Kada ir kaip gimė Alytaus šventė? (FOTO)

Vie­na iš Aly­taus mies­to šven­tės idė­jos au­to­rių yra buvusi Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Gi­ta­na Pin­ke­vi­čie­nė (nuotr.). „Tuo me­tu me­ru bu­vo Do­bi­las Kur­ti­nai­tis, gal iš už­sie­nio grįżęs jis ir pa­pa­sa­ko­jo, kad ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je su­ei­na gy­ven­to­jai ir šven­čia mies­te­lio šven­tę su kon­cer­tais, mu­ge ir pa­na­šiai. Man taip pa­ti­ko ta min­tis, iš­kart vaiz­duo­tė nu­pie­šė vaiz­de­lį, sa­kau, da­rom ir mes. Na ir taip pra­si­dė­jo  ant te­at­ro laip­tų ir me­di­nių suo­lų žiū­ro­vams“, – pri­si­me­na Gi­ta­na, ku­ri šiuo me­tu gy­ve­na Vil­niu­je.

– Ar ten­ka ap­si­lan­ky­ti  Aly­taus šven­tė­se pas­ta­rai­siais me­tais? Ko­kie įspū­džiai, gal ga­li­ma pa­ly­gin­ti su ki­tų mies­tų, jei te­ko ma­ty­ti? Ar tu­ri Aly­taus šven­tės ko­kį ryš­kes­nį vei­dą?

– Pas­ta­rą­jį kar­tą bu­vau už­su­ku­si į Aly­taus mies­to šven­tę prieš ke­le­rius me­tus, kai Pa­sau­lio aly­tiš­kių sam­bū­ris or­ga­ni­za­vo ren­gi­nį. Ne­be­su di­de­lių ren­gi­nių ger­bė­ja, to­dėl sun­ku kaž­ką pa­ly­gin­ti. Na, o apie šven­tės vei­dą, tai ir man dir­bant vis kil­da­vo dis­ku­si­jų. Iš klau­si­mo su­pran­tu, kad ky­la jų ir šiuo me­tu. Bet ku­ri šven­tė at­spin­di vie­to­vės iden­ti­te­tą, tra­di­ci­jas. Gai­la, bet jis ne­su­si­ku­ria per 30 me­tų, tam rei­kia daug lai­ko. Vie­to­vės iden­ti­te­tas for­muo­ja­si šimt­me­čiais, su juo gims­ta tra­di­ci­jos, iš­ryš­kė­ja vie­to­vės vei­das. Ne vie­na ir ne dvi kar­tos jį tu­ri su­kur­ti. De­ja, vi­sa tai la­bai leng­va su­griau­ti. Jei­gu pa­žiū­rė­tu­me į Aly­taus is­to­ri­ją, tai mies­to iden­ti­te­tas nuo­lat bu­vo per­ku­ria­mas ka­rų, gais­rų, li­gų, na ir, ži­no­ma, žmo­nių.

Ar ryš­ki Aly­taus šven­tė? Ži­no­ma, kad taip. Juk mes ją pra­dė­jo­me švęs­ti ant Aly­taus mies­to te­at­ro laip­tų Ro­tu­šės aikš­tė­je ir sė­dė­da­mi ant me­di­nių suo­lų, o pa­žiū­rė­ki­te į ko­kį di­de­lį ir mies­tie­čių lau­kia­mą fes­ti­va­lį ji iš­au­go. Ar Mies­to šven­tė yra Aly­taus iden­ti­te­to at­spin­dys? Te­bū­nie at­vi­ras klau­si­mas.

– Šie­met mies­to gim­ta­die­nis de­di­kuo­tas prieš 25-erius me­tus su­kur­tam Aly­taus him­nui, o ko­kios bu­vo jo kon­kur­so pe­ri­pe­ti­jos? 

– Na, kai iš­gir­dau šį skai­čių, pa­ti nu­si­ste­bė­jau, nes kai or­ga­ni­za­vau Aly­taus him­no kon­kur­są tik­rai ne­si­ti­kė­jau, kad jį dai­nuos tiek me­tų ir jis taps mies­to vi­zi­ti­ne kor­te­le. O  si­tu­a­ci­ja bu­vo, kaip ir vi­suo­se kon­kur­suo­se, – „ne tas lai­mė­jo“! Iš tie­sų tai vy­ko ko­va tarp jau­nų ir jau pa­ty­ru­sių kū­rė­jų. Vi­rė aist­ros, nuo ap­kal­bų iki pa­šai­pų, o aš bu­vau ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė ir ma­no bal­sas bu­vo le­mia­mas. Ka­dan­gi bu­vau jau­na, tai ži­no­ma, kad bal­sa­vau už An­driaus Ab­ro­ma­vi­čiaus mu­zi­ka pa­rem­tą him­ną. Tuo­met vėl bu­vo pik­tų kal­bų ma­no ad­re­su, bet kas tos kal­bos, pa­ly­gin­ti su tuo, kad ma­no bal­sas pri­si­dė­jo prie tra­di­ci­jos kū­ri­mo, ku­ri tę­sia­si ir šian­dien, o šis him­nas ta­po ko­ne ri­tu­a­lu.

