In­gri­da Pa­šu­ko­nie­nė: „Ne­svar­bu, kuo bu­vai, svar­bu, kuo no­ri bū­ti! Ti­kė­ji­mas tu­ri tap­ti ta­vo gy­ve­ni­mo ved­liu”

– Mie­la In­gri­da, pa­pa­sa­ko­ki­te šiek tiek apie sa­ve, mė­gia­mą veik­lą, kū­ry­bą. Ko­kie jaus­mai už­plūs­ta dir­bant su mo­te­ri­mis, pa­ty­ru­sio­mis ir li­ki­mo smū­gių. Kas džiu­gi­na šir­dį šian­die­nos si­tu­a­ci­jo­je?

– Dar gy­ve­nu ste­buk­lin­go­mis emo­ci­jo­mis mo­te­rų sto­vyk­los, ku­ri vy­ko rug­pjū­čio vi­du­ry­je, Žo­li­nės iš­va­ka­rė­se. Kal­bant at­vi­rai, la­bai jau­di­nau­si, nes į Dzū­ki­jo­je su­reng­tą sto­vyk­lą at­vy­ko daug mo­te­rų. Ir ne tik iš Lie­tu­vos.

Šios nuo­sta­bios, kū­ry­bin­gos sto­vyk­lau­to­jos pra­džio­je bu­vo įsi­tem­pu­sios, su­si­kaus­čiu­sios. Ste­bė­jau jas ir jau­čiau kaip sa­ve kaž­ka­da, to­dėl la­bai ge­rai ži­nau, ko joms rei­kia. Ma­no šir­dies troš­ki­mas bu­vo iš­lais­vin­ti jas. Vi­sa­da tas troš­ki­mas ke­lia jau­du­lį, ar pa­vyks, ar mo­te­ris įsi­leis ma­ne į sa­vo pa­sau­lį.

Sto­vyk­lo­je su­kū­riau joms sau­gu­mą, ku­rio trūks­ta jų kas­die­nė­je ap­lin­ko­je, pa­lai­ky­mą.

Mei­lė sklan­dė ap­link jas, ku­ri ska­ti­no at­si­ver­ti ir pa­mil­ti sa­ve.

Bu­vo daug aša­rų, juo­ko ir ap­ka­bi­ni­mų. Ro­dos, tai to­kie pa­pras­ti da­ly­kai, bet jų taip trūks­ta mums vi­siems.

Dirb­da­ma su mo­te­ri­mis su­pra­tau, kad ku­ri no­ri ir ieš­ko sau pa­gal­bos, ją ir ran­da. Daž­nai ma­no veik­lo­je mo­te­ris sa­ko, ne­ga­liu ar ne­lei­džia ga­li­my­bės, aš jai sa­kau – tu ne­no­ri, tau pa­tin­ka au­kos, skaus­mo bū­se­na, nes iš to kaž­ką gau­ni. O gal bi­jai pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę. Kai mo­te­ris tai su­pran­ta ir jos pro­tas lei­džia jai tai pri­im­ti, ji lyg Fe­nik­sas ky­la iš pe­le­nų.

Džiau­giuo­si, kad vis dau­giau mo­te­rų pra­de­da do­mė­tis sa­vi­mi, sa­vo vi­di­niu pa­sau­liu, no­ri su sa­vi­mi dirb­ti, ieš­ko at­sa­ky­mų į ky­lan­čius klau­si­mus.

– Nuo ko vis­kas, ką da­ro­te mo­te­rų la­bui, pra­si­dė­jo?

– Vis­kas pra­si­dė­jo, kai pa­ti bu­vau įskau­din­ta, pa­lik­ta ir su­tryp­ta. Ieš­ko­jau sau pa­gal­bos. Ne­pa­dė­jo man psi­cho­lo­gai, vais­tai tik lai­ki­nai nu­ra­min­da­vo, gal­vo­jau, kad tu­riu kaž­ką da­ry­ti.

