Ba­ris­tos Ga­bi­ja ir Da­nie­lė: „Rei­kia pa­si­tik­ti žmo­gų su šyp­se­na, iš­ly­dė­ti su ka­va”

– Kas įdo­mu ba­ris­tos dar­be?

Da­nie­lė: Dar­bas čia ma­ne ža­vi to­dėl, nes su­tin­ki daug skir­tin­gų žmo­nių su skir­tin­gais cha­rak­te­rio bruo­žais, spal­vo­mis. Mo­kai­si, kaip ben­drau­ti su skir­tin­go­mis as­me­ny­bė­mis. Bū­na la­bai įvai­rių eta­pų, nes at­ei­na žmo­nių, ku­rie per­duo­da blo­gą ener­gi­ją ar­ba kaip tik to­kią ge­rą, kad vi­są die­ną bū­ni dar­bin­gas ir ge­ros nuo­tai­kos. Kiek­vie­ną die­ną bū­na vis kaž­kas nau­jo, ki­to­kio.

Taip pat ka­va man yra me­nas ir man la­bai pa­tin­ka at­ras­ti nau­jus ka­vos ruo­ši­mo bū­dus, mė­gau­juo­si net ka­vos bė­gi­mu.

Ga­bi­ja: Sma­gu tai, kad ma­ne į šį dar­bą la­bai šil­tai pri­ėmė, su­ta­riu su vi­sais, tiek su sa­vi­nin­kais, tiek pa­čia Da­nie­le. Taip pat ma­ne ža­vi mū­sų sve­čiai. Jie vi­si la­bai ma­lo­nūs, man­da­gūs. Ir, ži­no­ma, pats dar­bas, nes kuo to­liau, tuo la­biau pa­tin­ka.

– Kaip mo­ko­tės vir­ti ka­vą?

Da­nie­lė: Pa­grin­di­nis mū­sų mo­ky­to­jas yra ma­no tė­tis Gied­rius („Ka­vos skve­ro“ sa­vi­nin­kas). Taip pat ka­vos vi­ri­mo įgū­džiai pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių, kaip mes no­rim iš­mok­ti ir kaip mes do­mi­mės. Ne vien tik mus mo­ko, tu pats tu­ri no­rė­ti grįž­ti na­mo ir žiū­rė­ti fil­mu­kus, pa­mo­kas, kaip iš­vir­ti nau­ją ka­vą, nes kiek­vie­na ka­va tu­ri skir­tin­gus pa­ruo­ši­mo bū­dus.

Ga­bi­ja: Įsi­dar­bi­nau čia ne­tu­rė­da­ma jo­kios pa­tir­ties, to­dėl prad­me­nų iš­mo­kė sa­vi­nin­kas Gied­rius. Bet pil­nas in­ter­ne­tas ka­vos pa­ruo­ši­mo vaiz­do įra­šų, skai­tė­me kny­gą „Te­bū­nie ka­va“, iš ten su­ži­no­jo­me vi­sus pa­grin­dus.

– Ko­kių klien­tų su­lau­kia­te?

Ga­bi­ja: Tu­riu nuo­la­ti­nį klien­tą – Meš­kių. Meš­kius yra mū­sų klien­to šu­niu­kas. Jis vie­nas iš la­biau­siai at­si­da­vu­sių sve­čių, nes tik at­ėjęs pri­bė­ga prie pre­kys­ta­lio, at­si­sto­ja ant dvie­jų ko­jų ir lau­kia.

Da­nie­lė: Dar tu­rim ka­tę, ku­riai da­viau var­dą Skve­riu­kė. Ji daž­nai at­ei­na pas mus, at­si­gu­la ant pa­lan­gės prieš sau­lę ir mie­ga. Vie­ną die­ną pas mus sve­čia­vo­si, kol už­si­da­rėm, se­kio­jo iš pas­kos. Ki­tą kar­tą at­ėju­si pra­dė­jo len­ty­no­mis lai­pio­ti. Čia du pa­grin­di­niai mū­sų „Ka­vos skve­ro“ sve­čiai.

O jei rim­tai, pas mus daž­nai lan­ko­si vie­ti­niai Aly­taus mies­to gy­ven­to­jai, dau­gu­ma jų me­niš­kos sie­los, do­mi­si te­at­ru, mu­zi­ka, fo­to­gra­fi­ja.

Ga­bi­ja: Taip pat su­lau­kia­me tu­ris­tų. Ne­se­niai pas mus už­su­ko tu­ris­tai iš Kau­no, su­ži­no­ję in­ter­ne­te, kad esa­me įver­tin­ti net 5 žvaigž­du­tė­mis.

Ka­dan­gi tu­ri­me ve­ga­niš­kų de­ser­tų ir au­ga­li­nio pie­no pa­si­rin­ki­mą, ga­li­me pa­siū­ly­ti ki­to­niš­ką asor­ti­men­tą. Pas mus už­su­ka žmo­nės, ku­rie ne­to­le­ruo­ja lak­to­zės ar yra kam nors aler­giš­ki.

