Vytauto Brazdžiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais Dzūkijoje

 Alytaus kraštotyros muziejuje vyko konferencija „Mažųjų istorijų svarba regiono tapatybės formavimuisi“, kuri papildė  šiuo metu veiksiančią parodą „Į svečius pas alytiškius“. Joje pasakojamos konkrečių alytiškių šeimų istorijos, iš kurių ir susideda regiono, miesto tapatybė. Čia peršasi Jurgio Kunčino žodžiai: „Miesto šaknys, mano šaknys“. Konferencijos muziejininkai dalijosi savo ieškojimų patirtimis, renkant medžiagą parodai. Vienas iš paliestų herojų – Vytautas Brazdžius ir jo šeima. Beje, dokumentuose ir šeimoje Vytautas vadinamas Vitaliu.  

Kilęs iš Panevėžio rajono Lopinių kaimo, bet nuo 1929 metų įsikūręs Alytuje, V. Brazdžius paliko gilų pėdsaką miesto gyvenime. Tai vienas pirmųjų profesionaliosios keramikos atstovų Lietuvoje, mokytojas, visuomenininkas. Jo dukra Eglė Brazdžiūtė-Bylaitienė dirbo žemėtvarkininke, bet taip pat yra menininkė tapytoja. Galbūt per drąsu teigti, kad V. Brazdžiaus pavardė yra plačiai žinoma jaunesnės kartos gyventojams, bet kai kurie senieji alytiškiai dar pamena arba bent yra girdėję apie ekscentrišką, mokinių mylimą tarpukario Alytaus gimnazijos piešimo mokytoją, keramiką keistuolį. V. Brazdžiaus namas Įgyvendinant parodos idėją pakviesti lankytojus į svečius pas alytiškius, reikėjo išsiaiškinti kur, kada ir kaip gyveno mūsų herojai ir „pastatyti jiems namus“. Tuo tikslu teko apsilankyti pas V. Brazdžiaus anūką Audrių Bylaitį,  kuris gyvena naujame name, pastatytame senelio sklype. Toje vietoje kažkada stovėjo medinis keramikos dirbtuvių pastatas.  V. Brazdžiaus autentiško namo nuotrauka išliko tik 1939 metų leidinyje „Alytus“.  XX a. 4-ajame dešimtmetyje mokytojas buvo gavęs didelį sklypą vasarviečių rajone, M. K. Čiurlionio ir A. Baranausko gatvių kampe, kur pasistatė naują, modernų namą, su dviem atvirais balkonais, tvorelėmis, puoštomis tautiškais ornamentais.  Iš A. Bylaičio sužinojome įdomių dalykų apie senelio namą: statyba buvo baigta 1934 m. (vidinėje laiptinėje rasti tai liudijantys skaitmenys), namas buvo pastatytas tam laikmečiui neįprastu būdu – naudojant karkasinę konstrukciją. Sienų paviršius buvo aptinkuotas, todėl namas iš išorės atrodė kaip mūrinis.  Deja, Brazdžių namas ne visada priklausė šeimininkams. 1940 m. sovietų valdžia jį nacionalizavo, šeimininkui palikdama tik vieną kambarį. Kai 1956 m. V. Brazdžius grįžo namo po dešimties metų lagerio ir tremties, name buvo apgyvendinti svetimi žmonės, net dirbtuvėse buvo įkurdintos šeimos.

 Vėliau, jau po V. Brazdžiaus mirties, iš namo iškėlus gyventojus, valdžia leido našlei Mikalinai Brazdžiuvienei už didelę sumą išsipirkti savo pačios namus. Bet atgautas turtas šeimai daug džiaugsmo nesuteikė. Neprižiūrėtas namas nuo drėgmės buvo supuvęs ir V. Brazdžiaus anūkui neliko kitos išeities kaip tik jį nugriauti (XX a. 9 deš.). Vėliau A. Bylaitis toje pačioje vietoje, ant senų pamatų, pastatė naują namą. Iš autentiško senelio namo išsaugoti liko tik langai pirmame aukšte, o kieme – vienintelė obelis.   

Keramiko kūrybinis palikimas

 Išlikusių V. Brazdžiaus kūrinių nėra labai daug, bet enciklopedijose kartojamas teiginys, kad kūrybinis palikimas išsklaidytas arba sunaikintas, kad kūrinių turi tik Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, nėra visiška tiesa. 

Vien Alytaus viešose erdvėse galime matyti V. Brazdžiaus kūrinius: dvi lauko vazas Alytaus kraštotyros muziejaus prieigose; pakabintus indus šventintam vandeniui su Kristaus veidu Šv. Angelų Sargų bažnyčioje; Lietuvos ir Alytaus rajono herbus ant Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos fasado; baltojo molio mozaiką Vytis ant Kurnėnų mokyklos bokšto. Alytaus muziejuje yra saugomi penki V. Brazdžiaus kūriniai: dvi keramikinės vazos, mergaitės biustas, Kristaus veido bareljefas ir betoninė šiukšlių dėžė, sukurta specialiai Alytaus miestui. 

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje šiuo metu yra vienas V. Brazdžiaus kūrinys – skulptūra „Klumpantis arkliukas“, kurį identifikavo V. Brazdžiaus kūrybą tyrinėjusi rinkinio kuratorė Beta Šneliūtė. Keramikos dirbinių turi išsaugojusi ir menininko šeima. V. Brazdžiaus kūrinių pėdsakais Renkant medžiagą parodai, gilinantis į turimą informaciją, kilo ir neatsakytų klausimų bei nudžiugino keletas atradimų. 

Štai parodoje eksponuojamas iš gipso išlietas Kristaus veidas, pasirodo, turi analogą – toks pats bareljefas yra ant paminklo Bronytei Šeštokaitei kapinėse Savanorių gatvėje, Alytuje. Taigi turime dar vieną V. Brazdžiaus darbą. Be to, yra žinoma, kad grįžęs iš tremties V. Brazdžius Merkinėje pagal užsakymus taisė, gamino paminklus ir jų detales. Net J. Kunčinas knygoje yra rašęs: „V. Brazdžius ne vienai parapijai buvo prilipdęs apsčiai šventųjų“.

 Alytaus kapinėse ant paminklų ir šiandien galime pastebėti iš metalo lietas plaketes su Kristaus ar Šv. Mergelės Marijos galvomis. Autorystės aptikti nepavyko. Gal atsilieps alytiškiai, turintys informacijos apie jų atsiradimą?  

Muziejininkams naujiena tapo ir paveikslas, kurį parodė alytiškis Juozas Balčiūnas. Tai – pagal garsiąją lenkų dailininko Jano Stykos drobę „Vytauto priesaika“ nutapytas darbas (84x125 cm). Kaip teigia savininkas,  paveikslo autorius yra V. Brazdžius. Pono Juozo liudijimu, jo tėvukas, Julius Balčiūnas, buvo pažįstamas su V. Brazdžiumi ir net draugavo. Juozas iš vaikystės prisimena, kad dailininkas užeidavo pas tėvuką į svečius, kartais ir čėrką padarydavo. Tėvukas yra sakęs, kad tai V. Brazdžiaus paveikslas. Galima daryti prielaidą, kad autorius paveikslą padovanojo bičiuliui Juliui Balčiūnui, o šis kaip palikimą paliko sūnui Juozui.  

Atsiminimuose – su varna ant peties

 Šiais metais prieš parodą aplankyta V. Brazdžiaus dukra E. Bylaitienė dar kartą prisiminė savo tėvo gyvenimo fragmentus, pasakojo apie jo norą padėti žmonėms, maištingą prigimtį, pomėgį pokštauti: „Jis prigalvodavo visokių dalykų. Toks neramus buvo. Eidavo į miestą, mėgo aiškintis.“ Garsiai reikalavo nukabinti to šėtono (Josifo Stalino) portretus įstaigose. Kartą pasiskolinęs arklį jodinėjo po miestą. Žmonėms susidomėjus ką jis veikia, atsisėdo ant arklio atbulas, paėmė arkliui už uodegos ir sako: „Sėskit į kabiną“.  

Atsiminimais apie V. Brazdžių ir jo prijaukintą varną pasidalijo ir alytiškė Aldona Marcinkevičienė. Ji, dar mokinė būdama, V. Brazdžių sutikdavusi M. K. Čiurlionio gatvėje: „Sutikdavom vaikščiojantį su varna ant peties. Su ta varna jis kalbėdavosi. Sakydavo: „Varna, varna“. Ji atsakydavo: „Kar, kar“. Jis vilkėjo ilgą, šviesų lietpaltį. Dėvėjo šviesią skrybėlę. Nešiodavosi odinį portfelį. Eidavo neskubėdamas, lėtais žingsniais. Eisena iškilminga. Gal bijojo varną pabaidyt…“  

Knyga apie Braždžių šeimą 

Konferencijos metu buvo pasidalinta dar viena gera žinia – A. Bylaičio dėka muziejus įsigijo dvi naujas knygas pavadinimu „Antano ir Onos Braždžių šeima“. Tai 2024 metais išleistas didelės apimties, dviejų tomų leidinys apie Braždžių giminę: V. Brazdžiaus tėvus, jų vienuolikos vaikų, vaikaičių ir provaikaičių šeimas, tarp kurių nemaža žinomų Lietuvos asmenybių. Plačios Biržų krašto giminės atstovų pastangomis į šias knygas sudėta genealoginė medžiaga, atsiminimai, publikacijos, daugybė nuotraukų. Knygų sudarytojas – Rimantas Bėčius, V. Brazdžiaus sesers Onos anūkas. 

 Muziejininkė Vilmantė Petrusevičienė