Ti­kė­ji­mas Die­vu pa­ska­ti­no do­mė­tis sa­vo dva­si­niu pa­sau­liu. Pra­dė­jau ieš­ko­ti ir va­ži­nė­ti po se­mi­na­rus, daug prak­ti­kų at­li­kau, me­di­ta­vau, mel­džiau­si ir su­pra­tau, kad gy­ve­nau dėl ki­tų, pa­mirš­da­ma sa­ve, net pa­lik­da­ma pas­ku­ti­nė­je vie­to­je.

At­ra­dau pui­kias prie­mo­nes ir rak­tus, kaip sau pa­dė­ti, sa­ve su­stip­rin­ti dva­siš­kai, emo­ciš­kai, fi­ziš­kai bet ko­kia­me gy­ve­ni­mo ta­ke­ly­je. Kai tai man pa­vy­ko, nu­spren­džiau pa­tir­ti­mi da­ly­tis su ki­tais.

– Mo­te­rų sto­vyk­los. Ar sun­ku į jas pa­si­kvies­ti mo­te­rų? Ko iš­moks­ta­ma Jū­sų sto­vyk­lo­se? Ar tai bran­gios pa­mo­kos?

– Daž­nai mes gai­li­me sau vis­ko ir pa­lie­ka­me sa­ve pas­ku­ti­nė­je vie­to­je, nes rei­kia rū­pin­tis vai­kais, na­mais, vy­ru. Iš­si­da­li­ja­me, iš­si­taš­ko­me ir ne­tu­ri­me jė­gų, no­ro, mo­ty­va­ci­jos kaž­ką da­ry­ti.

To­dėl gi­mė min­tis suor­ga­ni­zuo­ti sto­vyk­lą, kad su­si­rink­tų mo­te­rys, pa­si­da­ly­tų sa­vo pa­tir­ti­mi, me­di­ta­ci­jos ir dai­lės, šo­kio ir gar­sų te­ra­pi­jos jė­ga iš­lais­vin­tų sa­ve. Pa­leis­tų tai, ką il­gai lai­kė vi­du­je, kas truk­dė kvė­puo­ti ir bū­ti lais­vai, ir pa­si­krau­ti nau­ja mo­te­riš­ka ener­gi­ja.

Sto­vyk­la pri­ei­na­ma vi­soms, kiek­vie­na in­ves­ti­ci­ja į sa­ve – tai mei­lė sau. Juk taip nuo­sta­bu, kai mo­te­ris pra­žys­ta. Po sto­vyk­los vi­sos mo­te­rys pra­de­da kur­ti, my­lė­ti.

Mo­te­ris iš­moks­ta kal­bė­ti tai, ką jau­čia, iš­moks­ta pri­im­ti sa­ve ir, jei­gu rei­kia, pa­sa­ky­ti ne.

La­bai daž­nai mo­te­ris bi­jo sa­vo vy­ro, bi­jo jam pa­prieš­ta­rau­ti, iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, rei­ka­lau­ti ir da­ry­ti tai, ko no­ri jos šir­dis. To­dėl dau­gu­ma mo­te­rų yra už­si­da­riu­sios, gy­ve­na ver­gės ar au­kos po­zi­ci­jo­je.

Vi­sa­da kvies­da­ma į sto­vyk­lą sa­kau, Die­ve, at­vesk tas šir­dis, ku­rios no­ri keis­tis, ku­rioms rei­kia ta­vo pa­gal­bos. Ir tai įvyks­ta.

Tie­siog pa­si­kei­čia sto­vyk­lau­to­jų vei­dai, akys, jos iš nau­jo įsi­my­li sa­ve. Tai pa­ti di­džiau­sia do­va­na, at­ly­gis už tai, ką da­rau.

– Esa­te fe­mi­nis­tė. Fe­mi­niz­mas mū­sų vi­suo­me­nė­je dar vis su­tin­ka­mas ne­ga­ty­viai. Ne­bi­jo­te to ne­ga­ty­vu­mo?

