­ci­jo­mis da­li­na­si pir­mi­nin­kė.

Kad ir kaip be­bū­tų, pir­mi­nin­kė V.Šim­ko­ny­tė aša­rų nuo skruos­to ne­brau­kia, o prie­šin­gai – džiau­gia­si Lie­tu­vos gy­ven­to­jais: „Esa­me la­bai su­jau­din­ti ir dė­kin­gi pa­pras­tiems Lie­tu­vos žmo­nėms, Mar­gio­nių kai­mo ir ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jams, jų vai­kams, anū­kams, drau­gams, žmo­nėms, ku­rie gal­būt nė kar­to mū­sų te­at­re ar kai­me ne­bu­vo, bet li­ko ne­abe­jin­gi ir at­si­šau­kė į pa­gal­bos šauks­mą. To­kį ge­ru­mą ir no­rą pa­dė­ti mes tik­rai la­bai ver­ti­na­me. Mū­sų kraš­to ver­sli­nin­kai taip pat iš­tie­sė dos­nią pa­gal­bos ran­ką, pri­si­dė­da­mi fi­nan­si­ne pa­ra­ma. Ačiū Jiems!“

Te­at­ras to­liau tę­sia sa­vo veik­lą

Pa­sak ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kės, vis­ką nio­ko­jan­ti ug­nis ben­druo­me­nės ne­iš­gąs­di­no, ar­tis­tai ne­iš­si­laks­tė ir te­at­ras to­liau tę­sė sa­vo veik­lą.

„Te­at­ras sa­vo veik­los ne­nu­trau­kė, prie­šin­gai, ji bu­vo pa­ti gy­vy­bin­giau­sia per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus. La­bai grei­tai pa­ju­to­me, kad tik pra­šy­ti fi­nan­si­nės pa­ra­mos ir ne­tu­rė­ti grįž­ta­mo­jo ry­šio su mus re­mian­čiais ge­ros va­lios žmo­nė­mis – ne mums. Tad su­ren­gė­me pa­dė­kos-pa­ra­mos va­ka­rus Mar­cin­ko­ny­se, Va­rė­no­je bei Vil­niu­je, kur žiū­ro­vams pa­ro­dė­me pra­ėju­sių me­tų spek­tak­lį „Kup­ro­tas ože­lis“ pa­gal So­fi­ją Ky­man­tai­tę-Čiur­lio­nie­nę. Da­ly­va­vo­me res­pub­li­ki­nia­me mė­gė­jų te­at­rų fes­ti­va­ly­je „Te­gy­vuo­ja Gi­rai­tė“ Ma­tui­zo­se, Lie­tu­vos su­au­gu­sių mė­gė­jų te­at­rų ap­žiū­ro­je-šven­tė­je „At­spin­džiai“ Mer­ki­nė­je. Va­sa­rą ne­at­si­sa­kė­me idė­jos or­ga­ni­zuo­ti kas­me­ti­nę te­at­rų šven­tę „Cit­na­gi­nė“ po at­vi­ru dan­gu­mi. Spė­jo­me ir Že­mai­ti­jo­je su­vai­din­ti“, – su už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­ja V.Šim­ko­ny­tė.

Žie­mos šal­tu­kui spau­džiant re­pe­ti­ci­jos per­si­kel­da­vo į ar­tis­tų na­mus ar­ba į Mar­cin­ko­nių kul­tū­ros cen­tro sa­lę. O orams at­ši­lus, į sa­vo klo­ji­mą pa­si­kvies­da­vo ki­tas te­at­ro ar­tis­tas.

Mar­gio­nių kai­mo ben­druo­me­nė kiek­vie­nam, pri­si­dė­ju­siam prie klo­ji­mo at­sta­ty­mo, ta­ria di­de­lį nuo­šir­dų „ačiū“. O ga­lin­čius ir, svar­biau­sia, no­rin­čius, kvie­čia pri­si­dė­ti prie kul­tū­ros ži­di­nio at­sta­ty­mo: Mar­gio­nių kai­mo ben­druo­me­nė, aso­cia­ci­ja, Swed­bank AB, LT67 7300 0101 1881 0464.