Fi­liu­tė Ka­po­čie­nė: „Jei me­lo­di­ja ir žo­džiai ne­su­jau­di­na pa­ties at­li­kė­jo, tai ji ne­pa­lies ir klau­sy­to­jo šir­dies”

– Kad su­si­vok­tu­me, kas yra Du­bi­čiai, po­kal­bį pra­dė­ki­me nuo kai­mo biog­ra­fi­jos. Ji pa­žen­klin­ta įdo­mių įvy­kių: bu­vo­te po len­kais, pri­klau­sė­te Bal­ta­ru­si­jos Ro­dū­nios ra­jo­nui. Iš­li­ku­sia­me XIV am­žiaus įra­še „Kry­žiuo­čių ke­lių ap­ra­šy­mas“ nu­ro­do­ma: „Ten yra mies­tas ir pi­lis. Ke­liau­da­mas iš Vil­niaus į Gar­di­ną pail­sė­ti ir pa­me­džio­ti Du­bi­čiuo­se ap­si­sto­da­vo ku­ni­gaikš­tis Vy­tau­tas.

Kas iš to mies­to šian­dien yra li­kę Du­bi­čiuo­se? Ar kas nors juos šian­dien mies­tu pa­va­di­na? Aly­tiš­kiams ži­no­ma, kad tai vie­ta bai­da­ri­nin­kams, ku­rie pra­de­da ke­lio­nę Ūla, nuo jos aukš­tu­pio.

Pa­gal že­mė­la­pį, Dzū­ki­jos au­sy­je įsi­kū­ru­sių Du­bi­čių ka­pi­nė­se pa­lai­do­ti 1863 me­tų su­ki­li­mo da­ly­viai, jiems pa­sta­ty­tas pa­min­klas. Ko­kie pa­sa­ko­ji­mai iš tų lai­kų įvy­kių pa­sie­kė šiuos lai­kus?

– Du­bi­čiai iš­au­go ir su­kles­tė­jo ta­ry­bi­niais lai­kais, tuo­met vie­nu me­tu bu­vo dū­dų or­kest­ras, kai­mo ka­pe­la, te­at­ro stu­di­ja, cho­ras ir et­no­gra­fi­nis an­sam­blis. Kles­tė­jo ir pa­ra­pi­jos baž­ny­čia, nes, Bal­ta­ru­si­jo­je ma­siš­kai už­da­rius baž­ny­čias, ji ne­le­ga­liai ap­tar­na­vo Bal­ta­ru­si­jos pa­kraš­čio ti­kin­čiuo­sius. Per Sek­mi­nių at­lai­dus kai­mas vos pa­jėg­da­vo su­tal­pin­ti su­plū­du­sius ti­kin­čiuo­sius, pra­dė­da­vo ei­ti, va­žiuo­ti dar penk­ta­die­nį, kad gau­tų vie­tą kur pri­sig­laus­ti.

Da­bar­ti­niu me­tu Du­bi­čiai yra ge­ro­kai iš­tuš­tė­jęs Lie­tu­vos pa­kraš­čio kai­mas, ku­rio pra­ei­tį pri­me­na ka­ra­lie­nės Bo­nos pi­lia­kal­nis, Nar­bu­to su­ki­lė­lių ka­pas su pa­min­klu, ge­le­ži­nis kry­žius, žy­min­tis Nar­bu­to ir su­ki­lė­lių žu­vi­mo vie­tą.

Bai­da­ri­nin­kai kai­mo la­bai daž­nai ne­lan­ko, nes bu­vu­si vaiz­din­ga Ūlos at­kar­pa nuo Du­bi­čių iki Kriokš­lio kai­mo da­bar ne­la­bai pa­trauk­li, tai me­lio­ra­ci­jos pa­sek­mė.

– Šian­dien Du­bi­čių biog­ra­fi­ją įvai­ri­na­te Jūs, „Ne­ra­mios šir­dys“. Ko­kia jų at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja?

– Tie­siog vie­ną kar­tą sė­dė­jo­me ir pri­si­mi­nė­me sa­vo jau­nys­tę, mū­sų tė­ve­lių dai­nuo­tas dai­nas ir nu­ta­rė­me, kad mes no­ri­me ir­gi dai­nuo­ti ro­man­sus. Kaip ta­rėm, taip ir pa­da­rėm – 2013 me­tų lap­kri­tį įvy­ko mū­sų, „Ne­ra­mių šir­džių“, de­biu­tas. Kai­me vei­kia Du­bi­čių kul­tū­ros cen­tro fol­klo­ro an­sam­blis „Lakš­tu­cis“, ku­ris šie­met rug­sė­jį švęs 55-erių me­tų ju­bi­lie­jų.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te dai­na­vi­mą be mu­zi­kos, va­di­na­mą­jį a cap­pel­la?

