Žvilgs­nis į bal­tas dė­mes „vil­ko vai­kų” is­to­ri­jo­se – Ma­ry­tės li­ki­mo ir ka­ro Uk­rai­no­je kon­teks­te

Be na­mų, var­dų, tau­ty­bės ir kal­bos

Spek­tak­lį „Ma­ry­tė“, pa­sa­ko­jan­tį jo ma­mos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, R.Sa­vic­kas pir­mą kar­tą pa­ma­tė bai­gian­tis ant­ra­jai ka­ro Uk­rai­no­je sa­vai­tei, kai Aly­taus mies­to te­at­re įvy­ko ak­ci­ja nuo ka­ro ken­čian­tiems Uk­rai­nos te­at­ra­lams pa­rem­ti. 84-erių me­tų ma­ma, ta­pu­si ro­ma­no he­ro­jės Ma­ry­tės pro­to­ti­pu, spek­tak­lio nė­ra ma­čiu­si, ji šiuo me­tu gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je.

„Gy­ve­ni­me ne­tu­rė­jau at­sa­ky­mo, ko­dėl ma­ma ne­žiū­ri man į akis, ko­dėl mes na­muo­se ki­taip šven­čia­me šven­tes. Pir­mą kar­tą vie­šai pa­pa­sa­ko­ti jos is­to­ri­ją pa­siū­lė te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja Edi­ta Mil­da­žy­tė, bet aš tuo me­tu bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad įkal­bė­ti ma­mos vie­šu­mui mums ne­pa­vyks“, – pa­sa­ko­ja R.Sa­vic­kas.

Vis dėl­to „Bo­bų va­sa­ros“ lai­da, ku­rio­je Ri­čar­do ma­ma Re­na­tė Mar­ke­witz pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, bu­vo nu­fil­muo­ta ir pa­ro­dy­ta. Pra­ėjus die­nai po jos pa­si­ro­dy­mo ete­ry­je, at­si­lie­pė mo­ters ar­ti­mie­ji, vai­kys­tė­je pra­ras­ta vy­res­nio­ji se­suo Bri­git­tė. Taip bu­vo at­sa­ky­ta į klau­si­mą „Kas aš esu?“, ku­ris ne vie­ną de­šimt­me­tį ka­ma­vo ne tik nuo ar­ti­mų­jų at­plėš­tą Ma­ry­tės Mar­ge­vi­čiū­tės var­dą ga­vu­sią mo­te­rį, bet ir jos šei­mą.

„Tai bu­vo kaž­kas ste­bė­ti­no, kaž­koks kos­mo­sas, juk ma­mai tuo me­tu bu­vo 55-eri, ji tiek me­tų ieš­ko­jo se­sers ir bro­lių, ne­šio­jo sa­vy­je sun­kią ne­ži­nią. Pri­si­me­nu, pa­skam­bi­no man ir sa­ko – at­si­ra­do ma­no se­suo, at­va­žiuos ta­vo pus­se­se­rės, mes esa­me ki­lu­sios iš Vo­kie­ti­jos. Taip, ma­ma vis mi­nė­da­vo, kad vai­kys­tė­je yra tar­si gir­dė­ju­si vo­kie­čių kal­bą, bet man ta­da vi­są ši­tą in­for­ma­ci­ją bu­vo su­dė­tin­ga su­vok­ti. Iš tik­rų­jų mes net­gi pa­si­da­rė­me DNR ty­ri­mus, ta­čiau, net ne­su­lau­kus re­zul­ta­tų, bu­vo aki­vaiz­du, kad esa­me su at­si­lie­pu­sio­mis pus­se­se­rė­mis pa­na­šūs ne tik vei­do bruo­žais, bet net ir lai­ky­se­na, mi­mi­ka“, – apie su­si­ti­ki­mą su ne­ti­kė­tai at­ras­tais ar­ti­mai­siais pa­sa­ko­ja Ri­čar­das.

Šiuo me­tu R.Sa­vic­ko ma­ma ir te­ta – se­se­rys Re­na­tė ir Bri­gi­tė Mar­ke­witz – gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je. To, ką te­ko iš­gy­ven­ti, jos ne­lin­ki net di­džiau­siam prie­šui: „Die­ve duok, kad nie­kam dau­giau ne­tek­tų pa­tir­ti tiek pra­ra­di­mų ir skaus­mo. Mes li­ko­me at­plėš­to­je sa­vo Tė­vy­nės pu­sė­je, ku­rios mums ne­lei­džia va­din­ti sa­vo Tė­vy­ne. Pra­ra­dę na­mus, var­dus, tau­ty­bę, pri­vers­ti pa­mirš­ti sa­vo kal­bą. Bet nie­kas mū­sų ne­pri­vers pa­mirš­ti sa­vo pra­ei­ties, lai­min­gos vai­kys­tės ir siau­bin­gų pa­aug­lys­tės me­tų.“

