Protėvių žemės istoriją sudėjo į 372 puslapių knygą

Leidinyje – ne tik sakralinio paveldo raida ir parapijoje dirbusių dvasininkų veikla, bet ir platesnis vietos bendruomenės gyvenimo kontekstas. Tai pirmasis toks sisteminis ir konsoliduotas darbas, leidžiantis plačiau pamatyti ir giliau pažinti Alovės ir jos apylinkių žmones, jų gyvenimus. 

Knyga gausi iliustracijomis, nuorodomis į archyvinius šaltinius. Pateikiami ir kitų autorių darbai, papildantys bei praturtinantys vietovės „genius loci“ atskleidimą. 

Kraštotyrininkas G. Lučinskas atsakė į „Alytaus naujienų“ žurnalisto klausimus. 

– Gintarai, kiekvienas Dzūkijos miestelis ar kaimas pasižymi nepaprastu savitumu. Kodėl pasirinkote būtent Alovę ir jos bažnyčią?

– Alovė – mano protėvių žemė, čia gyveno ir dirbo man brangūs žmonės. Alovės bažnyčios ištakos siekia XVII a. pabaigą, o kiekvienai vietovei bažnyčia yra tarsi tapatybės ženklas ir dvasinis centras, primenantys apie Dievą ir gyvenimo prasmę, kiekvienam tikinčiajam ji suteikia ramybės, vilties ir dvasinio atsigavimo pojūtį.

Atvirai pasakysiu, kad akivaizdžiai trūksta išsamių archyvinių duomenų apie pirmosios koplyčios (bažnyčios) Alovėje įkūrimą ir jos sudėtingas gyvavimo peripetijas. 

Šioje knygoje pateikiu dar niekur iki šiol nepublikuotus faktologinius duomenis ir šaltinius, bandau praskleisti praeities šydą apie pirmąją bažnyčią Alovėje, kurios parapija iki 1926 m. priklausė Vilniaus vyskupijai.

Esminis aspektas, šiam daugiau kaip trijų metų mano kraštotyriniam darbui ir 372 psl. knygai, yra toks, kad nuo 1976 m. vasaros aš asmeniškai pažinojau gerbiamą monsinjorą Stanislovą Stankevičių (1934–2023). 

Mus siejo tamprus dvasinis ryšys, tarnystė Lietuvos šaulių sąjungoje. Mane iki šiol stebina jo nuveikti darbai, pavyzdys jaunimui. Jis buvo tikras Dievo ir žmonių tarnas, nuo jo sklido dvasinė šiluma savo artimui. 

Esu dėkingas likimui, kad daugiau kaip 30 metų su gerbiamu Stanislovu galėjau bendrauti, pas jį lankytis, su juo apie daug ką kalbėtis, matyti jo  tikrą pasiaukojimą Dievui ir žmonėms.

– Ar galite trumpai pristatyti Alovės bažnyčios istoriją? 

– Trumpai papasakoti sudėtinga, bet, pavyzdžiui, 1724 m. dokumente užfiksuota, jog Alovės medinėje koplyčioje buvo Šv. Ksavero paveikslas, todėl, tikėtina, jog šio šventojo vardu buvo pavadinta ir šventovė. Tačiau 1797 m. pašventintai Alovės koplyčiai suteiktas Švč. Trejybės titulas, kuris gyvuoja iki šiol.

Statistikos mėgėjams gal bus įdomu sužinoti, kad Lietuvoje, be Alovės šventovės, dar 60 bažnyčių buvo suteikti Švč. Trejybės pavadinimai, iš kurių artimiausios Kaišiadorių vyskupijoje – Nedzingės, Stakliškių; Vilkaviškio vyskupijoje – Liškiavos, Miroslavo, Riečių, Rudaminos, Rumbonių.

Siekiant parodyti gimtinės kultūros tyrimų šaltinius, Alovės bažnyčios praeičiai geriau pažinti pateikiamos tikslinės informacijos iš spaudos leidinių, tekstų ištraukos iš enciklopedijų, knygų ir rankraščių. Šiuose tekstuose pastebėtos faktologinės klaidos yra pažymėtos, pateikiant pataisymus ir paaiškinimus. 

Senesnieji dokumentai, raštai, periodinės spaudos straipsniai pateikti beveik neredaguoti ir juose užrašyta kalba nešiuolaikinta, nes ji yra pakankamai aiški, lanksti, gana taisyklinga ir žodinga. Senieji tekstai leis dabarties skaitytojui geriau suvokti praeitą šimtmetį ir jo asmenybes, lietuvių kalbos autentiškumą. 

Pastebėta, kad XX a. pradžioje spaudos ir periodikos puslapiuose kai kurių Alovės parapijos gyventojų pavardės pateiktos senesne forma, iškraipytos – užrašyta taip, kaip jos buvo girdimos ar vartojamos toje aplinkoje. 

Kalbėjosi Gintautas KNIUKŠTA

... Visą straipsnį rasite „Alytaus naujienų“ naujausiame numeryje (Nr. 14145/ 85), jį įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ar kt. Antradienio spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalio – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 0,80 Eur (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę).