Nu­mal­šin­tas „AL­KiS”: aly­tiš­kiai mo­kė­si iš sve­ti­mų sėk­mių ir ne­sėk­mių, kad jų ne­kar­to­tų ir su­kur­tų kul­tū­ros sos­ti­nę kas­dien

Vir­tu­vi­nių „kliau­zų“ ver­čiau ne­gar­sin­ti

Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nių is­to­ri­ją prieš 10 me­tų pra­dė­jo Za­ra­sai, o pro­jek­to ren­gi­niai anuo­met truk­da­vo vos tris die­nas, o ne me­tus, kaip yra da­bar, ta­čiau jie, ži­no­ma, bu­vo di­de­li. „Džiu­gu, kad prak­tiš­kai vi­sos pro­jek­to me­tu gi­mu­sios ini­cia­ty­vos gy­vos iki šiol ir gar­si­na mies­tą“, – sa­ko pro­jek­to „Za­ra­sai 2008“ va­do­vė Dai­va Šukš­tu­lie­nė. Ji taip pat da­ly­va­vo dar­bo gru­pės prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos, kū­ru­sios pa­tį Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės mo­de­lį, dar­bą. 

Za­ra­sų pa­tir­tis – sos­ti­nės ti­tu­las bu­vo la­bai nau­din­gas. Iš­kart pro­jek­tui pa­si­bai­gus, at­kur­tas ku­ror­ti­nio mies­to sta­tu­sas, su­tvar­ky­ti ap­leis­ti ob­jek­tai, su­ak­ty­vė­jo tu­riz­mas.

D.Šukš­tu­lie­nė pa­brė­žia ko­mu­ni­ka­ci­jos svar­bą: vi­di­nių bui­ti­nių „kliau­zų“ bū­na kiek­vie­no pro­jek­to vir­tu­vė­je, ta­čiau vie­šin­ti jas reik­tų at­sar­giai, o to ge­riau­sias pa­vyz­dys – pro­jek­to „Vil­nius – Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė“ bė­dos.

Kai lie­ki vie­nas – tai ant­ras eta­pas

Eko­no­mi­kos, bet ne kū­ry­bi­nės kri­zės me­tais – 2010-ai­siais – Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne ta­po Ra­my­ga­la. Di­džiuo­ju pro­jek­to pa­sie­ki­mu Pa­ne­vė­žio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tas, Pa­ne­vė­žio ra­jo­no jung­ti­nio va­ri­nių pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų or­kest­ro „Aukš­tyn“ va­do­vas Re­mi­gi­jus Vi­lys va­di­na tai, kad kiek­vie­nas iš 2 tūkst. ma­žo mies­te­lio ben­druo­me­nės na­rių pa­si­ju­to as­me­niš­kai at­sa­kin­gas už Ra­my­ga­los, kaip Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės, gar­bę.

O kas li­ko po pro­jek­to pra­ėjus 8-eriems me­tams? „Jaus­mas, kad vis­kas yra įma­no­ma, jei no­ri ben­druo­me­nė. Li­ko ir uni­ka­lus pu­čia­mų­jų or­kest­rų fes­ti­va­lis „Va­rio aud­ra“, kas­met ke­liau­jan­tis per mies­tus ir mies­te­lius. Ra­my­ga­los pa­sta­tų sie­nas žen­kli­na 40 skar­dos lakš­tų su už­ra­šy­to­mis is­to­ri­jo­mis, ku­rias la­bai sma­gu pa­skai­ty­ti sve­čiams ir pa­tiems“, – pa­sa­ko­jo R.Vi­lys.

„Tur­būt vi­soms Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nėms ben­dri yra ke­li or­ga­ni­za­ci­niai eta­pai: pir­mas – kai vi­si no­ri da­ry­ti vis­ką, ant­ras – kai lie­ki vi­siš­kai vie­nas, tre­čias – kai ieš­ko­ma kal­tų, o, ga­lų ga­le, vis­kas vyks­ta la­bai „fai­nai“,– šis sve­čio api­ben­dri­ni­mas apie pro­jek­to vir­tu­vę su­lau­kė sma­gių aly­tiš­kių plo­ji­mų. 