Į Lie­tu­vą – „ža­lią kraš­tą, kur yra pa­kan­ka­mai duo­nos“

Re­na­tė Mar­ke­witz gi­mė 1940 me­tais Ry­tų Prū­si­jo­je Gir­da­vos (vok. Ger­dau­en, nuo 1946-ųjų rus. Že­lez­no­do­rož­nyj, Ka­li­ning­ra­do sri­ties pie­tuo­se) mies­te­ly­je. Pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, tė­vas bu­vo pa­im­tas į fron­tą ir ne­tru­kus žu­vo. Ma­ma li­ko vie­na su še­šiais vai­kais. Ap­lin­kui siau­tė­jo ru­sų ka­rei­viai, pra­si­dė­jo ba­das. Re­na­tė, ku­riai bu­vo ket­ve­ri, su se­se­ri­mi ir bro­liais kas­dien ei­da­vo ieš­ko­ti mais­to: rau­sė­si šiukš­ly­nuo­se, griu­vė­siais už­vers­tuo­se rū­siuo­se, bu­vu­siuo­se tvar­tuo­se ieš­ko­jo kri­tu­sių gy­vu­lių.

Kar­tą mer­gai­tės trau­ki­nio va­go­ne at­ra­do su­ša­lu­sių bul­vių. Rin­ko jas ir ne­šė na­mo, bet vai­kus už­klu­po so­vie­tų ka­rei­viai. Pra­si­dė­jo mer­gai­čių prie­var­ta­vi­mas. Ne­ti­kė­tai trau­ki­niui pa­ju­dė­jus, Re­na­tė spė­jo iš­šok­ti, bet su­si­tren­kė gal­vą ir il­gai gu­lė­jo pa­ge­le­žin­ke­lės grio­vy­je. Kai at­ga­vo są­mo­nę, ne­ži­no­jo, į ku­rią pu­sę tu­ri ei­ti. Vi­siš­kai iš­ba­dė­ju­si pa­sie­kė Til­žės (vok. Til­sit) tur­gaus aikš­tę. Kaip ji­nai ėjo – ne­pri­si­me­na, tik žo­džius, kad „ve­sim ta­ve į Lie­tu­vą, ža­lią kraš­tą, kur duo­nos yra pa­kan­ka­mai“. Čia su­tik­tas ne­pa­žįs­ta­mas vy­ras at­ve­žė ją į Lie­tu­vą. Pa­lei­do, prieš tai pa­mo­kęs, kad ji kiek­vie­nam su­tik­tam žmo­gui sa­ky­tų: „Ma­no var­das Ma­ry­tė. Aš – Ma­ry­tė.“

Pa­gė­gių ge­le­žin­ke­lio sto­tis bu­vo pir­mo­ji Re­na­tės sto­te­lė Lie­tu­vo­je. To­liau – dau­gy­bė kai­mų, pik­tų ir ge­rų so­dy­bų šei­mi­nin­kų ir duo­nos kąs­nio mal­da­vi­mas. Re­na­tė ne­tu­rė­jo jo­kio as­mens do­ku­men­to, ne­ži­no­jo sa­vo pa­var­dės, gi­mi­mo me­tų, ki­tų duo­me­nų. Ne­ži­no­jo sa­vo tau­ty­bės. Ka­dan­gi bu­vo tam­saus gy­mio, žmo­nės ją va­di­no tai žy­de, tai či­go­ne, vė­liau šei­ma iš­si­aiš­ki­no, kad jų gi­mi­nė­je yra ita­liš­ko krau­jo.

Tik 1961 me­tais Re­na­tei pa­vy­ko gau­ti pa­są, iki tol ji gy­ve­no be jo­kių do­ku­men­tų. Iš­te­kė­jo už Bro­niaus Sa­vic­ko, ne­tru­kus gi­mė sū­nus Ri­čar­das. Šei­ma gy­ve­no Vid­gi­riuo­se. Sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­ti vie­šai Ma­ry­tė ry­žo­si sun­kiai, kai už­au­gę jau bu­vo ne tik vai­kai, bet ir gi­mę anū­kai. Tik at­si­lie­pus se­se­riai su­ži­no­jo, kad jos ma­ma per tarp­tau­ti­nę Rau­do­no­jo Kry­žiaus or­ga­ni­za­ci­ją vi­są gy­ve­ni­mą ieš­ko­jo pa­si­me­tu­sių sa­vo vai­kų – Hel­mu­to, Bri­git­tės ir Re­na­tės (Ma­ry­tės). Su­ži­no­jus, kad at­si­ra­do Bri­git­tė, Er­ną Mar­ke­witz iš­ti­ko in­sul­tas ir ji mi­rė taip ir ne­pa­ma­čiu­si duk­ters.