Mes ne­tu­ri­me jo­kių si­ru­pų, vie­toj jų siū­lo­me kuo na­tū­ra­les­nius pro­duk­tus: na­mi­nę ka­ra­me­lę, ku­rią mums ver­da „Ka­ra­me­lės oazė“, ir na­tū­ra­lų aga­vos si­ru­pą. Gal tai ir pri­trau­kia įvai­rius žmo­nes.

Tu­ri­me ir nuo­la­ti­nių klien­tų. Kar­tais jų ne­be­rei­kia klaus­ti, ką jie gers, nes vi­sa­da per­ka tą pa­tį. Per il­gą lai­ką pri­si­me­ni, kas ge­ria ka­vą su, o kas be cuk­raus ir iš ko­kio puo­de­lio.

– Ko­kių ne­ti­kėčiau­sių klau­si­mų su­lau­kia­te iš klien­tų?

Da­nie­lė: „Iš kur per­ka­te in­dus?“ Nors šis klau­si­mas jau ga­na daž­nas ir ne­toks ne­ti­kė­tas. Bū­na, žmo­nės pa­klau­sia, ar pre­kiau­ja­me ci­ga­re­tė­mis, alu­mi. Ta­da su­si­mąs­tai, ar mū­sų ka­vi­nė tik­rai pa­na­ši į tą vie­tą, ku­rio­je pre­kiau­tų šio­mis pre­kė­mis?

Ga­bi­ja: Bū­na, tu­ris­tai do­mi­si, ko­kias įžy­mias vie­tas ap­lan­ky­ti. Kar­tais už­su­ka žmo­nės ir klau­sia, ar ne­ga­mi­na­me ke­ba­bų. Ten­ka juos nu­vil­ti ir pa­sa­ky­ti „tik­rai ne“.

– Koks yra tik­ra­sis ba­ris­tos dar­bas?

Ga­bi­ja: Pir­mi žo­džiai, ku­riuos iš­gir­dau tik at­ėju­si dirb­ti: „Rei­kia pa­si­tik­ti žmo­gų su šyp­se­na, iš­ly­dė­ti su ka­va.“ Vie­nas iš pa­grin­di­nių dar­bų yra ben­dra­vi­mas su žmo­nė­mis, jų iš­klau­sy­mas, nes pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie at­ei­na pa­si­kal­bė­ti ir iš­si­pa­sa­ko­ti.

– Ko­kius ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­ja­te ka­vi­nė­je

Da­nie­lė: Prieš maž­daug me­tus ne­ti­kė­tai pas mus už­su­ko šo­kių stu­di­jos va­do­vė ir pa­siū­lė per Aly­taus mies­to die­nas pa­šok­ti ka­vi­nė­je. Taip vis­kas ir gi­mė. Da­bar kar­tą per sa­vai­tę ren­gia­me šo­kių va­ka­rą. Su šo­kė­jais jau esa­me su­si­ben­dra­vę, vi­sa­da pa­kal­ba­me. Mes pa­čios ne­ina­me šok­ti ir vis­ką ste­bi­me iš už ba­ro, bet pa­ti at­mo­sfe­ra bū­na la­bai sma­gi, gro­ja gra­ži mu­zi­ka ir dirb­ti tam­pa vie­nas ma­lo­nu­mas.

Taip pat bū­na gy­vos mu­zi­kos va­ka­rai. Juos ren­gia­me per mė­ne­sį ke­lis kar­tus ir tik va­sa­rą.

Ren­gia­me ir vi­ni­lo va­ka­rus, ku­rio me­tu žmo­nės ga­li at­si­neš­ti bei leis­ti sa­vo vi­ni­li­nes plokš­te­les ir prie puo­de­lio ka­vos klau­sy­ti gra­žios mu­zi­kos.

– Ar „Ka­vos skve­ras“ yra drau­giš­kas gam­tai?

Ga­bi­ja: Tik­rai taip. Mū­sų puo­de­liai iš­si­neš­ti, šiau­de­liai bei dang­te­liai yra per­dir­ba­mi. Tu­ri­me au­ga­lų, ku­riuos nau­do­ja­me kaip pro­duk­tą. Taip pat siū­lo­me įsi­gy­ti mū­sų daug­kar­ti­nius puo­de­lius, o jei­gu žmo­gus pa­pra­šo iš­vir­ti ka­vos iš­si­ne­ši­mui į jo daug­kar­ti­nį puo­de­lį, mes jam vi­sa­da pri­tai­ko­me nuo­lai­dą.

Mes esa­me drau­giš­ki ir gam­tai, ir at­ski­rai gy­vū­nams. Kai at­ei­na sve­čių su au­gin­ti­niais, vi­sa­da juos pa­vai­ši­na­me van­de­niu.

– Dirb­ti čia yra la­biau ma­lo­nu­mas ar dar­bas?