– Šie­met Aly­tus ne­tu­rės gar­bės pi­lie­čio, nes nie­kas ne­pa­siū­lė kan­di­da­tū­rų. O gal ga­li trum­pai pa­pa­sa­ko­ti, kaip at­si­ra­do šis var­das? 

– Gar­bės pi­lie­čio var­das pir­mą kar­tą bu­vo su­teik­tas regis 2000-ais me­tais. Pa­ti idė­ja man gra­ži, ta­čiau kai ją pa­si­čium­pa po­li­ti­kai – daž­niau­siai vis­ką su­ga­di­na. Su vi­sa pa­gar­ba lau­re­a­tams, ta­čiau nuo pat pir­mų­jų kan­di­da­tū­rų iki da­bar ši no­mi­na­ci­ja li­ko po­li­ti­kų žai­di­mų lau­ku, tai gal ši per­trau­ka bus vi­sai nau­din­ga.

– Pa­ti esi iš­ban­džiu­si Aly­taus mies­to šven­tės or­ga­ni­za­vi­mo vir­tu­vę, da­bar šis dar­bas pa­ti­ki­mas kul­tū­ros biu­dže­ti­nėms įstai­goms, dar bu­vo lai­kas, kai sam­dy­tas ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo „ope­ra­to­rius“ iš ša­lies. Tai ku­ris mo­de­lis ge­riau­sias?

– Ma­ne vi­sa­da ste­bi­no ir ste­bi­na,  kaip Aly­tu­je val­džia ne­pa­si­tikė­da­vo ir men­kin­da­vo vie­ti­nius ku­rian­čius žmo­nes. Ne­svar­bu, ku­rio­je sri­ty­je jie ku­ria – kul­tū­ros, me­no, spor­to, ver­slo, so­cia­li­niuo­se rei­ka­luo­se. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad nie­kas taip ne­si­stengs ir ne­dės šir­dies, lai­ko, kaip vie­ti­niai kū­rė­jai, bet juos už tai rei­kė­tų ver­tin­ti ir at­si­ly­gin­ti. Tar­ki­me, jei­gu man da­bar pa­siū­ly­tų or­ga­ni­zuo­ti mies­to šven­tę, aš už tą pus­me­čio dar­bą, kon­cep­ci­jos su­kū­ri­mą ir tri­jų-ke­tu­rių die­nų įtemp­tą šven­tės lai­ką be 20 tūkst. eu­rų ho­no­ra­ro net pirš­to ne­ju­din­čiau. Mies­to va­do­vams vis dar pa­vyks­ta pri­vers­ti kū­ry­bi­nin­kus dirb­ti di­de­lį pa­pil­do­mą dar­bą už tą pa­tį ne­di­de­lį at­ly­gi­ni­mą.

– Be­je, dar dėl geografijos – ku­ri vie­ta Aly­taus šven­tei tau at­ro­do tin­ka­miau­sia? 

– Mies­to šven­tės tra­di­ci­jos at­si­ra­di­mas kil­di­na­mas iš Mag­de­bur­go tei­sių su­tei­ki­mo (re­dak­ci­jos pa­sta­ba – 1581 m. bir­že­lio 15 d.), ku­rios lei­do vie­to­vei da­ry­ti ker­mo­šius, tur­gus. Jie vyk­da­vo pa­grin­di­nė­je mies­to, mies­te­lio aikš­tė­je. Aly­taus at­ve­ju, tar­ki­me, Ro­tu­šės aikš­tė­je. Dai­nų slė­nis tik­rai la­bai tin­ka va­ka­ri­niams kon­cer­tams, bet da­lis ren­gi­nių ga­lė­tų vyk­ti cen­tri­nė­je mies­to da­ly­je. No­ri­si to­mis die­no­mis šven­tiš­ką at­mo­sfe­rą jaus­ti vi­sa­me mies­te. Bet čia tik ma­no nuo­mo­nė.

– Kas tau iš vi­sų tų me­tų, kai or­ga­ni­za­vai šven­tę, įsi­mi­nė la­biau­siai?