Kaip fil­mas apie „vil­ko vai­kus“ ta­po kny­ga

„Ma­mos gy­ve­ni­mas bu­vo ypa­tin­gai sun­kus. Vi­są gy­ve­ni­mą jos sie­la blaš­kė­si, ji skaus­min­gai ieš­ko­jo at­sa­ky­mų, kas jos ar­ti­mie­ji, kur jie, ko­kia jos gy­ve­ni­mo tik­ro­ji is­to­ri­ja? Ir mes su bro­liu ne­ga­vo­me at­sa­ky­mų į sa­vo klau­si­mus, o jų kil­da­vo daug. Pas­kui at­si­ra­do ar­ti­mie­ji ir vis­kas tar­si su­si­dė­lio­jo į vie­tas. Ta­da jau aš pats pra­dė­jau rink­ti in­for­ma­ci­ją, ieš­ko­ti liu­di­ji­mų apie „vil­ko vai­kų“ li­ki­mus, už­ra­ši­nė­ti jų is­to­ri­jas. Taip ne­įpras­tai va­di­na­mi 3–16 me­tų bu­vę Ry­tų Prū­si­jos vai­kai, ku­rie 1945–1948 me­tais kar­tu su vie­nu iš tė­vų (daž­niau­siai ma­ma, nes tė­vas bu­vo žu­vęs fron­te ar pa­te­kęs į ne­lais­vę), sve­ti­mu su­au­gu­siu žmo­gu­mi ar pa­tys vie­ni pa­sie­kė Lie­tu­vos mies­tus ir kai­mus pės­ti ar pre­ki­niais trau­ki­niais. Bai­sus li­ki­mas pa­ver­tė vai­kus vil­kiu­kais, dėl to jie ir ga­vo ši­tą var­dą, jau daug vė­liau aš su­pra­tau, ko­dėl „vil­ko vai­kai“ ne­žiū­ri ki­tiems žmo­nėms į akis. Dėl to kal­tas ka­ras, su­grio­vęs dau­gy­bę gy­ve­ni­mų“, – sa­ko Ri­čar­das.

Do­mė­da­ma­sis šiuo is­to­ri­jos pe­ri­odu, ku­ris Lie­tu­vo­je il­gai bu­vo bal­ta is­to­ri­jos dė­mė, R.Sa­vic­kas daug ben­dra­vo su is­to­ri­ke Ruth Ki­bel­ka, ku­rios stu­di­jos su­si­ju­sios su vo­kie­čių vai­kų gru­pe, li­ku­sia naš­lai­čiais Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je Ry­tų Prū­si­jo­je. Pa­si­ro­do, Aly­taus kraš­te taip pat yra ne­ma­žai „vil­ko vai­kų“, Ri­čar­das ban­dė rink­ti jų is­to­ri­jas ir pa­ty­rė, kaip ne­no­riai dau­gu­ma apie tai kal­ba: „Pri­pa­žin­ti sa­vo iš­gy­ve­ni­mus ne­tu­ri bū­ti gė­da. Mu­du su ma­ma taip pat esa­me apie tai daug šne­kė­ję, kad jos gy­ve­ni­me daug kas ga­lė­jo bū­ti ki­taip, jei ne ka­ras. Pra­ei­tis ir is­to­ri­ja yra to­kia, ko­kia yra, apie ją rei­kia iš­drįs­ti kal­bė­ti.“

Su ra­šy­to­ju Al­vy­du Šle­pi­ku R.Sa­vic­ką taip pat su­ve­dė „vil­ko vai­kų“ te­ma. Tuo me­tu jis gy­ve­no Vil­niu­je ir drau­ge su te­le­vi­zi­jos pro­diu­se­riu, sce­na­ris­tu Ro­lan­du Skais­gi­riu tu­rė­jo su­ma­ny­mą apie šį is­to­ri­jos pe­ri­odą su­kur­ti fil­mą: „Jau bu­vo be­veik su­rink­tos rei­ka­lin­gos lė­šos, bet, rin­ki­mus lai­mė­jus Dar­bo par­ti­jai, idė­ją fi­nan­suo­ti at­si­sa­ky­ta. Al­vy­das Šle­pi­kas ap­gai­les­tau­da­mas pa­sa­kė, kad, nors ne­iš­ėjo fil­mas, bet pa­vyk­tų ne­blo­ga kny­ga. Sa­kau, Al­vy­dai, ra­šyk, tik­rai skai­tys vi­si! Ir dar jis pri­dū­rė, kad ra­šys taip, kad leng­vai skai­ty­tų­si. Taip ir pa­ra­šė, kny­ga ta­po best­se­leriu – pa­te­ko į skai­to­miau­sių to­pus.“