Kul­tū­ros sos­ti­nės ren­gi­niai Ma­ri­jam­po­lė­je – ne­mo­ka­mi vi­sus me­tus

2016 me­tais Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­lą pa­si­ma­ta­vu­sios Že­mai­ti­jos sos­ti­nės Tel­šių at­sto­vai džiau­gė­si, kad pui­kią re­kla­mą jiems su­tei­kė am­ba­sa­do­riai – iš šio mies­to ki­lę gar­sūs kul­tū­ros žmo­nės, et­no­lo­gas Li­ber­tas Klim­ka, ak­to­rė Ni­jo­lė Nar­mon­tai­tė ir ki­ti.

Kaip iš­lie­ka­mą­ją pro­jek­to ver­tę tel­šiš­kiai mi­ni ben­druo­me­nės su­si­tel­ki­mą, 40 proc. iš­au­gu­sį tu­riz­mą (sa­vo mies­to is­to­ri­ja su­si­do­mė­jo ir pa­tys tel­šiš­kiai), in­ves­ti­ci­jas į in­fra­struk­tū­rą – sta­dio­ną (ir­gi kul­tū­ra, tik kū­no), šiuo­lai­kiš­ką bib­lio­te­ką. 

Šie­met Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė yra Ma­ri­jam­po­lė. Jos pa­teik­tas pro­jek­tas, vyk­do­mas vals­ty­bės 100-me­čio ju­bi­lie­jaus me­tais, sie­kia at­skleis­ti mies­to is­to­ri­jos pus­la­pius, as­me­ny­bes, pa­li­ku­sias pėd­sa­kus ša­lies kul­tū­ri­nia­me, po­li­ti­nia­me bei vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, kul­tū­ros pro­ce­so kai­tą, pa­dė­ti pa­žin­ti per­mai­nin­gą is­to­ri­ją, be­si­kei­čian­čią erd­vę bei žmo­nes.

Be­je, vi­si pro­jek­to ren­gi­niai iš­ti­sus me­tus – tik ne­mo­ka­mai. Kai ku­rie jų at­ro­do la­bai pa­pras­ti, bet šil­ti – gar­si­niai pa­sa­kų skai­ty­mai, ka­me­ri­nės mu­zi­kos kon­cer­tai kiek­vie­ną sa­vai­tę mies­to par­kuo­se ir ki­to­se vie­šo­se erd­vė­se.

Iki Aly­taus Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne dar spės pa­bū­ti Ro­kiš­kis, Tra­kai ir Ne­rin­ga, o 2022 me­tais šią gar­bin­gą mies­tų kom­pa­ni­ją pa­pil­dys mū­sų mies­tas. Be­je, tais pa­čiais me­tais Kau­nas taps Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne, tai­gi ti­ki­ma­si kū­ry­biš­ko ben­dra­dar­bia­vi­mo.

Kiek kai­nuo­ja tai­kin­go lai­min­go gy­ve­ni­mo die­na?

Ko­kie yra „sos­ti­nių“ pro­jek­tų lie­ka­mie­ji po­ky­čiai žmo­nių są­mo­nė­je, pa­sau­lė­vo­ko­je, kaip jie kei­čia mies­tus? Apie tai kvie­tė pa­svars­ty­ti Ry­tis Zem­kaus­kas. Ir pri­dū­rė ne­re­tai gir­din­tis klau­si­mą: „Kiek kai­nuo­ja to­kie pro­jek­tai?“ Jo at­sa­ky­mas: „O ar ži­no­te, kiek kai­nuo­ja ka­ras Si­ri­jo­je?“ Tur­būt ne, bet kul­tū­ros sos­ti­nių pro­jek­tai – tik­rai šim­tus tūks­tan­čių kar­tų ma­žiau. Vėl­gi ga­li­ma pa­klaus­ti, kiek kai­nuo­ja vie­na tai­kin­go ir lai­min­go gy­ve­ni­mo die­na, o jas ir ku­ria kul­tū­ri­niai pro­jek­tai.

Nors iki 2022 me­tų dar li­ko ne­ma­žai lai­ko, aly­tiš­kiai jau da­bar do­mi­si, ko­kia vi­zi­ja bu­vo pa­teik­ta Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai ir kaip mies­to kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą pa­keis Kul­tū­ros sos­ti­nės pro­jek­to idė­ja. Aly­taus – Kul­tū­ros sos­ti­nės me­ni­nė vi­zi­ja su­si­ju­si su til­tais, o pro­jek­tas pa­va­din­tas „Ku­rian­tys til­tus“. Apie jų in­ži­ne­ri­ją pa­sa­ko­jo Aly­taus mies­to te­at­ro di­rek­to­rė Ine­sa Pil­ve­ly­tė. Pats pro­jek­to su­ma­ny­mas gi­mė kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se, į ku­rias pa­kvie­tė Aly­taus kul­tū­ros me­no ta­ry­ba, o jas ve­dė vil­nie­tė Gi­ta­na Pin­ke­vi­čie­nė. Vė­liau iš­sa­ky­tų idė­jų pa­grin­du ir bu­vo su­kur­tas pro­jek­tas, ku­rį tei­kė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė. 

Kultūros? Sostinė? Kasdien?

„Mes, ku­rian­tys til­tus, ži­no­me ir ma­tė­me uni­ka­lų vie­no iš Aly­taus til­tų vir­smą: XIX a. ant­ro­jo­je pu­sė­je pa­sta­ty­tas ka­ri­nis ge­le­žin­ke­lio til­tas per Ne­mu­ną, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu su­sprog­din­tas, o da­bar at­gi­męs kaip aukš­čiau­sias Lie­tu­vos pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų til­tas. Tai ta­po im­pul­su kur­ti kul­tū­ros til­tų in­ži­ne­ri­ją Aly­taus kraš­te. Til­tai į žmo­gų, kū­rė­jų ir ben­druo­me­nių til­tai, til­tai iš da­bar­ties į pra­ei­tį ir at­ei­tį su­tei­kia ne­ap­rė­pia­mų ga­li­my­bių re­a­liems po­ky­čiams – jie rei­ka­lin­gi tiek mies­tui ir Aly­taus kraš­tui, tiek įvai­raus am­žiaus aly­tiš­kiams, gy­ve­nan­tiems čia ir sve­tur, tiek Dzū­ki­jos sos­ti­nės sve­čiams ir kai­my­nams. Tai yra il­ga­lai­kis pro­ce­sas, ne tik il­gas ren­gi­nių ar fes­ti­va­lių są­ra­šas. Mes kal­ba­me apie tą pro­ce­są, ku­rio me­tu bū­tų ug­do­mi gy­ven­to­jų so­cio­kul­tū­ri­niai po­rei­kiai, kad žmo­nės su­si­ta­pa­tin­tų su sa­vo mies­tu, di­džiuo­tų­si juo“, – apie Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės pro­jek­to idė­ją pa­sa­ko­ja Aly­taus mies­to te­at­ro di­rek­to­rė I.Pil­ve­ly­tė.

Sa­vi­val­dy­bių pa­si­ren­gi­mui ir kul­tū­ros sos­ti­nių pro­gra­mų įgy­ven­di­ni­mui kiek­vie­nai nu­ma­to­ma skir­ti iki 100 tūkst. eu­rų, tai­gi jau ga­li­ma dė­lio­ti įdo­mias veik­las, ku­rias no­rė­tų­si pa­ga­liau įgy­ven­din­ti. Pro­jek­to „Ku­rian­tys til­tus“ ko­man­do­je lau­kia­mi vi­si, tu­rin­tys ori­gi­na­lių idė­jų, mėgs­tan­tys iš­šū­kius ir ti­kin­tys, kad kul­tū­ros sos­ti­nė Aly­tu­je ga­li bū­ti kas­dien. Šią min­tį įgar­si­no fo­ru­mo „AL­KiS“ da­ly­vius ir Ro­tu­šės aikš­te ei­nan­čius aly­tiš­kius pa­svei­ki­nęs for­te­pi­jo­nas, gy­vai su­skam­bė­jęs nuo mies­to te­at­ro laip­tų.