Alytiškiai išgirdo apie tradicijas, kurios nesikeičia

„Ačiū kada atėjote, labai smagu, kad vis dar yra žmonių, kuriems įdomu sužinoti, kaip kadaise, taip pat ir čia, Alytuje, gyveno žydai, kurie sudarė  maždaug ketvirtadalį miesto gyventojų“, – kalbėjo viešnia, pabrėžusi, kad žydams būdingas optimizmas yra labai svarbi savybė, tautos istorija tą, deja, liudija. 

Atvykusi drauge su Šmueliu Jatomu, vieninteliu Lietuvos kantoriumi, giedančiu autentiškas giesmes, N. Cheifec alytiškius supažindino su pagrindiniais žydų gyvenimo įvykiais. Tai nebuvo tradicinė paskaita, o veikiau įdomus, gyvas pasakojimas apie svarbiausias žydų gyvenimo apeigas – apipjaustymą, pilnametystės šventę, vestuves, skyrybų priežastis ir laidotuvių tradicijas. Natalja pasakoja, kad kiekviena apeiga turi dvasinį pagrindą, kuris per tūkstančius metų išliko nepakitęs: „Laikai keičiasi, mūsų tradicijos – ne.“ 

Pagal žydų tradiciją negalima pavadinti vaiko  nei tėvo, nei bet kurio kito giminaičio, jei turime mintyje konkretų gyvą žmogų, vardu. Nebent jei tėvas miršta iki sūnaus gimimo, tada tas variantas egzistuoja. 

Antras svarbiausias žydo vyro gyvenimo įvykis yra pilnametystė. Mergaitės jos sulaukia 12-os, o berniukai – 13-os metų. 

„Mergaičių pilnametystės proga susėdama prie stalo, sveikinama, bet nieko ypatingo nevyksta. Tai ne todėl, kad mūsų tradicijoje būtų žeminamos moterys, kaip kartais galvojama, viskas netgi atvirkščiai – tautybė taip pat perduodama pagal motinos liniją. Berniuko Bar micva (pilnametystės iniciacija) svarbi, nes žydas yra sukurtas dėl dviejų priežasčių – privalo studijuoti šventą raštą ir melstis. Moterys irgi stengiasi tai daryti, bet Dievas atlaisvina jas nuo kai kurių prievolių, kadangi jos yra labai užsiėmusios, jų vyrai negali daug laiko skirti ūkiškiems reikalams“, – pasakoja Natalja. 

Bar micvos metu berniukas yra kviečiamas sinagogoje per šabą skaityti Torą, kurioje yra tiek dalių, kiek savaičių metuose. „Esu sutikusi šimtamečių, kurie kartais net savo vardą sunkiai prisimena, bet gali pasakyti, kurią Toros dalį skaitė per savo pilnametystę. Taip yra todėl, kad hebrajų kalba sudaryta tik iš priebalsių. Knygose balsius ženklina tam tikri tarimo ženklai, todėl skaityti lengviau, bet Toroje jų nėra, o klysti skaitant šventą raštą – nevalia. Todėl praktikuojančių žydų vaikai pradeda mokytis religinėje mokykloje nuo trejų, jau mokėdami skaityti ir rašyti“, – apie žydų tradicijas pasakoja N. Cheifec. Ji sako dažnai girdinti pasakymus, kad žydų vaikai yra labai protingi ir gabūs, bet, jos manymu, tai absoliuti netiesa – tiesiog lemia griežta ankstyva mokymo sistema.  

Talmudų išminčiai sako, kad Toroje slypi tūkstantis veidų ir kiekvienas vyru tampantis jaunuolis, sulaukęs pilnametystės, turi rasti savo paaiškinimą, kuris dar nebuvo parašytas. Tai – sudėtingas darbas, kurio pradžią ženklina dar viena tradicija – Bar micvos metu iš antro sinagogos aukšto moterys meta saldinius, nes Tora yra saldu, prievolę ją studijuoti žydai gauna visam gyvenimui. 

Paskaita „Žydų gyvenimo ciklas“ yra dalis projekto „Pažinti žydų tautos istoriją ir kultūrą“, kurį dalinai finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.