Nieko gera tikėtis neleidžiančios aplinkybės

Ukrainoje surengtos viešosios nuomonės apklausos rodo gana radikalų posūkį: apie du trečdaliai ukrainiečių palaikytų požiūrį, kad kare derėtų ieškoti kompromisų ir taikos. Tik apie ketvirtadalis-trečdalis žmonių norėtų karo ligi pergalingos pabaigos.

Buvo ir tam tikrų vilčių, kad bendrą Vakarų šalių vadovų poziciją suformuluoti pavyks. Europos šalių lyderiai veik nėrėsi iš kailio, siekdami, kad D.Trumpas bent jau išklausytų jų nuomonę apie tai, kaip derėtų kalbėtis su V.Putinu. JAV prezidentas trečiadienį prapliupo komplimentais  partnerių lyderiams. Jis įvertino nuotoliu vykusį vaizdo pokalbį su V. Zelenskiu bei kitų Vakarų valstybių vadovais “dešimčia balų” stebėtojams suteikdamas vilčių bei optimizmo, kad jis Ankoridže su V. Putinu bendraus tikrai atstovaudamas visą Vakarų pasaulį.

Vis dėlto yra esmingai pamatinių priežasčių, dėl kurių optimistai gali po rugpjūčio 15 d. pokalbių likti visiškai nusivylę.

Viena vertus, jeigu Ukrainos ir Europos šalių vadovai laiko V.Putiną klastingu velnio išpera, kuris tik ir žiūri, kaip apgauti derybų partnerius, dabartinė JAV administracija į Maskvos pusę žiūri, švelniai tariant, kitaip. Štai pavyzdžiui specialiajam JAV prezidento pasiuntiniui, o vėliau ir D. Trumpui dabar pasirodė, kad V. Putino požiūris į karo Ukrainoje tėkmę tapo labiau linkęs į kompromisą. Todėl tatai ir radosi  iniciatyva surengti JAV ir Rusijos prezidentų susitikimą aukščiausiu lygiu. Nepaisant, kad ir D. Trumpas dar prieš porą savaičių bendravimu su V. Putinu buvo visiškai nusivylęs, o komentuodamas pokalbius su Rusijos diktatoriumi sunkiai tvardėsi be necenzūrinės leksikos.

Kitas komplikuotas reikalas yra tas, kad europiečiai vertina V. Putino veiksmus šiame amžiuje kaip tarptautinės sąrangos bei teisės laužymą. D. Trumpui šios dvi paradigmos turi kur kas menkesnę reikšmę (tarptautinės prekybos sąrangą jis pats nusiteikęs kiek apdaužyti). JAV prezidentui daug didesnį įspūdį daro tūkstančiai kare žūstančių žmonių. Jis todėl siekia sustabdyti žmonų žudymą, o ne vėl priversti Rusiją paisyti tarptautinės teisės.

Radikalieji D. Trumpo šalininkai todėl V. Zelenskį, Keirą Starmerį (Jungtinės Karalystės premjerą), Emanuelį Macroną (Prancūzijos prezidentą) ir Fridrichą Merzą (Vokietijos kanclerį) ir kitus europiečius laiko tebesitęsiančio karo šalininkais. O prie šios kompanijos jie nedvejodmi prikergia buvusius JAV prezidentus-demokratus Joe Bideną ir Baraką Obamą. 

Ir besilaikantys tokio požiūrio yra savotiškai teisūs sakydami, kad radikali oponavimo Maskvai, jos visiškos izoliacijos tarptautinėje bendrijoje pozicija kol kas nesustabdė argesyvaus Rusijos karo Ukrainoje. Dar daugiau, kartkartėmis su V. Putinu mėgę pabendrauti E. Macronas ar buvęs Vokietijos kancleris Olafas Scholzas priešingą požiūrį turinčių žmonių būdavo apdovanojami obstrukcija ne tik savo šalių viešojoje erdvėje.

Tačiau savo tiesą turi ir tie, kuriuos šiuo metu D. Trumpo aplinka kritikuoja. Jie sako, kad verslininkiškų sandorių politika negali būti tarptautinės teisės ir ja grįsto tarptautinio bendrabūvio pakaitalas. Nes verslininkiškais sandoriais grįsta politika neužtikrina sąrangos tvarumo. O dažnai gali tiesiog provokuoti vis dažnesnius konfliktus tarp valstybių. Ypač III pasaulyje. Šios požiūrio šalininkai pabrėžia, kad net ligišiol D. Trumpo sandorių politika yra vertintina kaip ypač prieštaringa rezultato požiūriu: JAV nepavyko palaužti Kinijos, Irano, nepaisant D. Trumpo pagyrų ir fanfarų.

Kodėl tokia politika galėtų sublizgėti derybose su V. Putinu, kuris yra patyręs derybininkas, neužleidžiantis savo pozicijų, o dėl ko nors sutaręs su partneriais mano turįs teisę susitarimus interpretuoti savaip. O jeigu neišeina – išvis jų atsisakyti. Ar tik dėl to, kad ~Rusijos ekonomika ėmė rimtai braškėti?