– Šven­čių, ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mas ne­dė­kin­gas tuo, kad mu­zi­kai nu­ti­lus, fe­jer­ver­kų dū­mams iš­si­sklai­džius, lie­ka tik emo­ci­jos, ku­rios, ži­no­ma, yra svar­bios. Aš la­biau­siai džiau­giuo­si da­ly­kais, ku­rie tu­ri tę­si­nį ar ryš­kų po­vei­kį. Ar­tė­jo, rodos, mies­to 420-asis gim­ta­die­nis, o man vi­sa­da no­rė­jo­si kaž­ko­kių žen­klų, ku­rie liu­dy­tų, kad mies­tas tu­ri sa­vo pra­ei­tį. Tuo me­tu ma­no va­do­vau­ja­mam sky­riui bu­vo pri­skir­ta mies­to kul­tū­ros ver­ty­bių ap­sau­ga. Pa­var­čiau po­pie­rius, žiū­riu – įtrauk­tas Aly­taus mies­to pi­lia­kal­nis. Pir­mą kar­tą, kai nu­va­žia­vau jo pa­žiū­rė­ti, net ne­su­pra­tau, kur jis sto­vi. Te­bu­vo miš­kas ant kal­no, se­na tro­be­lė pa­pė­dė­je ir dar­žai. Nu­ė­jau pa­s tuo­me­ti­nį me­rą Vy­tau­tą Kir­kliaus­ką, sa­kau, me­re, man mies­to šven­tei rei­kia su­tvar­ky­to pi­lia­kal­nio. Sa­ko, rei­kia, tai rei­kia, ir pa­da­rė. Taip at­si­ra­do ne tik nau­ja gra­ži vie­ta mies­te su pra­ei­ti­mi, bet ir mies­tie­čių są­mo­nė­je. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad man pa­si­se­kė dirb­ti prie me­ro, ku­ris mu­mis pa­si­ti­kė­jo ir lei­do įgy­ven­din­ti sa­vo idė­jas, eks­pe­ri­men­tuo­ti.

Dar vie­nas pa­vy­kęs da­ly­kas, tai mies­to šven­tės sa­va­no­riai. Per di­de­lius ren­gi­nius vi­suo­met trūks­ta pa­pil­do­mų ran­kų, o mes su ko­le­ge Dai­na Čeč­kaus­kie­ne jų tu­rė­jo­me iš vi­so ke­tu­rias. Bu­vau pri­sik­lau­siu­si apie sa­va­no­rys­tę už­sie­ny­je, na, ma­nau, rei­kia pa­mė­gin­ti ir mums. Pa­skel­bė­me, kad lau­kia­me sa­va­no­rių. Man tuo­met dau­ge­lis su­kio­jo pirš­tą ties smil­ki­niu ir sa­kė, kad nie­kas ne­at­eis. Į pir­mą su­si­ti­ki­mą at­ėjo du žmo­nės, la­bai ap­si­džiau­giau, pa­pa­sa­ko­jau, kas čia vyks ir pa­pra­šiau, kad į ki­tą su­sti­ki­mą pa­kvies­tų sa­vo drau­gus. At­ėjo 30 jau­nų žmo­nių. Taip pra­si­dė­jo sa­va­no­rys­tės tra­di­ci­ja  Aly­tu­je. Su kai ku­riais iš jų ir šian­dien ben­drau­ja­me, su­si­tin­ka­me, tuo me­tu dau­gu­ma jų bu­vo moks­lei­viai, da­bar už­au­gę, su­bren­dę. Ta­pę pui­kiais žmo­nė­mis. Ži­no­ma, skau­džiau­sia bū­da­vo kri­ti­ka, po pir­mų­jų su­reng­tų mies­to šven­tės ei­ty­nių jos tiek ga­vau ir la­bai ne­pa­grįs­tos, bet ne­pa­si­da­viau, o tra­di­ci­ja gy­vuo­ja ir šian­dien. 

– O kas labiausiai pakirs­davo organizatorių optimiz­mą? 

– Ap­mau­džiau­sia bū­da­vo, kai mies­to šven­tę nu­plau­da­vo lie­tus, tiek daug žmo­nių įdė­to dar­bo ne­lik­da­vo per ke­lias mi­nu­tes.

– Ku­rio­zi­nių si­tu­a­ci­jų bū­da­vo?

– Vi­suo­met sa­kau, kad tai, kas vyks­ta sce­no­je ir už jos, yra du skir­tin­gi da­ly­kai. Žiū­ro­vai ne­ma­to ren­gi­nio vir­tu­vės, o man ji bū­da­vo sma­giau­sia, nors ten nie­ko šven­tiš­ko. Nei vie­na šven­tė ne­pra­ei­da­vo be ko­kių nors ku­rio­zų, ne­nu­ma­ty­tų da­ly­kų. Na, tar­ki­me, vie­nam Sei­mo na­riui, ne­mi­nė­siu pa­var­dės, prieš li­pant į sce­ną, tie­siog pra­iro kel­nių už­pa­ka­lio siū­lės... O į sce­ną vis­tiek rei­kia ei­ti. Aš po ran­ka tu­rė­jau gė­lių puokš­tę, tai...

Daugiau apie tai skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14007 numeryje.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas *

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška perpublikavimo sutartis. 

Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt

Informacija telefonu 031551449

PROGRAMA

Kultūriniai ir pan. šventės renginiai: 

https://www.alytausnaujienos.lt/alytaus-sventes-programa

Sportiniai šventės renginiai: 

https://www.alytausnaujienos.lt/sportiniai-aly-taus-mies-sven-tes-ren-gi-niai-programa