Šiandieninė Lietuva. Kas apsodino kelią į mūsų namus medžiais?

Lietuvybė nėra abstrakti sąvoka. Ji – prakaitu išlygintas arimas, rankomis pastatyta troba, knygnešių maišuose atnešta raidė, dainomis išsaugota kalba. Ji – tylūs darbai tų, kurie nieko nereikalavo sau, tik norėjo palikti savo vaikams žemę, kurioje jie nebus svetimi.

Ir šiandien yra žmonių, kurie kuria valstybę taip pat tyliai: mokytoja, kantriai mokanti vaikus raidžių, gydytojas, gelbėjantis gyvybes, savanoris, renkantis šiukšles iš miško. Jie neina į televizijas, nesidalina savo skrajutėmis pašto dėžutėse, bet jų darbai yra tikrieji paminklai. Jie yra tie, kurie „apsodino kelią“.

Tačiau yra ir kitų. Yra tų, kurie šaknis parduoda, nes šaknys šiandien pelningos. Jie matuoja lietuvybę pinigais, patriotizmą – reitingais, tautą – kaip rinkos segmentą. Jie stato tvoras, dalinasi pelnus, o vietoj medžių palei kelią stato reklaminius stendus. Jie nemato, kad už tų švytinčių stendų nyksta laukas, kurį kažkas ariant paliko savo sveikatą.

Šiandieninė Lietuva – tai nuolatinė įtampa tarp kuriančiųjų ir niekinančiųjų. Tarp tų, kurie stato tiltus, ir tų, kurie juos parduoda metalo laužui. Tarp tų, kurie mato žmogų, ir tų, kurie mato tik pelną. Bet pakelės medžiai tebestovi. Jie primena, kad ne pelnas, o atmintis kuria tautą. Ne reklamos, o giesmės užaugina šaknis. Ne išsidalytas grobis, o bendras darbas stato valstybę.

Klausimas lieka atviras: ar mes prisodinsime daugiau medžių keliui į savo namus? 

Ar paliksime tik stendus su gražiais šūkiais, už kurių nebeliks nei namų, nei kelio?