– Dai­na­vi­mas a cap­pel­la ne­bu­vo iš anks­to nu­ma­ty­tas, tai įvy­ko sa­vai­me, mes ban­dė­me dai­nuo­ti pri­ta­riant akor­de­o­nui, mums pa­si­ro­dė, kad iš­ei­na ne taip jaut­ru ir sub­ti­lu.

– Tur­būt la­biau­siai mėgs­ta­te ro­man­sus. Kas svar­biau ro­man­se – žo­džiai ar me­lo­di­ja? O gal vis­ką le­mia at­li­kė­jų įvaiz­dis?

– Į re­per­tu­a­rą žiū­ri­me la­bai at­sa­kin­gai, nes ma­no­me, kad jei me­lo­di­ja ir žo­džiai ne­su­jau­di­na pa­ties at­li­kė­jo, tai ji ne­pa­lies ir klau­sy­to­jo šir­dies. To­dėl dai­nuo­ja­me tik tuos ro­man­sus, ku­rie mums pa­tin­ka.

Ma­no­me, kad vie­no­da an­sam­blie­čių ap­ran­ga ne­ati­tin­ka ret­ro dai­nų an­sam­blio dva­sios, to­dėl kiek­vie­na­me kon­cer­te „Ne­ra­mios šir­dys“ at­ro­do vis skir­tin­gai. Pa­pras­tai su­si­ta­ria­me dėl vie­no ar ke­lių ben­drų ak­cen­tų tam kon­cer­tui, sten­gia­mės reng­tis kuo įvai­riau.

– Ku­rį de­šimt­me­tį at­spin­di Jū­sų ap­ran­ga?

– Taip mo­te­rys ren­gė­si tar­pu­ka­riu, Sme­to­nos lai­kais.

– Vi­sos Jūs cha­riz­ma­tiš­kos, puoš­nios ir tur­būt vi­si Jū­sų at­lie­ka­mi ro­man­sai au­ten­tiš­ki? Kiek jų ži­no­te?

– Ži­no­me jų la­bai daug, mo­ka­me ge­rą pus­šim­tį, bet kiek­vie­nam kon­cer­tui pa­ren­ka­me re­tes­nius, ki­tų ne­gir­dė­tus, dai­nuo­tus mū­sų kai­mo žmo­nių ir, kaip jau sa­kiau, ku­rie mums pa­tin­ka. Daug ro­man­sų mo­kė­jo mū­sų tė­vai.

– La­bai gra­žus Jū­sų var­das. Ko­kie ki­tų dai­ni­nin­kių var­dai?

– To­kį var­dą man iš­rin­ko tė­vu­kas. Bu­vau an­tra mer­gai­tė šei­mo­je, gi­mu­si se­se­riai su­ka­kus sep­ty­ne­rius. Mo­čiu­tė pa­gal tė­tės li­ni­ją bu­vo pri­bu­vė­ja, ji tė­ve­liui pra­ne­šė ži­nią, kad su­lauk­ta ant­ros duk­ros, ji ma­nė, kad tė­tis lau­kė sū­naus, gal ne­bus toks links­mas, bet šis ma­ni­mi la­bai džiau­gė­si ir at­me­tė vi­sų šei­mos mo­te­rų siū­lo­mus var­dus, už­ra­šė Fi­liu­tė. Ku­ni­go gas­pa­di­nė bu­vo Fi­lo­me­na, bet ją vi­si Fi­liu­te va­di­no. Tai­gi ir ma­ne il­go­kai Fi­lo­me­na va­di­no. Bet kaip ta­pau sa­va­ran­kiš­ka, pa­sa­kiau, kad do­ku­men­tuo­se esu Fi­liu­tė, taip ma­ne ir va­din­ki­te. Tai ir pa­gar­ba ma­no tė­čiui.

Su ma­ni­mi dai­nuo­ja Ja­ni­na, Ma­ry­tė, Onu­tė, Ri­ta, Re­gi­na. Dar vie­nos mū­sų da­ly­vės kon­cer­te Aly­tu­je ne­bu­vo. Ri­mu­tė lai­ki­nai ne­dai­nuo­ja, ge­di tė­ve­lio.

– Ko­kią dai­na pri­skir­tu­mė­te prie hi­to, sim­bo­li­nio Jū­sų him­no? Gal jau esa­te iš­lei­du­sios kom­pak­ti­nę plokš­te­lę?

