„Tam nak­tis il­ga, ku­ris ne­mie­ga, il­gas ke­lias tam, ku­ris pa­var­go”

Per­ša­lę ne­pa­mirš­ki­te juo­dų­jų ri­di­kų nau­dos

Vi­si pa­sa­kys, kad daug ma­lo­niau žva­ke­lę už­deg­ti ant su­tvar­ky­to ka­po, pa­puoš­to vie­nu ki­tu gė­lės žie­du, tik jo­kiu bū­du ne­ap­krau­to jo­mis tiek, kad net ne­si­ma­to, kas šia­me ka­pe at­gu­lė am­ži­no­jo po­il­sio.

„Sun­ku at­si­spir­ti ne­pri­si­pir­kus gė­lių, kai to­kia gau­si pa­siū­la, kai kai­nos dar ne­iš­pūs­tos. Štai gra­žiau­sių chri­zan­te­mų ir vir­žių pri­pir­kau, nuo eu­ro iki tri­jų už krū­mą mo­kė­jau. Bran­ges­nių už tris eu­rus gal net ne­bu­vo, ne­ma­čiau. Tik­rai ne per daug pri­pir­ko­me, juk ma­no tė­vų, jo tė­vų, dar ke­lių ar­ti­mų­jų ka­pus ap­lan­ky­si­me, vė­jo pri­neš­tus la­pus ir ša­pus nu­rink­si­me, mat vėl vi­sas ka­pa­vie­tes jau su žva­kė­mis ap­lan­ky­si­me tik Vi­sų šven­tų­jų die­ną“, – už sa­ve ir už vy­rą at­kal­bė­jo iš ma­ty­mo pa­žįs­ta­ma gė­lių pir­kė­ja.

Ir šio­kio­mis die­no­mis Aly­taus tur­guo­se ka­pams puoš­ti gė­lių pa­si­rin­ki­mas di­de­lis. Žmo­nės jas per­ka, vi­lia­si, kad ne­bus di­de­lio at­ša­li­mo, o ma­žas šal­ne­les ru­dens gė­lės at­lai­kys.

Jot­vin­gių tur­gus ant­ra­die­nio ryt­me­tį nu­ste­bi­no ši­lo ba­ra­vy­kais, di­džiu­lis krep­šys svei­kų, gra­žių ru­da­gal­vių  pir­kė­jų akis ma­lo­ni­no nuo pre­kiau­to­jos Ri­mos pre­kys­ta­lio. Dau­ge­lis gė­ri­si, bet pirk­ti ne­sku­ba. „Už ki­log­ra­mą pra­šau 4,5 eu­ro. Jei teks ne­iš­par­duo­tus neš­tis na­mo, tik­rai ne­liū­dė­siu, par­si­ne­šus iš­vir­siu ir į stik­lai­nius su­dė­siu“, – nuo­tai­kin­gai kal­ba Ri­ma.

Dar vie­na par­da­vė­ja siū­lė dau­ge­lio meš­ku­tė­mis va­di­na­mų gry­bų. Ne­ma­žą krep­še­lį ža­dė­jo ati­duo­ti tik už eu­rą.

Šie­met sė­ju­sie­ji juo­dų­jų ri­di­kų su­lau­kė ge­ro jų der­liaus. Vie­nur ki­log­ra­mas šių šak­nia­vai­sių – 2,5 eu­ro, ki­tur – vi­su eu­ru pi­ges­nis. Ne vi­si ži­no, kaip šią dar­žo­vę pa­ruoš­ti. Bet ją par­duo­dan­tie­ji ir per­kan­tie­ji no­riai da­li­jo­si re­cep­tais. Pir­miau­sia pri­min­siu, kad juo­die­ji ri­di­kai tu­ri daug žmo­gaus or­ga­niz­mui nau­din­gų me­džia­gų. Pa­si­žy­mi B, C gru­pės vi­ta­mi­nų, ete­ri­nių alie­jų, an­glia­van­de­nių, fer­men­tų gau­sa, ke­lia ape­ti­tą ir ge­ri­na virš­ki­ni­mą.

Juo­duo­siuo­se ri­di­kuo­se yra dau­giau ka­lio ne­gu ki­to­se dar­žo­vė­se. Šis ele­men­tas pa­de­da pa­ša­lin­ti iš or­ga­niz­mo nat­rio per­tek­lių ir van­de­nį, to­dėl ri­di­kai tin­ka nuo pa­ti­ni­mų, at­si­ra­du­sių dėl šir­dies li­gų. Vy­res­ni žmo­nės juo­dą­jį ri­di­ką su me­du­mi nau­do­da­vo nuo per­ša­li­mo bei ko­su­lio.

Ne vie­nas aly­tiš­kis me­na ge­rai ži­no­mos bu­vu­sios no­sies, ger­klės ir au­sų gy­dy­to­jos Ire­nos Men­se­vi­čie­nės pa­ta­ri­mą: iš­skap­tuo­ti šio ri­di­ko vi­du­rį, apa­čio­je pa­da­ry­ti ma­žą sky­lu­tę, tar­si pil­tu­vė­lį, pri­pil­dy­ti me­daus ir įtvir­tin­ti ant in­do taip, kad at­si­ra­dęs gy­do­ma­sis skys­tis lė­tai į jį su­var­vė­tų.

Par­da­vė­ja Ne­rin­ga taip pat pa­gal šį re­cep­tą per­ša­lu­sius šei­mos na­rius svei­ka­ti­na. Dar juo­do­jo ri­di­ko pa­si­ruo­šia ir ki­to­kiu bū­du: ge­rai nu­plau­tą, bet ne­nu­lup­tą plo­no­mis rie­ke­lė­mis su­pjaus­to, už­pi­la me­du­mi ir pa­rą lai­ko šil­tai tam­sio­je vie­to­je. Pas­kui įde­da į šal­dy­tu­vą iki ku­riam nors šei­mos na­riui pri­reiks mal­šin­ti ko­su­lį.

Pir­kė­ja Na­ta­li­ja ne tik ge­rai nu­plau­na juo­duo­sius ri­di­kus, bet ir nu­lu­pa, ta­da su­tar­kuo­ja, įde­da me­daus ir cit­ri­nos. Ge­rai iš­mai­šiu­si lai­ko šal­dy­tu­ve.

Juo­da­sis ri­di­kas nau­do­ja­mas ir sa­lo­toms su grie­ti­ne, ma­jo­ne­zu, ga­li­ma mai­šy­ti čes­na­ko, obuo­lio, po­ro ar svo­gū­no, mor­kos. Pa­gar­din­ti pet­ra­žo­lėms, kra­pais.

Tur­gu­je me­daus – aps­tu ir pa­va­sa­ri­nio, ir va­sa­ri­nio, kai­na ne­kin­ta, ki­log­ra­mas par­duo­da­mas už 5 eu­rus.

Il­gas veng­ri­nių sly­vų se­zo­nas

Gau­su tur­guo­se įvai­rių dar­žo­vių, kai­nos jau ku­rį lai­ką ne­kin­ta. Mo­liū­gi­niai, kaip tei­gia pa­tys par­da­vė­jai, nė­ra la­bai per­ka­mi, nors pa­tie­ka­lai iš jų svei­ki ir tin­ka­mai pa­ruo­šus la­bai ska­nūs.

Dar­ži­nin­kė Ire­na pa­si­da­li­jo sa­vo pa­tir­ti­mi, ką ji ruo­šia iš pa­ti­so­nų. „Tai ma­no mėgs­ta­miau­sia dar­žo­vė. Jau­nu­čius pa­ti­so­nus su­pjaus­tau juos­te­lė­mis, api­be­riu mėgs­ta­mais prie­sko­niais ir ap­vo­lio­ju­si ku­ku­rū­zų mil­tuo­se iš­ke­pu alie­ju­je. Kol ke­pu ant­rą­ją kep­tu­vę, ne­iš­ken­tu­si pir­mą­ją su­švei­čiu, nes pa­tys ska­niau­si dar karš­ti, traš­kūs. Tie­sa, drus­ka pa­bars­tau tik iš­ėmu­si iš kep­tu­vės.

Se­nes­nius pa­ti­so­nus ke­pu įda­ry­tus, nu­pjau­nu vir­šū­nė­les ir iš­sko­biu minkš­ti­mą su sėk­lo­mis. Jį iš­me­tu. Šiek tiek api­pjaus­tau ode­lę, vie­tas, ku­rios ne­la­bai gra­žios, ir įtri­nu prie­sko­niais. Pa­ke­pi­nu smul­kin­tą svo­gū­ną, čes­na­ką, smul­kiai su­pjaus­ty­tus po­mi­do­rus ir mal­tą mė­są. Ta­da įde­du džiū­vė­sė­lių, pet­ra­žo­lių ir ba­zi­li­kų. Vi­sa tai pa­ska­ni­nu drus­ka, pi­pi­rais ir su­mai­šau. Iš­skob­tą pa­ti­so­ną pri­kem­šu įda­ro ir ke­pu apie 30 mi­nu­čių iki 180 laips­nių įkai­tin­to­je or­kai­tė­je. Prieš pat pa­bai­gą pa­ti­so­nus api­bars­tau tar­kuo­tu kie­tuo­ju sū­riu ir pa­lau­kiu, kol sū­ris iš­si­ly­dys. Bet la­bai ska­nus pa­tie­ka­las yra ir be šio už­bai­gi­mo“, – pa­sa­ko­ja Ire­na.

Šia­me tur­gu­je tik vie­nur ki­tur ma­čiau pu­ti­nų uo­gų, ki­log­ra­mas – 5 eu­rai. Par­da­vė­ja Ne­rin­ga sa­ko, kad jas per­ka tie, ku­rie tu­ri on­ko­lo­gi­nių pro­ble­mų. Bet pu­ti­nai su me­du­mi leng­vi­na ir per­ša­li­mo simp­to­mus. Ver­ta nors kiek jų pa­si­ruoš­ti žie­mai. Net ant ke­lių pre­kys­ta­lių ma­to­si krie­nų, ki­log­ra­mas – 2,5 eu­ro. Tu­rin­tys lai­ko jų ga­li pri­si­džio­vin­ti ir va­ka­rais kram­sno­ti tar­si sal­dai­nius. Džio­vin­tus krie­nus la­bai ver­ti­na į Žo­lin­čių aka­de­mi­ją su­si­bū­rę svei­kuo­liai.

Šak­ni­nių sa­lie­rų ki­log­ra­mas – 1,2 eu­ro. Tai ir­gi sa­vo su­kaup­tais tur­tais nau­din­ga dar­žo­vė. Mo­te­rys vie­na per ki­tą dės­tė, kaip pa­ke­pin­ti jie pa­ska­ni­na sil­kę, ko­kios pui­kios sa­lie­rų ir mor­kų sa­lo­tos su ma­jo­ne­zu, grie­ti­ne ar alie­ju­mi.

Dar ma­tė­si ir veng­ri­nių sly­vų, ki­log­ra­mas – 50 eu­ro cen­tų. „Pas­ku­ti­nės la­bai sal­džios, ki­bi­rui sly­vų pa­kan­ka ki­log­ra­mo cuk­raus“, – aiš­ki­no uo­gie­nės pri­si­vi­ru­si mo­te­ris. Ki­ta po­ri­no, kad la­bai ska­nios uo­gie­nės iš­si­vi­rė iš sly­vų ir kriau­šių. Ki­log­ra­mas kriau­šių – kaip ir sly­vų – tik 50 eu­ro cen­tų. Span­guo­lių, ku­rios ypač pa­klau­sios, ki­log­ra­mas kai­nuo­ja 3 eu­rus.

La­pės ir usū­ri­niai šu­nys – uo­lūs pa­ke­lių tik­rin­to­jai

Nak­tis spar­čiai tirp­do švie­sų­jį pa­ros lai­ką. Į ant­rą­ją pu­sę per­si­ri­tęs ru­duo pa­dau­gi­na smul­kių­jų žvė­re­lių žū­čių ypač jud­riuo­se ke­liuo­se. Ne vie­nam ke­lei­viui ir vai­ruo­to­jui ki­lo klau­si­mas, kas tu­ri nu­rink­ti nuo ke­lių va­žiuo­ja­mo­sios da­lies ka­čių, la­pių, šu­nų, kiau­nių ir ki­tų gy­vū­nė­lių la­vo­nus? 

Vie­na vai­ruo­jan­ti mo­te­ris at­vi­ra­vo, kad taip akis pri­ra­ki­no prie ne­lai­mė­lio kū­ne­lio, kad vos iš­ven­gė ava­ri­jos.

„Iš tie­sų tie prie as­fal­to au­to­mo­bi­lių plo­ja­mi kū­ne­liai nė­ra ma­lo­nus vaiz­de­lis. Ne­ži­nau, kas tu­rė­tų nu­ran­kio­ti tuos žu­vu­sius gy­vū­nė­lius“, – klau­sė vai­ruo­to­ja. Ban­dė­me iš­si­aiš­kin­ti, kas tuo tu­ri pa­si­rū­pin­ti.

„Pa­pras­tai per nak­tį juos nu­ran­kio­ja ki­ti gy­vū­nė­liai, nes la­pės, usū­ri­niai šu­nys yra įpra­tę re­gu­lia­riai tik­rin­ti pa­ke­les. Bet jei iš ofi­cia­lios po­zi­ci­jos, tai, be abe­jo, ke­li­nin­kų dar­bas. Me­džio­to­jai juk yra at­sa­kin­gi už stam­bius me­džio­ja­muo­sius žvė­ris“, – taip pa­ko­men­ta­vo Arū­nas Pra­nai­tis, Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­to di­rek­to­rius.

Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to ko­mu­ni­ka­ci­jos gru­pės vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė Eg­lė Ka­čins­kie­nė in­for­ma­vo, kad Ke­lių eis­mo tai­syk­lių 11 punk­tas tei­gia: „Eis­mo da­ly­viai, su­da­rę ar pa­ste­bė­ję kliū­tį ke­ly­je, su­kė­lę ar pa­ste­bė­ję ja­me pa­vo­jų, pri­va­lo šią kliū­tį ar pa­vo­jų pa­ša­lin­ti, o ne­ga­lė­da­mi to pa­da­ry­ti – pra­neš­ti po­li­ci­jai, ke­lio sa­vi­nin­kui ar ke­lią pri­žiū­rin­čiai įmo­nei, pa­žy­mė­ti kliū­tį ar pa­vo­jin­gą vie­tą ir vi­sais įma­no­mais bū­dais įspė­ti apie kliū­tį ar pa­vo­jų ki­tus eis­mo da­ly­vius.“

Jos tei­gi­mu, vai­ruo­to­jai tu­rė­tų pa­teik­ti šią in­for­ma­ci­ją ben­druo­ju pa­gal­bos te­le­fo­nu, ati­tin­ka­mai yra in­for­muo­ja­mi ke­li­nin­kai apie to­kias kliū­tis, o pri­rei­kus pa­gal­bos ar sie­kiant už­fik­suo­ti įvy­kį kvie­čia­ma po­li­ci­ja.

Lan­gai į gat­vę – dau­giau be­mie­gių nak­tų

Pra­ei­tą sa­vai­tę da­ly­va­vau Aly­tu­je vy­ku­sia­me se­mi­na­re, į ku­rį su­gu­žė­jo daug įvai­rių spe­cia­lis­tų iš vi­sos Dzū­ki­jos ir dar iš ato­kiau. Ša­lia įsi­tai­siu­si kau­nie­tė pa­si­džiau­gė, kad anks­čiau at­va­žia­vu­si ga­lė­jo mies­to cen­trą ap­žiū­rė­ti. „Koks gro­žis gė­ly­nų ir ap­skri­tai vi­sos cen­tro erd­vės. Ar tu­rė­jo­te ga­li­my­bę pa­si­vaikš­čio­ti?“ – klau­sė ma­nęs kau­nie­tė ir ėmė ro­dy­ti įsi­am­žin­tus Mies­to so­do vaiz­dus. Iš­gir­du­si, kad čia gy­ve­nu, dar dau­giau pa­gy­rų Aly­taus gro­žiui pa­bė­rė.

Ir man pa­tin­ka ma­no mies­tas. Tik liūd­na tuo­met, kai nak­vo­ti ten­ka na­muo­se prie pa­grin­di­nių gat­vių. Trans­por­to srau­tas tar­si ne­su­sto­ja. Kai kaž­ku­riam lai­kui nu­ty­la vil­ki­kų gaus­mas, pra­si­de­da mo­to­cik­lų, leng­vų­jų au­to­mo­bi­lių lenk­ty­nės.

„Mus sau­go po­li­ci­ja, pa­sa­ky­si­te? Kas tuos lenk­ty­ni­nin­kus pa­vys – lė­kė nu­lė­kė ir tiek juos te­ma­ty­si. Bet kaž­ku­riam lai­kui nu­ti­lo. Vi­sai kas ki­ta, kai po lan­gais nak­čiai gat­vė­je įsi­tai­so vil­ki­kas-di­džiu­lis šal­dy­tu­vas, ku­rio šal­dy­mo ag­re­ga­tai dir­ba be pa­lio­vos ir triukš­min­gai. Kar­tą pa­vy­ko, pa­skam­bi­nus at­vy­kę po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai ži­bin­tais pa­si­švies­da­mi pa­ža­di­no vai­ruo­to­ją ir pri­ver­tė įsuk­ti į aikš­te­lę, ato­kiau nuo dau­gia­bu­čių lan­gų, už ku­rių ne­už­mie­ga se­ne­liai, blaš­ko­si tė­vai ir vai­kai, juk anks­ti teks kel­tis. Bet ki­tą kar­tą pa­kvies­tas pa­rei­gū­nų eki­pa­žas ne­si­var­gi­no net iš tar­ny­bi­nio au­to­mo­bi­lio iš­lip­ti, ma­tyt, šal­dy­mo įran­gos triukš­ma­vi­mas jiems, dir­ban­tiems, ne­pa­si­ro­dė toks įky­rus kaip no­rin­tie­siems kaip nors už­mig­ti“, – ne vie­no Kal­niš­kės gat­vės gy­ven­to­jo nak­ti­nį ne­ri­mą iš­sa­kė sen­jo­rė Ni­jo­lė.

„Tam nak­tis il­ga, ku­ris ne­mie­ga, il­gas ke­lias tam, ku­ris pa­var­go“, – ma­nau, kad to­kiu Va­cio Rei­me­rio pos­mu sun­kiai dėl triukš­mo va­ka­rais už­mie­gan­čių gy­ven­to­jų laiš­ką pa­ko­men­tuo­tų ma­no bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na.