„Kad Velykos būtų mielos“

Reikia mokėti deramai švęsti 

Šventiniais valgiais dažniausiai rūpinosi šeimos moterys. Joms patarinėjo ir įvairias rekomendacijas teikė žurnalai „Moteris“ bei „Moteris ir pasaulis“. Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo patariama atsisakyti gausiai valgiais nukrauto stalo. „Neruoškime jokių Velykų stalų, nes tai yra svetimas ir nekultūringas paprotys. Jaunos pažangios šeimininkės skaito negarbinga pamėgdžioti svetimas blogybes. Vaišinkime svečius paprastais, bet skaniais ir gražiai patiektais valgiais. Nėra jokio reikalo, kad ant stalo būtų visko per daug. Kuklios, bet gražios vaišės parodo šeimininkės kultūringumą ir saikingumą.“ – rašė „Moteris“. Buvo siūloma gaminti tik šaltus užkandžius, kurių reikėtų paruošti kelioms dienoms. Kad šie nesugestų juos laikyti ne kambaryje, o vėsioje vietoje ir ant stalo pateikti tik per Velykas ar atėjus svečiams. Stalą papuošti tuo metu žydinčių gėlių žiedais ar namuose „išsprogintų“ medžių šakelėmis su lapais (pora savaičių iki Velykų nuskinti berželių šakeles ir jas pamerkus vandenyje laikyti šiltame kambaryje, kad išbrinktų pumpurai ir išsprogtų lapeliai). „Moteris ir pasaulis“ siūlė susitaikyti su nauja realybe: „keičiasi gyvenimas – keičiasi papročiai. Kasmet girdima vis daugiau balsų prieš tradicinį Velykų stalą. Pas mus didelių švenčių metu nepriimtina virti pietų.“ Tokiai nuomonei pritarė ir „Suvalkietis“: „mūsų inteligentų šeimose plačiai praktikuojamas Velykų stalo ruošimas nieko bendro neturi su mūsų senovės tradicijomis ir papročiais. Jis lietuviams yra visai svetimas ir tikriausiai pas mus užsiliko iš lenkų dvarininkų.“ Tačiau pastebima, jog Velykoms turi būti pateikiami skanesni ir švariau pagaminti valgiai nei kasdien. Namai pavyzdingai sutvarkyti ir švarūs. Ryte būtinai reikia nueiti į bažnyčią, tą dieną namuose apsirengti švariais ir gražesniais drabužiais. Taip aprengti ir vaikus, leisti jiems pažaisti, nebausti už smulkius nusižengimus, nebarti. Jeigu yra galimybės Velykiniu laikotarpiu aplankyti gimines.

Buvo sakoma, jog šventes reikia mokėti švęsti, „pasidžiaugti, pasilsėti, dorai pasilinksminti. Tuo tarpu nereikia suprasti, kad pasilinksminimui reikia alaus, degtinės, pulko svečių ir t.t. Savęs svaiginimas, proto netekimas, blogų ir negražių darbų darymas – tai ne pasilinksminimas. Tikras džiaugsmas yra tada, kai džiaugiasi siela, kai jai mieli savi žmonės, kai ją džiugina šviesesnė diena, kai sieloj ramu ir gera. Ir vienas girtas žmogus suardys visą šventę – užtat nevaišinkime taip, kad žmonės įsigertų. Neužmirškime, kad pasigėrimas tai pati žemiausia pasilinksminimo priemonė. 

Jeigu šventėms pasiruošime taip, kaip mums liepia protas ir dorovingumas, bet nesivaikysime tuščio pasididžiavimo ar negarbingo džiaugsmo – Velykos tikrai bus mielos.“

Margučiai

„Lietuvoje margučių dažymas, kaip ir audimas, yra ir mūsų tautinio meno šaka“ – konstatavo „Moteris ir pasaulis“.

Kiaušinių marginimo būdų buvo daug ir įvairiausių. „Moters“ žurnalas pasiūlė atsisakyti įmantrybių – naudoti tradicinius dažymo būdus: „dažniausiai dažo juoda ar rudai juoda spalva, kurią gauna iš surūdijusių geležų ir alksnių žievės. Taip pat dažo svogūnų lukštais ir beržo lapeliais. Norint įvairiai išrašyti, reikia, prieš verdant dažuose, kiaušinius nuplauti, kad nebūtų riebaluoti, išrašyti ornamentais ir paveikslais karšto vaško tirpiniu pamirkant jame spilkutės galvelę. Vaškas turi būti skystas ir geriausiai dažyti prie krosnies, prieš liepsną. Galima taip pat kiaušinius išvirinti dažuose ir vėliau peiliu ar kuo kitu išraižyti ornamentus ar paveikslus.“

Receptai

Keletas tarpukario receptų Velykų stalui.

Kiaušiniai su krienų padažu. Užvirinti pasūdyto vandens, įpilti uksuso ar įdėti rūgščios druskos, kad būtų rūgštoka. Mušti kiaušinius ir atsargiai leisti į verdantį vandenį, kad nepasileistų. Kai išvirs, išgriebti, sudėti į pusdubenį, užpilti karštu krienų ar cinamono padažu ir paduoti. Kiaušinius ilgai virinti nereikia: užtenka jei baltymas susitraukia – suverda.

Saldus sūris Velykoms. 1 kg varškės, 100 g sviesto, 3/4 stiklinės cukraus, 50 g migdolų (pusiau saldžių, pusiau karčių), 4 tryniai, 1 stikl. grietinės, 1 lazdelė vanilijos ir 30 g juodų razinkų. Šviežią, bet sausą neperšildytą varškę pertrinti per sietelį. Į varškę įdėti sviestą, trynius, grietinę suskustą vaniliją arba vanilinį cukrų ir trinti tol, kol gausime purią masę. Pagaliau sudėti grietinę, cukrų ir razinkas. Kokią norime formą iškloti plona išnešiota, vandeniu suvilgyta drobe; į tą formą sudėti paruoštą varškę, uždengti skarelės kraštais, uždėti lentelę ir paslėgti. Už kelią valandų išversti, apibarstyti razinkomis ar papuošti apelsinų skiltimis.

Kruopienė su lašiniais ir slyvomis. 250 g lašinių (geriau sluogsniuotų) išvirti minkštai l litre vandens. Kruopas 400 g prieš tai gerai išmirkusias, pavirinti truputį ir nusunkti. Po to sudėti į tą sunką, kurioje virė mėsa-lašiniai, ir išvirti tirštai. Po to į košę dedame sirupe apvirintas slyvas (250 g), supjaustome šiltus lašinius į skilteles ir apdedame jais lėkštėje sudėtą košę.
Morkų blynai. Išvirti 1 kg morkų. Sutarkuoti. Įmesti 3–4 kiaušinių trynius, įpilti kelis šaukštus grietinėlės ir pridėti apie stiklinę miltų ir druskos žiupsnelį. Išplakti kiaušinių baltymus, sumaišyti su gautąja mase ir kepti keptuvėje mažus blynelius, tokius kaip ir tarkuotų bulvių. Kepti su sviestu. Valgyti karštus. Juos labai mėgsta vaikai.

Palinkėjimas tinkantis ir šiandien

„Suvalkiečio“ laikraštis 1932 metais (Didžiosios ekonominės krizės metu) savo skaitytojus Velykų proga sveikino: „Sveiki, sulaukę Velykų švenčių! Velykos – atgimimo šventė. Kadangi žmonija dvasinio atgimimo dar niekada taip nebuvo reikalinga, kaip dabartiniais sunkiais ir neramiais materializmo laikais, tad visiems linkime kartu su atbundančia gamta praskaidrinti savo dvasią. Tik dvasinė kultūra nušvies klaikius pasaulio kelius!“