Alytaus moterų krizių centras konsultuoja ir vyrus

Smurtas artimoje aplinkoje dažnai pasislepia už uždarų namų durų.  Alytaus miesto moterų krizių centras jau 26-erius metus yra ta vieta, kurioje sulaužoma baimės tyla, čia moterys atranda jėgų pradėti gyvenimą iš naujo. 

Su realia smurto situacija regione, pagalbos keliais į saugų gyvenimą ir besikeičiančiomis tendencijomis supažindina Alytaus moterų krizių centro direktorė Irma TREINAVIČIENĖ ir Specializuoto pagalbos centro konsultantė, viena iš organizacijos steigėjų Janina ZAGURSKIENĖ. 

Pagrindiniai keliai, atvedantys į centrą

„Didžioji dalis nukentėjusių asmenų į Alytaus moterų krizių centrą patenka po kritinių įvykių, kai į namus tenka kviesti pareigūnus, kurie įvertina situaciją, užpildo specialią anketą ir pati sistema automatiškai mums siunčia pranešimą, jog buvo kviesta policija ir galbūt reikalinga pagalba. Būtent policija išlieka pagrindiniu keliu, sujungiančiu smurtą patiriantį žmogų su profesionalia pagalba. Gauname pranešimų iš greitosios medicininės pagalbos centro, socialinių paslaugų centro, vaiko teisių specialistų, kurie įtaria, kad namuose gali būti smurtaujama. Kreipiasi žmonės ir asmeniškai, ieškodami saugaus prieglobsčio, teisinės pagalbos ar psichologinės paramos. Nemažai jų mums jau būna žinomi iš ankstesnių susitikimų. Apskritai besikreipiančiųjų daugėja, bet žmonės vis dar bijo patys kreiptis pagalbos, yra ir laukiančių, kad kažkas ateis ir už juos išspręs problemas. Nors esmė tokia, kad ir bijodamas asmuo ieško pagalbos, jis ją ir gauna. Dažnai – visą nemokamą paketą“, – teigia centro vadovė I. Treinavičienė.

„Labai svarbu savo klientus matyti, girdėti, suteikti pagalbą“, – vadovę papildo J. Zagurskienė.

Didžiausias priešas – baimė dėl nestabilumo

Pasak centro darbuotojų, kelias į saugų gyvenimą prasideda nuo vieno žingsnio, tačiau didžiausias iššūkis nukentėjusiems – įveikti nežinomybės baimę. „Priimti sprendimą palikti smurtautoją moterims trukdo baimė dėl ateities. Didžiausias stabdys – finansinis ir socialinis nestabilumas. Jos kasdien sau kelia slegiančius klausimus: „Kur aš gyvensiu?“, „Iš ko išlaikysiu vaikus?“, „Kaip susidorosiu su aplinkos spaudimu?“. Šis neužtikrintumas dažnai priverčia aukas grįžti į pavojingą aplinką, renkantis pažįstamą skausmą vietoje visiškos nežinomybės. Siekdamas padėti įveikti šias baimes, krizių centras dirba pagal aiškią metodiką. Pirmasis ir svarbiausias žingsnis – duoti susigaudyti, kad taip gyventi nėra norma. Tai, kas vyksta, prilygsta nusikaltimui. Kai žmogus suklūsta, pradeda galvoti, o ką toliau daryti, tada mes galime dėlioti individualaus saugumo planą: dažniausiai reikalinga rami aplinka, ypač jei kreipiamasi su vaikais, suteikiama psichologo pagalba, jei reikia – teisininko. Juk centro tikslas – ne tiesiog suteikti laikiną stogą virš galvos, bet sugrąžinti moteriai tikėjimą savo jėgomis. Per psichologines konsultacijas, teisinę pagalbą ir socialinių įgūdžių ugdymą moterys mokomos priimti savarankiškus sprendimus, susirasti darbą ir kurti stabilų, nepriklausomą gyvenimą nuo nulio“, – veiklos spektrą praskleidžia I. Treinavičienė.

Keičiasi smurto formos ir nukentėjusiųjų veidas

Vadovė pastebi, kad visuomenė pamažu pradeda atpažinti ne tik fizinį smurtą. Vis dažniau kalbama apie kitas, giliai traumuojančias smurto formas: psichologinį spaudimą, ekonominę kontrolę, izoliaciją nuo artimųjų. Šios formos nepalieka mėlynių ant kūno, tačiau visiškai sugriauna žmogaus asmenybę. Pastaruosius metus specialistai Alytaus apskrityje fiksuoja dar vieną, itin jautrią naujieną – ryškėjančius seksualinio smurto atvejus, glaudžiai susijusius su vaikų išnaudojimu artimoje aplinkoje. J. Zagurskienės pastebėjimu, tai tema, kuri ilgus dešimtmečius buvo laikoma didžiausiu tabu, paslėptu po baimės, gėdos ir šeimos paslapčių sluoksniais. Šių atvejų fiksavimas nebūtinai reiškia, jog nusikaltimų staiga padaugėjo – tikėtina, kad visuomenė ir nukentėjusieji pagaliau pradeda apie tai viešai kalbėti. 

Ryškėja dar viena drąsėjanti tendencija – pagalbos vis dažniau kreipiasi ir vyrai. „Tai rodo, kad po truputį griūva visuomenės stereotipai, jog vyrai negali būti aukomis arba kad ieškoti pagalbos yra silpnumo ženklas. Smurtas neturi lyties, todėl centro durys ir profesionali pagalba yra atviros kiekvienam, patiriančiam gniuždantį elgesį“, – sako Irma. 

Ko gero, viena jautriausių  smurto artimoje aplinkoje formų – suaugusių vaikų ir anūkų agresija prieš savo tėvus ar senelius. Janina dalijasi pavyzdžiu iš centro praktikos. Gražiame name gyvenanti senjora, kuriai jau per 90 metų,  centro darbuotojams guodėsi dėl replikų, kad per ilgai užsibuvo šiame pasaulyje. Tokie žodžiai, tariami artimiausio žmogaus, tampa lėtu dvasiniu gniuždymu. Tai rodo, kad smurtas ne visada slepiasi socialinės rizikos šeimose ar asocialioje aplinkoje – jis gali klestėti ir už gražiausių, pasiturinčių namų fasadų.

Alkoholio vartojimas išlieka vienu dažniausių katalizatorių, išprovokuojančių ūmų smurtą. Neretai įvykio vietoje pareigūnai abiem sutuoktiniams nustato sunkų girtumą. Tokiose situacijose išryškėja paradoksali tendencija: sutuoktiniai stebisi ir piktinasi, kad į jų namus buvo iškviesta policija. Jie tikina, kad „nieko baisaus neįvyko“, o emocijų protrūkį vadina tiesiog garsesniu pasikalbėjimu: „Kaimynai nesuprato, išgirdo triukšmą ir iškvietė policiją“. Nors iškvietime fiksuotas vieno iš jų telefono numeris.

Nematomos sistemos kliūtys

Sprendimas išeiti iš smurtinių santykių niekada nebūna lengvas ar greitas procesas. Auka dažnai susiduria su itin sudėtingu psichologiniu ir teisiniu labirintu. Apsisprendimą dažnai sunkina ir  sisteminės kliūtys. „Kai įvyksta konfliktas, įsijungia daug įstaigų. Moteris gauna dar didesnį krūvį: tenka lankytis pas psichologus, kartais ir vaikus vesti, žinias gilinti pozityvios tėvystės mokymuose, jei ji dar mama ir dirbanti, jeigu dar keli vaikai su savo būreliais, dienotvarkėmis, tai tenka be galo didelė našta moteriai. O tuo metu smurtautojas vyras dirba ir „neturi laiko“, kadangi visos šios paslaugos jam tik rekomendacinio pobūdžio“, – sisteminius trūkumus akcentuoja I. Treinavičienė.

Pasidomėjus, kokie yra sėkmės rodikliai moterų krizių centro veikloje, vadovė atitarė, kad jau didelė sėkmė ir pasiekimas, kad žmogus priima psichologo, teisininko pagalbą, ieško galimų sprendimų O absoliuti sėkmė – kai žmogus pakeičia savo gyvenimą. Centro darbuotojos dalijosi prisiminimais apie moteris, kurios į centrą atvyko visiškai palaužtos, praradusios savigarbą ir neturėdamos jokių pragyvenimo šaltinių. Šiandien šios moterys – neatpažįstamos. Padedamos centro specialistų, jos sėkmingai susirado darbus, išsinuomojo būstus ir pačios išlaiko savo vaikus. Kiekviena tokia istorija tampa gyvu pavyzdžiu kitoms, kad krizių centro durys yra pradžia į orų ir ramų rytojų. Jos jau siūlosi padėti kitoms.

Kaip darbuotojos išlaiko emocinę sveikatą?

Kasdienis darbas su svetimu skausmu, baimėmis ir giliais išgyvenimais reikalauja milžiniškų emocinių išteklių. Paklausta, kaip pačioms Alytaus miesto moterų krizių centro darbuotojoms pavyksta išvengti perdegimo ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą, vadovė Irma neslepia – tai iššūkis. 

Išlaikyti emocinę sveikatą komandai padeda griežtas profesinių ribų nubrėžimas, reguliarios supervizijos su išorės psichologais ir gebėjimas palaikyti viena kitą kolektyve. Didžiausias jų variklis ir emocinis atpildas – matyti realius, teigiamus pokyčius klientų akyse.

Kokia būtų šios publikacijos reziumė? „Tebūna padrąsinimas. Kartais žmogus galvoja, kad jis per silpnas pakeisti savo gyvenimą. Mes jam atsakome – jei jūs dabar išgyvenate tokiomis sąlygomis, tai esate labai stiprus žmogus. O darydami mūsų specialistų nurodomus žingsnius, jūs pajusite daugiau stiprybės. Ir visada atsiras tų, kurie jums padės, palaikys, nevertins ir nesmerks. Tik pradėti reikia nuo vidinio pajautimo, minčių, tada fizinius žingsnius žengti bus daug lengviau“, – ramiu balsu dėsto I. Treinavičienė, Alytaus miesto moterų krizių centro direktorė.

VIDEO. INTERVIU SU CENTRO VADOVE I. TREINAVIČIENE: