Kardinolas Sigitas Tamkevičius: „Alytus mano gyvenime užima labai svarbią vietą, čia žengiau kunigiškos tarnystės pirmuosius žingsnius“

– Laukiant Kalėdų dažnas iš mūsų peržvelgiame nueitą  savąjį gyvenimo kelią. Gerbiamas Kardinole, leiskite Jus sugrąžinti į vaikystę, į Seirijų apylinkes, kurios pačios gamtos apdovanotos gražiu kraštovaizdžiu. Buvote jauniausias iš keturių tėvų, ūkininkų augintų sūnų. Ar dar menate bombonkių-paduškėlių skonį, ar duonos, cukraus ir vandens mutinio nepasiilgstate? Kaip dažnai Jums tenka lankytis Dzūkijoje? Ar gimtosios pamiškės vietos dar atpažįstamos?

– Mano šeima nebuvo turtinga, bet joje didžiausias turtas buvo tikėjimas. Kasdien vakarais visi melsdavomės, o sekmadienį dalyvaudavome Krikštonių bažnyčioje švenčiamose Mišiose. Tėveliams už paveldėtą tikėjimą esu labiausiai dėkingas. Kadangi buvome neturtingi, tai mutinys iš duonos ir cukraus, o dar dažniau iš duonos ir sacharino buvo didžiausias skanėstas, o bambonkių nusipirkdavau tik per šventes.

Dabar retokai aplankau tėviškę, dažniausiai per Marijos Ligonių sveikatos atlaidus.

– Kokios buvo Jūsų Kūčios, Kalėdos? Kokias tradicijas puoselėjo gausi šeima? 

–  Per Kūčių vakarienę tėvelis visiems padalindavo kalėdaičius: sveikindavome vieni kitus ir valgydavome Kūčių vakarienę. Ši vakarienė būdavo labai kukli: man labiausiai patikdavo aguonpienis su kūčiukais, kuriuos vadinome šližikais.

– Šiandien visur įnešamos naujovės. Religinėse šventėse irgi. Net ir Kūčių vakarienei jau gaminami mėsiški valgiai. Kaip vertinate tokius pokyčius?

– Natūralu, kad atsiranda naujovių, tik ne visos jos sveikintinos. Kieno užgesęs tikėjimas, tie dažniausiai pasirenka ir ne visai su Kūčiomis suderinamus dalykus, kaip ir mėsiškus valgius ar net alkoholį.

– Kokiose veiklose dalyvavote jaunystėje ieškodamas savojo kelio?

– Vaikystėje man pati įdomiausia veikla buvo patarnavimas Mišiose. Anksti pradėjau skaityti knygas, taip pat ir religinio turinio. Šios knygos paskatino pasirinkti dvasininko kelią – atrastomis tiesomis norėjosi dalintis su kitais. Mokydamasis vidurinėje mokykloje daug sportavau, bet didžiausia svajonė buvo tapti kunigu.

– Viename pokalbyje esate sakęs, kad prarasti tikėjimą ir meilę yra pati didžiausia žmogaus nelaimė. Ar šiandien irgi tą pakartotumėte?

– Tikėjimas į Dievą ir meilė yra pačios brangiausios dovanos, laimingas žmogus, kuris šias dovanas turi. Žmogaus pasaulyje yra reikalingos ir medžiaginės vertybės, bet nebūtina jų daug turėti. Tuo tarpu tikėjime ir meilėje reikia nuolat augti ir kuo labiau mūsų širdyje šios vertybės įsitvirtina, tuo labiau būname laimingesni.

– Leidžiant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ teko dirbti su daugybe žmonių. Tikriausiai su kai kuriais ir susitikti šio istorinio leidinio 50-ečio šventėse? Kokios mintys užplūdo?

– Leidžiant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ šalia savęs turėjau nemažą būrį labai gerų, Dievą ir Tėvynę mylinčių žmonių – kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių. Man šie žmonės buvo tiesiog Dievo dovana, nes jais galėjau visiškai pasitikėti ir remtis. Kai kurie iš šių žmonių jau yra iškeliavę pas Viešpatį, bet per „Kronikos“ 50-metį patys svarbiausieji talkininkai dar buvo šalia.

– Apskritai didžioji dalis Jūsų gyvenimo prabėgo didelėje įtampoje. Nepalūžote. Ką iškęsti, prieš ką atsilaikyti buvo sunkiausia? Kas Jus įkvepia ir suteikia dvasinės stiprybės?

– Didžiausia įtampa buvo 1972 – 1983 metais leidžiant „Kroniką“, nes Damoklo kardas buvo nuolat virš galvos, o pats sunkiausias laikotarpis – pusmetis KGB kalėjime, kai tardytojas bandė iš manęs išgauti reikalingų atsakymų. Ačiū Dievui, kad nieko jiems naudingo nepasakiau: už tai gavau „premiją“ – dešimt nelaisvės metų. Pačiais sunkiausiais gyvenimo metais visuomet rėmiausi ne į save, bet į Dievą ir tai suteikdavo jėgų pakelti bet kokius sunkumus.

– Ką Jums reiškia kunigystė? Kada jautėtės laimingiausias?

– Dėkoju Dievui, kuris įkvėpė mintį rinktis kunigystę, todėl jei reikėtų iš naujo rinktis gyvenimo kelią, nesvyruodamas rinkčiausi tik kunigystę. Perėjau visas dvasiškio pakopas nuo parapijos vikaro, klebono, vėliau vyskupo, arkivyskupo ir kardinolo: laimingiausias jaučiausi, kai buvau eilinis kunigas. Tuomet arčiausiai žmonių buvau: aš juos mylėjau, o jie mylėjo mane.

... 

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje, jį įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais). 

Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“. 

Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus). 

Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.