– Ne­su šim­tap­ro­cen­ti­nė fe­mi­nis­tė, bet ne­ga­ty­vu­mo nė kiek ne­bi­jau. Mo­te­ris yra ste­buk­las, die­viš­ka esy­bė, ji vie­nu me­tu ga­li da­ry­ti de­vy­nis dar­bus, ga­li aki­mirks­niu su­griau­ti ar pa­sta­ty­ti, nuo jos pra­si­de­da vi­sas pa­sau­lio pa­ma­tas. Ji yra vi­sa kū­ri­ni­ja, pra­džių pra­džia, jo­je sly­pi di­de­lis kū­ry­bi­nis po­ten­cia­las ir duo­tos vi­sos ga­li­my­bės kur­ti, my­lė­ti.

Jo­je sly­pi daug dei­man­tų, ta­len­tų, ji ga­li bū­ti kuo no­ri ir gau­ti tai, ko no­ri, vis­kas pri­klau­so nuo jos kū­ry­bos.

Daž­nai mo­te­rys kon­ku­ruo­ja, bet iš tik­rų­jų rei­kia jung­tis vi­soms ir iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką vie­na ki­tai, pa­lai­ky­ti ge­ras idė­jas.

Mo­te­ris pa­ti ne­ži­no, ko­kia ga­lia jo­je sly­pi, koks po­ten­cia­las ir ga­li­my­bės. Ji vien min­ti­mi ga­li pa­gy­dy­ti sa­vo vai­ką, ap­ka­bi­ni­mu, ti­kė­ji­mu. Ji vie­nu pri­si­lie­ti­mu ga­li už­kur­ti ta­vy­je ug­nį, ji yra mū­sų vi­sų vil­tis į ge­res­nį ry­to­jų. Ji yra vi­sa­pu­siš­ka kū­rė­ja, tai, kas vyks­ta jos gy­ve­ni­me, tai jos kū­ri­nys. Tai ar ne nuo­sta­bi ji?

– Api­brėž­ti fe­mi­niz­mą ne­leng­va. Tai kas yra fe­mi­niz­mas pa­gal In­gri­dą Pa­šu­ko­nie­nę?

– Kai pra­dė­jau do­mė­tis sa­vi­mi, sa­vo vi­di­niu pa­sau­liu, aš at­ra­dau nuo­sta­bius rak­tus. Su­pra­tau, kad tik at­vi­ra šir­di­mi ga­li­me kaž­ką keis­ti. Pro­tu mes daug ku­ria­me, stra­te­guo­ja­me, bet taip ir lie­ka vis­kas, pri­si­ku­ria­me tik pin­klių.

Tad, no­rint kaž­ką keis­ti, rei­kia at­ver­ti sa­vo šir­dį. Mes ga­li­me nu­si­pirk­ti ma­ši­ną, nau­ją suk­ne­lę, bet ne­nu­pirk­si­me mei­les, dva­si­nės ener­gi­jos. O tai yra žmo­gaus sėk­mės rak­tas ir di­džiau­si di­vi­den­dai.

Pa­me­nu, kai pra­dė­jau ei­ti šiuo ke­liu, tik­rai su­lau­kiau ap­kal­bų ir kri­ti­kos, kad ne­są­mo­nė­mis už­si­i­mi­nė­ju. Pra­džia bu­vo la­bai sun­ki, ne­leng­va bu­vo at­lai­ky­ti ap­kal­bas. To­dėl jun­giu mo­te­ris ir ska­ti­nu pa­lai­ky­ti vie­ną ki­tą. Nes tai yra la­bai svar­bu.

– Tai ko mes, mo­te­rys, dar vis ne­ži­no­me apie mo­te­ris?

– Mes da­ro­me įta­ką vie­ni ki­tiems sa­vo min­ti­mis, žo­džiais, po­el­giais ir esa­me pri­klau­so­mi vie­ni nuo ki­tų. To­dėl la­bai svar­bu žiū­rė­ti, su kuo ben­drau­ji, kas ta­ve ke­lia, mo­ty­vuo­ja, o kas tem­pia že­myn.

Kiek­vie­nas žings­nis, žo­dis duo­da re­zul­ta­tą, ne­svar­bu, jis ge­ras ar blo­gas. No­ri­me to ar ne­no­ri­me, vei­kia prie­žas­ties ir pa­sek­mės dės­nis.

