„Kitos šalies, kurioje kalbama lietuviškai, nėra ir nebus“

– Esate lietuvių kalbos mokytoja, kuriai teko mokyti nemažai užsieniečių. O kaip prasidėjo šita veikla? 

– Mano darbas su užsieniečiais, kurie norėjo išmokti lietuviškai, prasidėjo seniai. 1992 metais į Lietuvą buvo pakviesti Amerikos Taikos korpuso savanoriai, kurie čia dirbo anglų kalbos mokytojais, smulkaus verslo konsultantais. Alytuje tokių savanorių buvo nemažai, man pasiūlyta juos mokyti lietuvių kalbos, nes aš kalbėjau angliškai. Nelengva pradžia buvo, neturėjome vadovėlių, teko juos kurti pačiai ir mokytis mokyti anglakalbius. Neturėjau ir patirties, mokiausi pati. Vieni užsieniečiai su užsidegimu ėmėsi, kiti stengėsi tik kelias frazes išmokti. Su viena iš savanorių – Paula Wojtan Nedzinskas bendrauju iki šiol. Ji ištekėjo už lietuvio ir nepamiršta mūsų pamokų gyvendama Amerikoje, per skaipą susikalbam lietuviškai. Paula tapo ne tik mano mokine, bet ir drauge, jos tėvai, išeiviai iš Lenkijos, lankėsi mūsų namuose, tad kalbėjome ir lenkiškai, ir angliškai. Malonu, kad mūsų ryšys išliko, Paulos vaikai atvyksta į Alytų, aplanko ir mūsų šeimą. 

– Kokių tautybių žmones teko mokyti lietuvių kalbos ir kokiomis aplinkybėmis?

– Neilgai esu mokiusi švedų, danų verslininkus, kurie Alytuje dirbo įvairiose įmonėse. Dar vienu, visai netikėtu darbo su užsieniečiais etapu tapo karo pabėgėlių iš Ukrainos mokymas. Negalvojau, kad išėjusi į pensiją mokysiu ukrainiečius, kaip ir jie nežinojo, kad likimas nublokš juos į Lietuvą. Išgąsdino Rusijos agresija, nors žinojome, kad turim baisią kaimyninę šalį,  šokiravo sulaužyti žmonių likimai, bet noriai kibau į pabėgėlių mokymą. Dirbau nuo karo pradžios, nuo 2022-ųjų kovo, pamokos vyko Likiškėlių progimnazijoje, kur ir man, ir ukrainiečiams buvo sudarytos puikios sąlygos. 

– Nuo ko priklauso mokymosi sėkmė ir ką pati atrandate, mokydama kitataučius lietuvių kalbos?

– Visiems užsieniečiams įdomi ne tik mūsų kalba, bet ir lietuvių kultūra, papročiai, maistas. Bendravimas visada yra įdomus, nes mokantis nenorom pradedi lyginti skirtingų tautų kultūrą, žmonių mentalitetą, tad mokytojas mokosi ir pats, sužino daug naujo. Mokymosi sėkmė priklauso nuo to, ko siekia mokinys (turiu galvoje suaugusius žmones), kiek įdeda pastangų, na, o mokytojas negali mašinaliai pakartoti pamokos, nes kiekvienas mokinys yra individualus. Su smalsiais, išsilavinusiais žmonėmis dirbti labai įdomu, jie greičiau mokosi. Ukrainiečiams mokytis yra sunku dėl to kad jie nežino, liks Lietuvoje ar ne. Baisiau yra tai, kad jie yra įpratę bendrauti tik rusiškai, net ne ukrainietiškai, mat Rytų Ukrainoje, kur vyksta karo veiksmai, gyvena daug rusakalbių. Dalis pabėgėlių galvoja, kad rusų kalba yra visagalė, ją turi mokėti visi. Susidūrę su lietuvių kalbos mokymosi sunkumais, nuleidžia rankas ir renkasi lengvesnį kelią – nesimokyti. Dalis ukrainiečių nėra mokęsi kitos svetimos kalbos, angliškai ar vokiškai beveik nemoka, tad neturi užsienio kalbų mokymosi įgūdžių.

– Kokias lietuvių kalbos metodikas taikote, ar jos yra autorinės, priklausomai nuo to, kokios tautybės žmogų mokote? 

– Mokyti ukrainiečius lengviau, nes aš gerai kalbu rusiškai, reikėjo tik rasti metodiką. Bet greitai atsirado vadovėliai, patirties sėmiausi ir iš interneto, o ir pati kurdavau pratimus, užduotis, tekstus. Jų reikėjo ir įdomių, ir linksmų, ir naudingų, pavyzdžiui, apie kulinariją, šeimą, nes mokines (dauguma jų moterys) reikėjo sudominti, gal kartais ir prajuokinti. Savo pamokose būtinai pateikiu tekstų apie mūsų miestą, įžymius Alytaus žmones, jų veiklą. Gramatiką galima puikiai susieti su aktualijomis, istorija, kultūra, noriu parodyti, kokia graži ir turtinga, nors maža, yra Lietuva. Ukrainiečiams buvo įdomios mūsų pavardės ir vardai, moterų pavardžių priesagos, rodančios šeimyninį statusą.

– Tai sunki ar lengva ta mūsų gimtoji lietuvių kalba, kaip mano Jūsų mokiniai? 

– Visų pirma aš pati mokydama užsieniečius supratau, kokia sunki, ne tik graži, yra mano gimtoji kalba. Linksniuoti, asmenuoti, atsimenant galūnes yra išties nelengva, reikia daug užsispyrimo. Tačiau džiugina tai, kad turėjau ir turiu šaunių mokinių, kurių užsispyrimas, noras nugalėti buitinius sunkumus, bendrauti su lietuviais jų gimtąja kalba duoda puikių vaisių, jie išlaiko valstybinį lietuvių kalbos egzaminą ir tvirtinasi mūsų šalyje. Man mokyti ukrainiečius pabėgėlius patiko, nes pažinau jų tautą, juk kalbėjom ne tik apie gramatiką, bet ir apie kultūrą. Smagu, kai mokiniai drąsiau kalba lietuviškai, skambindami man bendrauja lietuviškai. Aš visada ukrainiečiams sakau: „Nelyginkite manęs su savimi. Lyginkite save su tuo savimi, kuris  pradėjote kursus ir juos pabaigė. Jūs pamatysite didelį skirtumą ir pažangą.“

– Ar dar mokote ukrainiečius ir šiuo metu?

– Pastaruoju metu ukrainiečiams mokytis labai padėjo Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos bendradarbiavimo fondo projektas „Lietuvių kabos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems pabėgėliams“. Jį organizavo Kauno kolegija, pamokos vyko Alytaus kolegijos patalpose. Buvo malonu, kad turėjau labai didelį būrį ukrainiečių, kurie pusę metų lankė kursus, dalis jų žinias jau tobulino, nes lankė pamokas karui prasidėjus. Manau, tai padės jiems ieškant darbo Lietuvoje, kalbos mokėjimas tampa būtina sąlyga gaunant geresnį darbą. Be to, save gerbiantis žmogus privalo susikalbėti kalba tos šalies, kurioje gyvena.

...

Visą straipsnį rasite naujausiame, laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (34/14094).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas