„Nuo­sta­bus jaus­mas sa­vo gė­ly­ne tu­rė­ti tiek daug bran­gių ir gra­žių pri­mi­ni­mų apie tuos, ku­rie pa­do­va­no­jo man da­le­lę sa­vo šir­dies – spal­vo­tą ir gy­vą pri­si­mi­ni­mą – gė­lę”

– Šian­dien Jū­sų po­mė­gį gė­lėms jau ga­li­ma pa­va­din­ti bran­džiu. Ka­da au­ga­lus jau ėmė­te pa­ste­bė­ti?

– Skam­ba la­bai iš­kil­min­gai. Ne­si­jau­čiu esan­ti bran­di gė­lių my­lė­to­ja. Man rei­kia dar daug mo­ky­tis apie jų prie­žiū­rą, jų po­mė­gius ir slap­tus no­rus, ku­riuos iš­pil­džius, gė­lės at­si­dė­ko­ja žie­dų gau­sa.

Au­ga­lų gro­žį pa­ste­bė­ti ėmiau, kai gi­mė ma­no duk­ra Ug­nė. Jai ūg­te­lė­jus, pra­dė­jau ro­dy­ti vi­sus au­ga­lus, pa­sa­ko­ti apie juos: kur la­pai, kur žie­dai, kur ko­kie pa­va­di­ni­mai.

Taip ne­ju­čia ir aš ati­džiau įsi­žiū­rė­jau ir įsi­trau­kiau į my­lė­to­jų gre­tas. Vė­liau mū­sų šei­mai įsi­gi­jus so­dą, pa­no­rau tu­rė­ti kiek įma­no­ma dau­giau au­ga­lų.

– Tur­būt la­biau mėgs­ta­te dau­gia­me­tes gė­les?

Taip, man la­biau­siai pa­tin­ka dau­gia­me­tės gė­lės. Kai vie­nais me­tais jas pa­so­di­ni, ki­tais me­tais po žie­mos su jo­mis su­si­tin­ki jau kaip su se­no­mis pa­žįs­ta­mo­mis.

Be to, kai vien­me­tės nu­žy­di ir nu­vys­ta, ten­ka rau­ti nu­vy­tu­sį krū­me­lį, tuo­met skau­da šir­dį. Ži­no­ma, dėl tam tik­rų vien­me­čių gė­lių gro­žio vis tiek jas au­gi­nu. Prieš iš­rau­da­ma, vi­sa­da min­ty­se pa­dė­ko­ju už man su­teik­tą gro­žį ir pa­lai­mą.

– Ko­kios gė­lės da­bar žy­di Jū­sų gė­ly­ne? Ar ne­ki­lo min­čių vi­sas tu­ri­mas su­skai­čiuo­ti?

– Šiuo me­tu ne­nu­sa­ko­mo gro­žio pum­pu­rais džiu­gi­na tul­pės, nar­ci­zai, rak­ta­žo­lės, spri­gės. Pum­pu­rus krau­na ir ruo­šia­si žy­dė­ti ma­žie­ji bi­jū­nai. La­bai lau­kiu vis dar be­si­ruo­šian­čios žy­dė­ti gra­žuo­lės mag­no­li­jos.

Nie­ka­da ne­su­si­mąs­čiau dėl kie­kio. Da­bar, kai pa­klau­sė­te, grei­tai per­bė­gau min­ti­mis. Tu­riu tik virš 20 rū­šių. Ži­no­ma, pa­vyz­džiui, vilk­dal­gių skir­tin­gų spal­vų yra ge­ro­kai per 10.

– Te­ko gir­dė­ti sa­kant, kad gė­lė yra gė­lė, tai yra tik emo­ci­ja. Ar tai nė­ra kaž­kas dau­giau? Tu­ri­te gė­lę nu­my­lė­ti­nę?

– Ma­no su­pra­ti­mu, gė­lė nė­ra tik gė­lė. Tai gam­tos ste­buk­las. Jei­gu ati­džiau įsi­žiū­ri į gė­les, pa­ma­tai, ko­kio ne­su­vo­kia­mo kruopš­tu­mo ir ati­du­mo de­ta­lėms meist­ras jas kū­rė. Kiek fak­tū­rų, spal­vų, at­spal­vių ir for­mų!

Ma­no nu­my­lė­ti­niai yra vilk­dal­giai – juos, kaip do­va­ną, ga­vau iš sa­vo bran­gios bi­čiu­lės Gi­ta­nos Sur­do­kie­nės. Vilk­dal­giai ma­no kuk­lia­me gė­ly­ne už­ima iš­ti­są lys­vę. Jie – ma­no gė­ly­no ka­ra­liai ir ka­ra­liu­kai. Pa­ti­kė­ki­te, jie tik­rai ver­ti šio ti­tu­lo. Dar la­bai my­liu vėd­ry­nus.

– Ko­kiais ke­liais jos į Jū­sų gė­ly­ną at­ke­liau­ja: per­ka­te, kei­čia­tės, su­lau­kia­te do­va­nų?

– Be­veik vi­sos gė­lės į ma­no pra­de­dan­čio­sios gė­ly­ną at­ke­lia­vo kaip do­va­nos ge­ra­šir­džių žmo­nių, ku­rie pa­no­ro pa­si­da­ly­ti su ma­ni­mi ke­re­liu, svo­gū­nė­liu ar krū­me­liu.

Da­bar, kiek­vie­ną kar­tą pa­žvel­gus į gė­les, šir­dį už­lie­ja ši­lu­mos ban­ga, ir tai ne tik dėl jų gro­žio. Be­veik kiek­vie­na gė­lė tu­ri sa­vo ypa­tin­gą is­to­ri­ją. Dau­ge­lis jų yra do­va­no­tos, to­dėl, ma­ty­da­ma kiek­vie­ną iš jų, pri­si­me­nu tuos ypa­tin­gus žmo­nes, ku­rie jo­mis pa­si­da­li­jo su ma­ni­mi.

Nuo­sta­bus jaus­mas sa­vo gė­ly­ne tu­rė­ti tiek daug bran­gių ir gra­žių pri­mi­ni­mų apie tuos, ku­rie pa­do­va­no­jo man da­le­lę sa­vo šir­dies – spal­vo­tą ir gy­vą pri­si­mi­ni­mą – gė­lę. Pri­si­mi­ni­mą, ku­riuo aš mie­lai rū­pi­nuo­si.

O kai rū­pi­nuo­si, min­ti­mis siun­čiu šil­čiau­sius lin­kė­ji­mus prieš tai bu­vu­siems šių ne­pa­pras­tų dai­ge­lių šei­mi­nin­kams. Tai­gi, man ma­no gė­ly­no gė­lės yra tik­rai ypa­tin­gos.

Daž­niau­siai per­ku vien­me­tes gė­les, kad jos puoš­tų tuos plo­tus, ša­lia ku­rių žie­mai sa­vo jė­gas kau­pia per­žy­dė­ju­sios dau­gia­me­tės gy­ven­to­jos. Daug gė­lių dai­ge­lių gau­nu do­va­nų iš sa­vo bi­čiu­lių.

– Ar daž­nai gau­na­te gė­lių? La­biau ver­ti­na­te flo­ris­tų su­kur­tas kom­po­zi­ci­jas ar pa­pras­čiau­sią puokš­tę, be jo­kių prie­dų, ku­rie kar­tais pa­skan­di­na pa­ties žie­do gro­žį?

– Ga­liu sa­ky­ti, jog gė­lių gau­nu ne taip daž­nai, bet aš dėl to ne­liū­džiu – juk tu­riu ne­ma­žą pul­ke­lį gra­žių gal­ve­lių sa­vo so­de. Be to, skin­tas žie­das grei­tai žūs­ta, to­dėl ne­iš­ven­gia­mai ga­lų ga­le bū­na šiek tiek liūd­na.

Aš ver­ti­nu bet ku­rį gau­tą žie­dą – juk la­biau­siai to­kiais at­ve­jais su­šil­do ke­ti­ni­mai pra­džiu­gin­ti žmo­gų. Sū­naus Si­mo pa­ke­liui iš mo­kyk­los nu­skin­tas pie­nės žie­das sa­vo ši­lu­ma ir ver­te nie­kuo ne­nu­si­lei­džia flo­ris­tų su­kur­tai bran­giai puokš­tei. Svar­biau­sia šil­ti ke­ti­ni­mai ir dė­me­sys.

– Gė­lių ma­dų vai­ko­tės? Lin­ku­si vis per­so­din­ti gė­les ar iš kar­to nau­ja­jai ran­da­te vie­tą?

– Tie­są sa­kant, net ne­ži­nau, ko­kios yra gė­lių ma­dos. Esu ma­čiu­si daug lai­dų apie tai, kaip pa­sau­ly­je puo­se­lė­ja­mi tam tik­rų sti­lių gė­ly­nai, ku­rių gro­žį ir iš­skir­ti­nu­mą pa­brė­žia vie­no­kios ar ki­to­kios gė­lės. De­ja, tai ne man.

Nie­ko apie tai ne­iš­ma­nau. Esu pa­pras­ta mė­gė­ja. Ne­žiū­rint to, lai­kan­tis ma­dų ar tam tik­rų sti­lių, tik­riau­siai tu­rė­čiau at­si­sa­ky­ti vie­nų ar ki­tų gė­lių, ku­rios ne­va ne­tik­tų tam sti­liui. To tik­rai ne­no­riu.

Ma­no gė­ly­ne vi­sos gra­žuo­lės au­ga kaip dar­ni šei­ma. Į šią šei­mą pri­ima­mos vi­sos, ku­rios tik at­ke­liau­ja. Kiek­vie­na ran­da sa­vo vie­tą. Jos vi­sos man la­bai bran­gios.

Sten­giuo­si, kad gė­lė ne­bū­tų už­gož­ta ki­tos, kad jai bū­tų ge­ra, sma­gu ir pa­to­gu pas ma­ne aug­ti. Kar­tais su­si­lau­kiu drau­gų klau­si­mų, kur ten pas ma­ne tiek vis­ko tel­pa.

Pa­slap­tis pa­pras­ta – gė­les so­di­nu taip, kad vie­nai per­žy­dė­jus, ša­lia jos sa­vo gro­žį ga­lė­tų pa­de­monst­ruo­ti ki­ta. Kol vie­na dar net ne­su­la­po­ju­si, ki­ta jau bai­gia žy­dė­ti.

Daž­niau­siai per­so­di­nu tais at­ve­jais, kai at­si­ran­da nau­jų (ūg­liu­kų, svo­gū­niu­kų), ki­taip sa­kant, gė­lių vai­ku­čių. Tuo­met ap­si­žval­gau, ku­rio­je vie­to­je jie ga­lė­tų ap­si­gy­ven­ti, ir per­so­di­nu jau­nuo­lius į ki­tą vie­tą.

Ži­no­ma, jau­nuo­liai daž­nai iš­ke­liau­ja džiu­gin­ti ki­tų šir­džių, to­kių pat my­lė­to­jų kaip aš.

– Dėl mei­lės gė­lėms dar­žo­vių lys­vių dar ne­at­si­sa­ko­te?

– Ko ne­pa­da­ry­si iš mei­lės. Tik­ra tie­sa, per ke­le­tą pas­ta­rų­jų me­tų dar­žo­vių lys­vė žen­kliai su­ma­žė­jo. Net su­si­mąs­čiau.

Tik­rai, gė­lių ka­ra­li­ja už­ima daug dau­giau vie­tos ne­gu dar­žo­vių ūkis.

– Kaip ver­ti­na­te lau­kų gė­les? Mėgs­ta­te pa­si­merk­ti jų puokš­tę?

– Lau­kų gė­lės yra ver­tos ypa­tin­gos mū­sų pa­gar­bos. Jos ke­lią sa­vo dai­ge­liams pra­si­ski­na net ir pro as­fal­tą. Nie­kas joms ne­pa­de­da, ne­sau­go nuo šal­nų, ken­kė­jų, ne­pu­re­na joms dir­vos, pa­pil­do­mai ne­mai­ti­na nau­din­gais mik­ro­ele­men­tais.

Ma­no nuo­mo­ne, lau­kų gė­lės nu­si­pel­no at­ski­ro pa­gy­ri­mo. Jos yra ypa­tin­gai stip­rios ir at­kak­lios. Žmo­gus ga­lė­tų daug ko iš jų pa­si­mo­ky­ti. Ga­li­ma sa­ky­ti, jos yra mū­sų gė­ly­nuo­se au­gan­čių gė­lių pro­tė­viai.

Juk žmo­gus su­kul­tū­ri­no, su­kryž­mi­no ir iš­ve­dė le­pes­nes ir dau­giau prie­žiū­ros rei­ka­lau­jan­čias gė­lių veis­les bū­tent iš lau­ko gė­lių.

Kai pa­vyks­ta pa­pul­ti tin­ka­mo­je vie­to­je, mėgs­tu pri­sis­kin­ti lu­bi­nų – tik­rai įspū­din­gos gė­lės. La­bai ža­vi ug­nin­go­sios lau­ko aguo­nos, mė­ly­na­kės ru­gia­gė­lės, gel­to­nos pie­nių ir rap­sų jū­ros, ra­mu­nė­lės, do­bi­lai.

– Vais­tin­gų­jų au­ga­lų lys­vę tu­ri­te?

– Ne, vais­tin­gų­jų au­ga­lų lys­vės ne­tu­riu. Iš vais­tin­gų­jų au­ga­lų au­ga tik ša­la­vi­jas. Vais­ti­nė­mis gam­tos gė­ry­bė­mis mū­sų šei­mą ap­rū­pi­na ma­no ma­ma Al­do­na.

Per va­sa­rą ji žo­liau­ja, pri­džio­vi­na ir pa­si­da­li­ja su mu­mis. Taip pat gau­na­me vais­ta­žo­lių do­va­nų iš vy­ro ma­mos Vi­dos ir mo­čiu­tės Onu­tės.

– Kam­ba­ri­nių gė­lių ir­gi ne­sto­ko­ja­te? Kaip ver­ti­na­te tuos na­mų ir jų kie­mų erd­ves, ku­rio­se vi­siš­kai nė­ra gė­lių?

– De­ja, kam­ba­ri­nių au­ga­lų tu­riu ne­daug. Šei­mo­je yra aler­giš­kų žmo­gu­čių, to­dėl kam­ba­ry­je tu­riu tik ke­le­tą. Taip pat tu­ri­me iš­dy­kė­lį ka­ti­ną Spo­tį, ku­ris mėgs­ta žais­ti de­tek­ty­vą ir vi­suo­met sten­gia­si iš­si­aiš­kin­ti, kas yra gė­lių va­zo­no ar va­zos dug­ne.

Šiuo me­tu džiau­giuo­si kuk­lia kam­ba­ri­nių au­ga­lų drau­gi­ja: ža­lio­mis ali­jo­šių laz­de­lė­mis (tu­ri šiek tiek spyg­liu­kų, to­dėl šei­mos de­tek­ty­vas jų ven­gia), bon­su, va­di­na­muo­ju šei­mos me­džiu, ke­le­tu kak­tu­sų. Duk­ra au­gi­na kak­tu­są var­du Si­gis Raukš­lė.

Ma­no su­pra­ti­mu, na­mai, ku­riuo­se nė­ra au­ga­lų, pa­na­šūs į be­to­ni­nes džiun­gles. Gė­lės ir ki­ti au­ga­lai be­to­ną ga­li tiek vi­zu­a­liai, tiek fi­ziš­kai su­šil­dy­ti.

Dėl au­ga­lų oras pa­si­da­ro šva­res­nis. To­dėl sun­ku su­pras­ti tuos žmo­nes, ku­rie ne­tu­ri au­ga­lų na­muo­se. Na, bet pa­sau­lis mar­gas, yra vi­so­kių žmo­nių. Tik­riau­siai tie, ku­rių na­muo­se vi­siš­kai nė­ra gė­lių, tu­ri tam sa­vų prie­žas­čių.

Aš as­me­niš­kai pri­klau­sau tai gru­pe­lei, ku­ri, jei­gu ne­tu­rė­tų pro­fe­sio­na­laus de­tek­ty­vo na­muo­se, pri­sis­ta­ty­tų pil­nas pa­lan­ges gė­lių.

– Ar ga­li­te sa­ky­ti, kad lai­kas, pra­leis­tas su šei­ma gam­to­je, yra pra­smin­giau­sias lai­kas?

– Taip, tik­ra tie­sa. Ap­skri­tai, ma­no su­pra­ti­mu, lai­kas, pra­leis­tas su šei­ma, yra pats pra­smin­giau­sias žmo­gaus gy­ve­ni­me. O jei­gu dar ir gam­to­je, kai vi­si at­si­pa­lai­da­vę, mė­gau­ja­si gam­tos spal­vo­mis, kva­pais, paukš­čių kon­cer­tais, ga­li­ma sa­ky­ti – to­bu­las de­ri­nys.

Gam­tos prie­globs­tis su­tei­kia ga­li­my­bę am­ži­nai sku­ban­čiam mies­to žmo­gui su­sto­ti, ap­si­žval­gy­ti, pa­si­gė­rė­ti gam­tos tei­kia­mais ste­buk­lais, įkvėp­ti gry­no oro pil­nais plau­čiais, įsi­klau­sy­ti ir iš­girs­ti sa­ve pa­tį.