Spek­tak­lis apie ka­rą, pra­si­dė­jus nau­jam ka­rui

Iš­vers­tas į įvai­rias kal­bas, taip pat ir uk­rai­nie­čių, ro­ma­nas apie skau­džią is­to­ri­ją „Ma­no var­das – Ma­ry­tė“ pa­kliu­vo į uk­rai­nie­čio re­ži­sie­riaus S.Zhyr­kov į ran­kas. Kny­ga jam pa­da­rė di­de­lį įspū­dį, me­ni­nin­kas at­vy­ko į Lie­tu­vą ir Aly­taus mies­to te­at­re su­kū­rė pa­gal ją spek­tak­lį.

R.Sa­vic­kas apie spek­tak­lį, pa­sa­ko­jan­tį apie jo ma­mos gy­ve­ni­mą, su­ži­no­jo at­si­tik­ti­nai. Vy­ras da­lį lai­ko pra­lei­džia Vo­kie­ti­jo­je, o Aly­tu­je šiuo me­tu tik ku­ria­si: „Pa­klau­siau Al­vy­do Šle­pi­ko – šis pa­tvir­ti­no, kad lei­di­mą da­vęs, pa­ra­šęs te­at­rui pje­sę. Sa­kau, tai vis­kas pui­ku, ei­nu nu­si­pirk­siu bi­lie­tus ir pa­si­žiū­rė­siu. Bet ta­da pa­aiš­kė­jo, kad... bi­lie­tų nė­ra, nes į vi­sus „Ma­ry­tės“ spek­tak­lius jie iš­per­ka­mi la­bai grei­tai. Nė­ra tai nė­ra, ką da­ry­si. Ir ta­da pra­si­dė­jo ka­ras. Va­sa­rio 24-osios va­ka­re Aly­tu­je vy­ko Uk­rai­nos pa­lai­ky­mo ak­ci­ja, man pa­vy­ko ras­ti Kau­ne rei­ka­lin­gas uk­rai­nie­tiš­kas vė­lia­vas, or­ga­ni­za­to­riai pa­pra­šė jas nu­neš­ti į Aly­taus mies­to te­at­rą. Ten su­ti­kau Ine­są Pil­ve­ly­tę, gal­vo­ju, gal kar­tu bi­lie­tų pa­pra­šy­siu. Pri­sis­ta­čiau, kas aš toks, nu­brau­kėm aša­rą, su­si­pa­ži­nau su ak­to­re An­dra Ka­va­liaus­kai­te, ku­ri vai­di­na Ma­ry­tę“, – pa­sa­ko­ja Ri­čar­das.

Da­bar­ty­je, ko­kios nie­kas ne­si­ti­kė­jo, keis­tai su­si­py­nė gy­ve­ni­mas ir te­at­ras – spek­tak­lį „Ma­ry­tė“ R.Sa­vic­kas pa­žiū­rė­jo, kai vy­ko ak­ci­ja uk­rai­nie­čiams pa­rem­ti. Spek­tak­lis kal­ba apie ka­rą, bet pra­si­dė­jus nau­jam ka­rui skam­ba ki­taip, tar­si gy­vas ner­vas. Pa­šne­ko­vas ne­sle­pia: kaip ir dau­ge­liui mū­sų, emo­ciš­kai pas­ta­ro­sios sa­vai­tes jam bu­vo la­bai su­dė­tin­gos, no­rė­da­mas re­a­liai pa­gel­bė­ti bė­gan­tiems nuo ka­ro žmo­nėms ta­po Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­riu. Žiū­rint į na­mų ne­te­ku­sius, gy­ve­ni­mą iš nau­jo pra­de­dan­čius uk­rai­nie­čius, vai­kus, sen­jo­rus, mo­te­ris, ku­rių vy­rai li­ko ka­riau­ti, skau­dus jo ma­mos li­ki­mas ir pa­ties vai­kys­tės pa­tir­tys at­gy­ja vėl ir vėl. Kaip ir su­pra­ti­mas, koks bai­sus blo­gis yra ka­ras, be gai­les­čio griau­nan­tis žmo­nių gy­ve­ni­mus, ir kiek pa­mo­kų pa­sau­lis taip ir ne­iš­mo­ko.