Ma­no pa­tir­tis ro­do, kad kiek­vie­nas žings­nis, iš šir­dies da­ry­tas, duos nuo­sta­bių re­zul­ta­tų, anks­čiau ar vė­liau at­neš vai­sių, tad kur­ki­me iš šir­dies, jun­ki­mės ir pa­lai­ky­ki­me vie­ni ki­tus.

Są­mo­nin­gas žmo­gus, ku­ris dir­ba su sa­vi­mi, ži­no, kaip ga­li jo žo­dis įskau­din­ti ki­tą, su­griau­ti jo pa­sau­lį, to­dėl jis at­sa­kin­gai sau­gos tai ir puo­se­lės bei ne­leis nie­kam pur­vin­ti ir dar su­draus ki­tą.

Ne­gai­lė­ki­me gra­žių žo­džių ir pa­lai­ky­mo, juk tai nie­ko ne­kai­nuo­ja, bro­liui, se­sei ar duk­rai, ko­le­gai, drau­gei.

Bet daž­niau mes mėgs­ta­me sa­vo ne­ga­ty­vias pa­tir­tis per­kel­ti į ap­lin­ką, kas ri­bo­ja ben­drys­tę, drau­gys­tę. Per­kel­ti ki­tam sa­vo naš­tas, per kal­ti­ni­mus ir pa­vy­dą, kai ne­re­a­li­zuo­ja­me sa­vęs, nes nu­ver­ti­na­me sa­ve. Taip stab­do­me ir ki­tus.

– Jūs sa­vo veik­lo­je sie­kia­te tik­ru­mo. Bet tai to­li gra­žu ne pats leng­viau­sias ke­lias. Ko­kius di­vi­den­dus už tai gau­na­te?

– Gy­ve­ni­me va­do­vau­juo­si in­tui­ci­ja, tad kon­kre­čiai ne­ga­liu at­sa­ky­ti, vis­kas pri­klau­so nuo si­tu­a­ci­jų.

Sve­tai­nės ne­tu­riu, tik feis­bu­ko pa­sky­rą, ku­rio­je da­li­juo­si pa­tir­ti­mi. At­ei­ty­je sva­jo­ju su­kur­ti sve­tai­nę bei mo­te­rų ben­druo­me­nę, kad bet ka­da jos ga­lė­tų at­ei­ti, at­si­pa­lai­duo­ti, pa­bū­ti ir pa­si­krau­ti ener­gi­jos.

Juk kaip pri­žiū­ri­me au­to­mo­bi­lį, tu­ri­me pri­žiū­rė­ti ir sa­ve, sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį.

– Ko­kia ti­kė­ji­mo, mal­dos svar­ba?

– Šian­dien esu la­bai lai­min­ga ir dė­ko­ju vi­siems ma­no gy­ve­ni­mo ke­ly­je su­tik­tiems žmo­nėms, ku­rių dė­ka aš au­gau. Kar­tais rei­kė­da­vo lyg eg­lei sto­vė­ti ir siū­buo­ti, lai­ky­tis vė­jo dras­ko­mai. Kar­tais rei­kė­da­vo gu­mi­nių ba­tų ir kas­tu­vo, kad iš­liuob­čiau vi­są ap­kal­bų, kri­ti­kų ir me­lo mėš­lą.

Kaž­ka­da pa­ty­riau mir­tį ir pras­mę gy­ven­ti, kai bu­vau dras­ko­ma vil­kų nak­tį, bet vi­sa­da ti­kė­jau.

Aš vi­sa­da ti­kė­jau. Ti­kiu ir da­bar, kad ir tu ga­li, mes vi­sos ga­li­me.

Ir vi­sai ne­svar­bu, kur esi, su kuo esi! Ne­svar­bu, kuo bu­vai, svar­bu, kuo no­ri bū­ti! Ti­kė­ji­mas tu­ri bū­ti ta­vo gy­ve­ni­mo ved­lys.

