Jur­gio Kras­nic­ko ko­das

„Mes be­jė­giai prieš mir­tį, bet ji per sil­pna su­nai­kin­ti pri­si­mi­ni­mus ir pa­lik­tą švie­są, nes juk švie­sa ne­mirš­ta – pa­si­lie­ka žo­lėj, žie­de ir vai­ko aky­se…“

Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius

Ži­nia apie vie­no ryš­kiau­sių Aly­taus po­li­ti­ko, gy­dy­to­jo Jur­gio Kras­nic­ko stai­gią mir­tį šal­tu gruo­du per­smel­kė dau­ge­lio šir­dis, su­kė­lė vi­suo­ti­nį liū­de­sį. Daug mū­sų sa­vo šir­dies gi­lu­me stai­ga su­pra­to­me, ko­kio žmo­gaus ne­te­ko­me.

Cha­riz­ma­tiš­ko­jo Jur­gio bu­vo daug ir vi­sur. Daž­nai ne­lauk­tai pra­si­ver­da­vo re­dak­ci­jos du­rys ir jo links­mas pa­si­svei­ki­ni­mas „La­bas...“ dar­buo­to­jus pa­siek­da­vo net pro už­da­ry­tas du­ris.

Nors Jur­gis su sa­vi­mi ne­šė­si ir liū­de­sį, ir ne­ri­mą, jis švy­tė­da­vo nuo­tai­ka, vi­suo­met pir­miau­sia pa­jus­da­vai jo vi­di­nį ge­ru­mą, jo pa­slau­gu­mą, no­rė­ji­mą vi­sur ma­ty­ti gė­rį. Nors mė­go sa­ve įvar­dy­ti kaip cho­le­ri­ką, bet, be jo­kių iš­ly­gų, tai bu­vo pri­ima­ma ge­ro­sios pras­mės iš­raiš­ka. Jur­gis tik­ro­jo pyk­čio ne­si­ne­šio­jo net sa­vo už­an­čiuo­se. Bu­vo vi­siems at­vi­ras, pa­slau­gus.

Ir vi­suo­met tu­rė­jo daug pla­nų, daug dar­bų, ir vi­suo­met bu­vo sku­bė­ji­me, vi­suo­met bu­vo kal­bė­ji­me, kar­tais griež­ta­me, kan­džia­me, bet vi­suo­met su jam bū­din­gu hu­mo­ru.

Jis mo­kė­jo jaut­riai at­si­ver­ti, nuo­šir­džiai at­si­pra­šy­ti, tė­viš­kai pa­tar­ti. Jis be­są­ly­giš­kai my­lė­jo žmo­nes, my­lė­jo ir sa­vo gy­ve­ni­mą.

Mū­sų vi­suo­me­nės dau­gu­mai Jur­gio at­vi­ru­mas ir tas sku­bė­ji­mas iš­liks kaip iš­skir­ti­nė jo sa­vy­bė, kaip jo ko­das, Kras­nic­ko ko­das. Jis tik­rai ne­bu­vo pa­sy­viai įvy­kius ste­bin­tis sen­sė­jus, tai ir as­me­ny­bė, gy­nu­si kil­nias dva­si­nes ver­ty­bes, nuo­lat su žmo­na, vai­kais au­ko­ju­si Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų pa­ra­pi­jos „Ca­ri­tui“, kaip gy­dy­to­jas ras­da­vo lai­ko į jį be­si­krei­pian­tiems tė­ve­liams pa­tar­ti svei­ka­ti­ni­mo da­ly­kuo­se, šio­je sri­ty­je bu­vo stip­rus spe­cia­lis­tas.

Daug gra­žių da­ly­kų su Jur­giu da­bar ne­grįž­ta­mai nu­eis į ne­bū­tį. Taip ne­ti­kė­tai už­plū­dus siel­var­tin­gai ži­niai sun­ku bū­tų vi­sa ap­rėp­ti. Bet šil­dys gra­žūs ben­dra­vi­mų pri­si­mi­ni­mai.

Stip­ry­bės jo žmo­nai Vi­li­jai ir vai­kams.

„Aly­taus nau­jienų“ ben­druo­me­nė