Ga­bi­ja: Iš pat pra­džių, kai at­ėjau čia dirb­ti, nie­ko ne­mo­kė­jau ir vis­ko bi­jo­jau, tik­rai bu­vo tik dar­bas. Pri­si­me­nu, kad pir­mą dar­bo die­ną su­ge­bė­jau su­dau­žy­ti ke­tu­ris puo­de­lius. Bet kuo to­liau, tuo la­biau jau­čiu aist­rą šiam dar­bui. Kai pa­kei­čiau po­žiū­rį iš dar­bo į po­mė­gį, at­ro­do, net ne­pa­vargs­tu dirb­ti.

Da­nie­lė: La­bai pri­klau­so nuo die­nos. Jei die­ną at­ei­na daug žmo­nių – dar­bas. Kai bū­na ma­žiau, aš net at­si­pa­lai­duo­ju dirb­da­ma, ma­lo­nu kal­bė­tis su žmo­nė­mis. Jei bū­na lie­tin­ga die­na ir už­ei­na su­ly­tas žmo­gus, jam taip ge­ra vir­ti ka­vą. Bū­na tik­rai ma­lo­nu­mas.

– Ko­kie yra ba­ris­tos dar­bo pliu­sai ir mi­nu­sai?

Ga­bi­ja: Ži­no­ji­mas, kad žmo­gui su­ke­li šyp­se­ną sa­vo dar­bu. Gal­būt at­ėju­siam sve­čiui die­na bu­vo sun­ki, o tu jam iš­vi­rei ka­vos, iš­klau­sei jo, su­kė­lei po­zi­ty­vo. Tai la­bai ge­ras jaus­mas.

Da­nie­lė: Vi­du­je pa­si­da­ro šil­ta, kai ži­nai, kad žmo­gus at­ei­na, pa­si­ti­ki ta­vim ir tu jam su­tei­ki ge­rų emo­ci­jų.

Dar vie­nas di­de­lis pliu­sas – iš­mo­kau tvar­ky­tis. Prieš pra­dė­da­ma dirb­ti aš bu­vau su­si­py­ku­si su tvar­ka, bet čia tu­ri tvar­ky­tis ry­te, va­ka­re, kar­tais net die­nos me­tu. Pri­pra­tau prie tvar­kos ir net na­muo­se pa­si­da­ro ne­jau­ku, kai pa­ma­tai ne­tvar­kin­gas pa­lan­ges.

Ga­bi­ja: Be to, šia­me dar­be ten­ka ben­drau­ti su la­bai skir­tin­gais žmo­nė­mis, įvai­raus am­žiaus, tu­rin­čiais ki­to­kių po­mė­gių ar nu­si­sta­ty­mų ir tai ple­čia ta­vo mąs­ty­mą, o tai la­bai di­de­lis pliu­sas.

Da­nie­lė: Ka­dan­gi dir­bam ko­man­do­je, su­si­stip­rė­ja ir mū­sų ben­drys­tė, vie­ny­bė. To­bu­li­na­me ko­man­di­nį dar­bą ir ben­dra­vi­mą tar­pu­sa­vy­je.

Ga­bi­ja: Taip pat da­bar gy­ve­na­me lai­kais, kai ne­pa­lei­džia­me te­le­fo­no iš ran­kų. Kai vi­są die­ną dir­bi su žmo­nė­mis ir ran­di veik­los ne tik ka­vą vir­ti, tai net ne­ky­la ran­ka pa­si­im­ti te­le­fo­no ir pa­si­tik­rin­ti so­cia­li­nių tin­klų. La­bai ge­ras po­ky­tis, kad dar­be kei­čia­me so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą į re­a­ly­bę.

Vie­nin­te­lis ba­ris­tų dar­bo mi­nu­sas tai, kad per vi­są dar­bo die­ną iš­si­kal­bi su vi­sais ir apie vis­ką, to­dėl grį­žu­si na­mo tu ne­no­ri su nie­kuo kal­bė­ti, no­ri skir­ti lai­ko sau ir nuo vis­ko at­si­ri­bo­ti.

– Ko­kia pa­ti po­pu­lia­riau­sia ka­va?

Ga­bi­ja: Ma­nau flat whi­te. An­tra sa­vai­tė, kai jos klien­tai dau­giau­sia pra­šo. Gal­būt dar­bo per­trau­kos me­tu žmo­nės at­ei­na iš­ger­ti stip­res­nės ka­vos, kad gau­tų dau­giau ener­gi­jos.

Da­nie­le: Aš ma­nau, kad va­sa­rą šal­ta lat­te ar­ba cold brew, žie­mą šil­ta lat­te. Mū­sų at­sa­ky­mai grei­čiau­siai ski­ria­si to­dėl, nes aš daž­niau­siai dir­bu sa­vait­ga­liais, o Ga­bi­ja dar­bo die­no­mis. Skir­tin­go­mis die­no­mis at­ei­na skir­tin­gi klien­tai.

– Ko­kia Jū­sų mėgs­ta­miau­sia ka­va?

Da­nie­lė: Man la­bai pa­tin­ka ka­va, ruoš­ta fil­tri­niu, lė­tuo­ju bū­du.

Ga­bi­ja: Ka­dan­gi esu ka­ra­me­lės fa­na­ti­kė, tai pa­ti mėgs­ta­miau­sia ka­va yra ca­ra­mel mac­chia­to.