Jei­gu leis­tum sau pa­ste­bė­ti, kiek­vie­ną die­ną įvai­rio­se si­tu­a­ci­jo­se pa­ma­ty­tum, pa­jus­tum, kiek ti­ki Die­vą, sa­vi­mi.

Žmo­gus be ti­kė­ji­mo, kaip na­mas be pa­ma­to. Ga­li su­griū­ti lyg kor­tų na­me­lis nuo pa­pras­to vė­jo gū­sio. Tad, no­rint kur­ti, pa­sveik­ti, kaž­ką da­ry­ti, rei­kia bū­ti­nai ti­kė­ti ir tai sau­go­ti, puo­se­lė­ti. Ne­bus ti­kė­ji­mo, ne­bus mal­dos, me­di­ta­ci­jų ir mes vi­sur at­si­mu­ša­me lyg į sie­ną, ant ku­rios pa­ra­šy­ta Ti­kė­ji­mas.

Ka­da aš ti­kiu, va­di­na­si, ži­nau, kas man pa­de­da, ko man rei­kia, aš sė­džiu ir mel­džiuo­si ar me­di­tuo­ju, vyks­ta vi­di­nis po­kal­bis su sa­vi­mi, sa­vo die­viš­ku šal­ti­niu, ku­rio dė­ka iš­si­lais­vi­nu nuo su­kaup­tų ne­ga­ty­vių emo­ci­jų sa­ve, nu­rims­ta pro­tas.

– Dar Ci­ce­ro­nas yra pa­sa­kęs, kad tik­ra­sis žmo­gaus tur­tas – vi­di­nės jo sa­vy­bės. Kiek, pa­gal Jus, mo­te­rims yra svar­bi ir iš­vaiz­da, ap­ran­ga, pa­puo­ša­lai?

– Ka­dan­gi sa­vo po­mė­giais esu su­si­ju­si su gro­žiu, puo­šiu mo­te­ris, ga­liu drą­siai sa­ky­ti, kad tai svar­bu pa­čiai mo­te­riai. Kai aš pa­da­rau ma­kia­žą, tie­siog aky­se mo­te­ris su­žy­di, pa­si­ti­kė­ji­mas iš­au­ga, ji ža­vi­si pa­ti sa­vi­mi. Juk ne vel­tui dėl mo­ters gro­žio vy­ko ka­rai.

Gro­žis iš tik­rų­jų val­do pa­sau­lį, bet jei­gu dar jis sklin­da iš vi­daus, tai rei­kia sau­go­ti ir bran­gin­ti to­kį žmo­gų tu­rint ša­lia. Aš vi­sa­da kar­to­ju mo­te­rims, kiek daug jos sa­vy­je tu­ri dei­man­tų, tik rei­kia juos pa­čioms at­ras­ti. Tai jū­sų di­džiau­si tur­tai ir lo­biai. Bet vi­sur rei­ka­lin­ga har­mo­ni­ja.

– Apie gy­ve­ni­mo re­cep­tų kny­gą mo­te­rims ne­gal­vo­ja­te?

– Sva­jo­ju pa­ra­šy­ti mo­ty­va­ci­nę re­cep­tų kny­gą, ku­rio­je bū­tų re­cep­tų, kaip sau pa­dė­ti bet ko­kio­je si­tu­a­ci­jo­je ir ko­kia stip­ri ti­kė­ji­mo ga­lia.

– Jums pri­im­ti­na su bi­čiu­lė­mis ir do­va­no­mis ap­si­lan­ky­ti se­ne­lių glo­bos na­muo­se. Ko­dėl no­ri­si dė­me­sį skir­ti sen­jo­rams?

– Pa­ti au­gau su mo­čiu­te, jau­čiu di­džiu­lę trau­ką ir pa­gar­bą pa­dė­ti. Vai­ku­čiais rū­pi­na­si vi­si, bet se­ne­liai yra pa­mirš­ti, pa­lik­ti vie­ni. Šiuo me­tu pa­ti glo­bo­ju mo­čiu­tę ir ro­dau pa­vyz­dį sa­vo vai­kams, kaip rei­kia elg­tis su mū­sų šak­ni­mis.