Pu­siau­ga­vė­nis: prie mar­gu­čių bė­gan­čios Re­gi­nos Mo­ro­zie­nės po­il­sio mi­nu­tės

– Ve­ly­ki­nių mar­gu­čių sku­ti­nė­ji­mas – ar tai iš šei­mos, gi­mi­nės per­im­ta tra­di­ci­ja? Ar ki­ti Jū­sų šei­mos na­riai sku­ti­nė­ja?

– Ve­ly­ki­nių mar­gu­čių sku­ti­nė­ji­mas – tai tik ma­no vie­nos po­mė­gis.

– Ka­da Jū­sų na­muo­se pra­si­de­da dar­by­me­tis?

– Pra­de­du pa­ruo­šia­muo­sius dar­bus jau po Nau­jų­jų me­tų. Bai­gia­si šven­tės, na­muo­se įsi­vy­rau­ja ra­my­bė, tuo­met pra­de­du rink­ti gra­žius, ly­gius kiau­ši­nius.

Taip pat iš­si­ren­ku da­žy­mo prie­mo­nes, ver­du svo­gū­nų lukš­tus. Į juos dar įde­du ko­kios nors spal­vos, pa­vyz­džiui, mė­ly­nos, juo­dos ar ža­lios.

– Kaip Jums pa­vyks­ta iš­gau­ti tą mar­gu­čio vien­ti­su­mą, to­kį to­bu­lą or­na­men­tų su­jun­gi­mą? Tur­būt pa­de­da ir tai, kad esa­te tiks­lių­jų moks­lų spe­cia­lis­tė ir ne­sto­ko­ja­te kan­try­bės?

– Vien­ti­su­mą iš­gau­nu šiek tiek pa­žy­mė­da­ma taš­ke­liu ar brūkš­ne­liu. Daug kar­tų pa­var­tau, pa­si­žiū­riu si­met­ri­ją, at­stu­mą. Be to, tu­riu sa­vy­bę tie­siai brėž­ti li­ni­ją ar ap­skri­ti­mą.

Ži­no­ma, le­mia tai, kad pa­ti­ko brai­žy­ba, esu bai­gu­si tiks­liuo­sius moks­lus. Šiam po­mė­giui rei­kia ir kan­try­bės.

– Kas mie­liau Jū­sų ran­koms sku­ti­nė­ti – or­na­men­tus ar gam­tos mo­ty­vus?

– Pa­tin­ka sku­ti­nė­ti tiek or­na­men­tus, tiek gam­tos mo­ty­vais.

– Bet prieš sku­ti­nė­jant kiau­ši­nius rei­kia tin­ka­mus iš­si­rink­ti, ge­rai nu­da­žy­ti. Kaip ir ko­kio­mis spal­vo­mis daž­niau­siai da­žo­te? Tur­būt jau iš­mo­ko­te stip­ria­lukš­čius at­skir­ti? Gal ži­no­te bū­dų, kaip lukš­tą su­stip­rin­ti?

– Sku­ti­nė­ji­mui bū­ti­na iš­si­rink­ti ly­gų, švie­ses­niu lukš­tu kiau­ši­nį. Ži­no­ma, kar­tais ren­kuo­si ir tam­ses­nės spal­vos kiau­ši­nį, ku­ris yra la­bai dai­lus, gra­žios for­mos. Toks kiau­ši­nis ly­giai nu­si­da­žo ir leng­va skus­ti.

Kiau­ši­nis tu­ri bū­ti ly­giai nu­da­žy­tas. Svo­gū­nų lukš­tus ver­du su skir­tin­go­mis spal­vo­mis at­ski­ruo­se in­duo­se. Kar­tais mai­šau ir ke­le­tą spal­vų kar­tu, tai ir­gi iš­ei­na spal­vų įvai­ro­vė. Iš­gau­na­mos spal­vos, pri­klau­so­mai nuo pa­ties kiau­ši­nio lukš­to spal­vos.