– Dai­nos, ku­rią ga­lė­tu­me lai­ky­ti sa­vo him­nu, ne­tu­ri­me. Aiš­ku, yra ke­lios dai­nos, ku­rios mie­liau­sios šir­džiai ir su ku­rio­mis sie­ja­ma daug gra­žių pri­si­mi­ni­mų, tai pir­mo­sios dai­nos, su ku­rio­mis pra­dė­jo­me an­sam­blio ke­lią.

Bu­vo ban­dy­mų iš­leis­ti kom­pak­ti­nę plokš­te­lę, bet dėl lė­šų sto­kos pla­nus te­ko ati­dė­ti, ieš­ko­me rė­mė­jų.

– Ar Du­bi­čiuo­se mo­te­rys dai­nuo­ja tie­siog sau dar­bus dirb­da­mos, kū­di­kius mig­dy­da­mos?

– Apie vi­sas Du­bi­čių mo­te­ris to pa­sa­ky­ti ne­ga­lė­čiau, bet an­sam­blie­čių tai, ga­li­ma sa­ky­ti, gy­ve­ni­mo bū­das.

– Da­bar ne­pri­si­me­nu kas, apie Du­bi­čius yra pa­sa­kęs: „To­kie kai­mai įsi­ra­šo mums į šir­dis.“ Kai­mo tra­di­ci­joms at­si­da­vu­sių as­me­ny­bių Du­bi­čiuo­se yra daug?

– Tik­rai taip, nes pa­ben­dra­vus su kai­mo žmo­gu­mi, ne­pa­mir­ši jo nuo­šir­du­mo.

Sten­gia­mės ne­pa­mirš­ti sa­vo tra­di­ci­jų, pa­pro­čių.

– O kaip su ta Bal­ta­ru­si­jos sie­na yra: tur­būt ne vie­no ten li­ko ka­pai ar­ti­mų žmo­nių, gal ir drau­gai gy­ve­na, gi­mi­nės, įsi­gei­dęs juk ne­nu­ei­si. Gal kaip pa­sie­nio gy­ven­to­jai, tu­rė­ję is­to­ri­nių są­sa­jų, tu­ri­te ir da­bar iš­skir­ti­nių pri­vi­le­gi­jų?

– La­bai daug mū­sų kai­mo šei­mų gi­mi­nių, drau­gų gy­ve­na Bal­ta­ru­si­jo­je, taip pat yra ar­ti­mų­jų ka­pai: lie­tu­vių Bal­ta­ru­si­jo­je, bal­ta­ru­sių Lie­tu­vo­je. Du­bi­čiuo­se ma­no tė­tės šak­nys, ma­my­tė ati­te­kė­jo iš Bie­liū­nų, jos gim­ti­nė šian­dien jau užu sie­nos. Tie, kas tu­ri gi­mi­nių ar ka­pų Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­ny­je, du kar­tus per me­tus ga­li pa­si­nau­do­ti ne­kai­nuo­ja­ma vi­za.

– Tai pa­sie­ny­je gy­ven­ti įdo­miau ar sun­kiau, su­dė­tin­giau?

– Gy­ven­ti sau­giau, nors Va­rė­na ir po­li­ci­ja to­li – 33 ki­lo­met­rai, bet mus sau­go Du­bi­čių Alek­san­dro Ba­raus­ko pa­sie­nio už­kar­dos pa­sie­nie­čiai, į ku­riuos ga­li­me kreip­tis pa­gal­bos. Su­dė­tin­giau ta pras­me, kad nu­trū­ko kai­mo ry­šiai su Bal­ta­ru­si­jos pu­se ir pa­sie­nio zo­no­je uo­ga­vi­mui ir gry­ba­vi­mui rei­ka­lin­gi lei­di­mai bei as­mens do­ku­men­tai.

– Ką da­bar ren­ka­te sa­vo ši­luo­se? Gal iš­skir­ti­nius vais­ti­nius au­ga­lus, gal la­bai de­ra gry­bai, o gal bai­da­ri­nin­kų pa­lik­tas šiukš­les?

– Nors mes to­lo­kai nuo Čep­ke­lių rais­to, bet kai­mą su­pa ke­li už­akę eže­rai ir ne­ma­žai rais­tų, tad span­guo­lių ir mė­ly­nių pa­kan­ka. Vais­ta­žo­lių rin­ki­mas bu­vo pa­pli­tęs ta­ry­bi­niais lai­kais ir bu­vo svar­bus pa­pil­do­mas du­bi­čiš­kių pa­ja­mų šal­ti­nis. Ba­ra­vy­kais ne­la­bai ga­li­me pa­si­gir­ti, bet vo­ve­rai­čių bū­na, tik šie­met la­bai trūks­ta lie­taus.

– Li­nus, ka­na­pes au­gi­na­te? Gal ir keis­tai klau­siu, bet mo­te­ris iš Rud­nios yra man pa­sa­ko­ju­si, kad šios kul­tū­ros jų šei­mas gel­bė­ju­sios nuo ba­do.

– Ne­au­gi­na­me mes nei li­nų, nei ka­na­pių. Du­bi­čiuo­se, kaip tik­ri dzū­kai, au­gi­na­me gri­kius, juk nuo se­nų lai­kų pas dzū­kus pa­grin­di­nė kul­tū­ra bu­vo gri­kiai.

– Ma­ša­lai Jū­sų se­niū­ni­jo­je, ku­ri miš­kin­ga, tur­būt ak­ty­ves­ni ne­gu mies­te­liuo­se?

– Ma­ša­lais ir uo­dais tik­rai ga­li­me pa­si­gir­ti, jau ko tu­ri­me, tai tu­ri­me. Bet ga­li­me ir pa­si­džiaug­ti, kad šie­met jų ne­įpras­tai ma­žai.

Pa­bai­ki­te sa­ki­nį: Du­bi­čiai tur­tin­gi der­lin­gų pu­šy­nų, gar­sios is­to­ri­jos, iš­li­ku­sios uly­tė­lės, dai­ni­nin­kių...

...gra­žė­jan­čių so­dy­bų, nuo­šir­džių ir vai­šin­gų du­bi­čiš­kių.

– O pa­čiai pa­bai­gai, pa­pa­sa­ko­ki­te įdo­mią is­to­ri­ją, nuo­ty­kį iš sa­vo kai­mo.

– Se­niau vi­si vy­rai žie­mos čė­su pa­si­šė­re gy­vu­lus su­sring­da­vo kor­tom pa­lošt. Vie­nas vy­ras ei­da­vo šert la­bai vė­lai, kai vi­si jau kor­ta­vo­da­vo ir tu­rė­da­vo jo laukt, kol jis pa­si­šers. Vie­nų kar­tų jie nu­ta­rė pa­mo­kyc, kad ai­tų šerc, kol dar švie­su. Jie pir­mi nu­a­jo į kluo­nų, kur bu­vo šie­nas, pa­ska­vo­jo. Kap ata­jo tas vy­ras paimc šie­no, jie grie­bė jį – vie­nas už vie­nos ran­kos, ki­tas už ki­tos ir tem­pia, tas vy­ras rė­kia, o jie ne­pa­lai­dzia. Jau kap iš­trū­ko, at­bė­go be dū­ko pas vy­rus ir rė­kia: vy­rai pas ma­ni kluo­ni vel­nias. No­rė­jau šie­no paimc, tai kap grie­bė už ran­kų ir tem­pė, ale šep tep iš­trū­kau. Vy­rai juo­kias ir sa­ko, va kap tau aic nak­ciu šarc gy­vu­lius, kap vel­niai jau ka­ra­liau­na. Tų va­ka­rų li­ko ne­šar­ci gy­vu­liai, bet nuo to čė­so gy­vu­liai bu­vo pa­šar­ci dar švie­su.

Man ši­tų pokš­tų pa­po­ri­no ma­no tė­vu­lis Bro­nius Jo­nys.

O iš Du­bi­čių is­to­ri­jos: tai kaip per ka­rą du­bi­čiš­kių na­mai bu­vo su­bom­bar­duo­ti, o žmo­nės bu­vo su­va­ry­ti į baž­ny­čią ir už­da­ry­ti, ir mė­tė bom­bas ant baž­ny­čios, nors bom­bos spro­gi­nė­jo, bet baž­ny­čia ne­už­si­de­gė. Vo­kie­čiai iš­si­gan­do, kad čia kaž­kas ste­buk­lin­go. Da­bar baž­ny­čio­je, bo­bin­čiu­je, virš du­rų pa­ka­bin­tas kry­žius, ku­ris yra pa­da­ry­tas iš bom­bų ske­vel­drų, kaip pri­mi­ni­mas, kad mū­sų baž­ny­čio­je yra Ste­buk­lin­go­ji Jė­zaus Na­za­rie­čio sta­tu­la, ku­rią mels­da­mi žmo­nės li­ko gy­vi.