Ka­dan­gi sa­vo ūke­ly­je au­gi­na­me viš­tas, tai ir pa­si­rin­ki­mas yra di­de­lis. Mū­sų viš­te­lės de­da bal­tu, ža­liu, rus­vu, ru­du lukš­tu kiau­ši­nius. Spe­cia­liai iš­ves­ta dėl spal­vų sku­ti­nė­ji­mui.

Tik pa­ė­mus kiau­ši­nį į ran­kas, iš kar­to ma­to­si, ku­ris stip­rus, nė­ra jo­kio graub­lė­tu­mo, jis la­bai ly­gus. Kad lukš­tas bū­tų stip­rus, į le­sa­lus de­da­me kal­cio kar­bo­na­to (pa­ša­ri­nė krei­da).

– Tur­būt šiam mar­gi­ni­mo bū­dui ren­ka­tės švie­ses­nio lukš­to kiau­ši­nius?

– Sku­ti­nė­ji­mui daž­niau­siai ren­kuo­si švie­ses­nio lukš­to kiau­ši­nius – bal­tus, žals­vus, rus­vus, re­tai gra­žų tam­ses­nį pa­si­ren­ku.

– Ar pri­sė­du­si prie nau­jo dar­bo il­gai kiau­ši­nį ran­ko­je var­to­te? Ar šiam po­mė­giui rei­kia ypa­tin­gos nuo­tai­kos?

– Pri­sė­du­si sku­ti­nė­ti, pa­var­tau kiau­ši­nį, bet var­ty­ti il­gai nė­ra rei­ka­lo, jis jau bū­na iš­rink­tas prieš da­žant. Sku­ti­nė­ti kiau­ši­nį man vi­sa­da pa­tin­ka, o nuo­tai­ka bū­na ge­ra tik pa­ė­mus jį į ran­kas.

– Ar daug lai­ko pa­va­gia mar­gu­čiai? Tur­būt dvi­gu­bai dau­giau už­trun­ka­te mar­gin­da­ma žą­sies kiau­ši­nius?

– Mar­gi­ni­mas ga­lė­tų la­bai daug lai­ko at­im­ti, bet gy­ve­na­me šiek tiek ūkiš­kai, taip pat vai­kai su šei­mo­mis daž­nai par­va­žiuo­ja, tai ten­ka po­mė­gį pa­dė­ti į šo­ną. Sku­ti­nė­jant žą­sies kiau­ši­nį už­trun­ka dvi­gu­bai ar dar dau­giau lai­ko.

– Apie ką pa­ni­ru­si į šį po­mė­gį gal­vo­ja­te? Ar pa­va­din­tu­mė­te sku­ti­nė­ji­mą me­di­ta­ci­ja?

– Sku­ti­nė­da­ma pa­žiū­riu te­le­vi­zo­rių ar­ba gal­vo­ju apie ką nors svar­baus, vi­sa tai man ne­truk­do. Na­muo­se bū­da­ma vie­na nie­ko ne­mąs­tau, tuo­met tik­rai me­di­tuo­ju. Vi­si at­ve­jai man tin­ka.

– Iš kar­to už­bai­gia­te mar­gin­ti, ar mėgs­ta­te po kiek lai­ko dar pa­im­ti į ran­kas, pa­ryš­kin­ti li­ni­jas, pa­to­bu­lin­ti?

– Sku­ti­nė­ju pa­gal si­tu­a­ci­ją, daž­nai pra­de­du ir ne­už­bai­giu, jei­gu nie­kas ne­truk­do, tuo­met iki ga­lo už­bai­giu. Vi­sa­da po kiek lai­ko per­žiū­riu, pa­tie­si­nu, pa­ryš­ki­nu li­ni­jas.

– Dar įdo­mu, nuo ko pra­de­da­te už­pil­dy­ti kiau­ši­nį: do­mi­tės raš­tais, ieš­ko­te pa­vyz­džių, ma­tuo­ja­te, brai­žo­te, ar da­ro­te „kaip gal­va ne­ša“, kaip pa­čiai ge­riau?

– Vi­są lai­ką do­miuo­si įvai­riais mar­gi­ni­mo raš­tais, bū­dais, se­ku lai­das per te­le­vi­zi­ją, ren­kuo­si laik­raš­čius, at­vi­ru­kus, iš bet ko­kio in­for­ma­ci­jos šal­ti­nio. Man vi­si or­na­men­tai gra­žūs, pa­tin­ka, bet pa­da­rau pa­gal sa­ve, kaip pa­čios akiai mie­liau­sia.

Kad pa­ma­tuo­čiau, tai, kaip mi­nė­jau anks­čiau, pa­de­du taš­ke­lius ar juos­te­les, bet vi­sa ki­ta iš akies.

– Ar ga­li­ma teig­ti, kad jau tu­ri­te sa­vo brai­žą? Ko­kie mar­gu­čiai Jums pa­čiai yra gra­žiau­si?

– Taip, tik­rai, tu­riu sa­vo brai­žą. Man jie vi­si mie­li, gra­žūs, ne­ga­liu iš­skir­ti, nes kiek­vie­na­me yra vis ki­to­kių de­ta­lių.

Ga­liu pri­sku­ti­nė­ti ir vie­no­dų, nes jau ati­dirb­ta ran­ka.

– O vaš­ka­vi­mo tech­ni­ką mėgs­ta­te?

– Vaš­ka­vi­mo tech­ni­ką la­bai mėgs­tu, la­bai pa­tin­ka. Jau­nys­tė­je ban­džiau ir pa­vy­ko vi­sai ne­blo­gai, bet man sku­ti­nė­ji­mo bū­das pri­im­ti­nes­nis.

– Jū­sų sku­ti­nė­ti mar­gu­čiai – me­no kū­ri­niai, jie ne­skir­ti val­gy­ti. Ko­kių mar­gu­čių du­be­nė­lį pa­ruo­šia­te Ve­ly­kų sta­lui?

– Tik­rai taip, ma­no sku­ti­nė­ti mar­gu­čiai yra tuš­čia­vi­du­riai, jie ne­skir­ti val­gy­ti. Ve­ly­kų sta­lui di­de­lio du­be­nė­lio mar­gu­čių ne­de­du. Į va­ze­les mer­kiu nar­ci­zų, ži­bu­čių, ku­rių daž­niau­siai pri­ski­nu ša­lia esan­čia­me miš­ke­ly­je. Žo­džiu, su­kom­po­nuo­ju mar­gu­čius su pa­va­sa­ri­nė­mis gė­ly­tė­mis ir iš­spro­gu­sio­mis ša­ke­lė­mis.

– Ve­ly­kų lau­kia­te? Ką kep­si­te jų sta­lui?

– Ve­ly­kos tik­rai lau­kia­ma šven­tė. Šven­ti­niam sta­lui ke­pu an­tį, far­ši­ruo­tą viš­tą ar taip or­kai­tė­je na­mi­nę viš­tą, viš­čiu­kus broi­le­rius au­gi­na­me sa­vo ūke­ly­je.

Mėgs­ta­miau­sias vi­sos šei­my­nos pa­tie­ka­las – ant lau­žo kep­ta na­mi­nė viš­tie­na. Val­gant ku­rį lai­ką bū­na ty­los mi­nu­tės. Ma­nau, šie­met per Ve­ly­kas tą ir pa­ruo­šiu.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­ve.

– Mėgs­tu gam­tą, ypač gry­bau­ti, uo­gau­ti. La­bai my­liu gy­vū­nus, ku­rių yra ir na­muo­se: du šu­niu­kai, ka­ti­nė­lis ir paukš­čių bū­re­lis.

Šei­mo­je li­ko tik vy­ras Pet­ras. Duk­ra Ne­rin­ga, žen­tas Ja­ko­bas bei jų dvi duk­ros gy­ve­na Briu­se­ly­je, bet la­bai daž­nai ap­lan­ko. Sū­nus Ra­mū­nas, mar­ti As­ta ir trys jų duk­ros įsi­tvir­ti­nę Vil­niu­je, su jais taip pat daž­nai su­si­tin­ka­me.