Alytaus ambasadorė Anglijoje: „Miestas turi būti šviesus“ (5)

Gin­tau­tas KNIUKŠ­TA
Alvija
Alvija Černiauskaitė, Londono lietuvių bendruomenės vedlė, siūlo mums, alytiškiams, surašyti strateginį planą iki 2050-ųjų metų ir patiems nuspręsti, koks Alytus turėtų būti.

„Mano gimtasis Alytus palieka pilko, tamsaus miesto įvaizdį, jeigu jį, pavyzdžiui, lygintume su Druskininkais, kuri gyvena kelis kartus mažiau žmonių. Norisi judresnio, gaivesnio miesto. Pasigendu savivaldybės, vietos politikų iniciatyvų“, – sako miesto ambasadorė Jungtinėje Karalystėje ir Londono lituanistinio darželio-mokyklos „Obelėlė“ vadovė A. Černiauskaitė.

Alvija Alytuje baigė vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete įgijo taikomosios fizikos ir edukologijos bakalauro, o viename iš Londono universitetų – ir magistrės laipsnį.

„Išvažiavau iš Lietuvos trumpam, o sėdžiu Londone jau dvidešimt metų, dirbu Jungtinėje Karalystėje geležinkelių srityje. Kiek čia tos kelionės, skrydis trunka vos dvi su puse valandos“, – pradėjo pokalbį Alvija. Ji, pasirodo, išmano ir metro reikalus, bet Vilniuje jo statyti nepataria – per mažai gyventojų.

Kaip Londone lietuviai sutaria? „Labai įvairiai. Kaip ir čia, gimtinėje. Tiesiog mažas Lietuvos kampelis iškeltas į svetimą šalį. Statistika rodo, kad Londone gyvena trys tūkstančiai lietuvių, tačiau šis faktas neatspindi tikrovės. Yra žmonių, kurie gimė JK, turi tik britų pilietybę, bet mes vis tiek juos laikome lietuviais. Daug lietuvių Londone sulaukia ir anūkų, o juk buvo atvažiavę tik trumpam... Visiems čia užtenka veiklos, kiekvienas gali surasti savo gyvenimo kelią“, – pasakojo Alytaus ambasadorė.

Alvija pastebėjo, kad po Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos daug kas šioje šalyje pasikeitė. Dalis lietuvių sugrįžo namo, nes brangiau tenka mokėti už mokslą – Lietuva priskiriama prie trečiųjų pasaulio šalių.

Paklausta, ar ji pati su šeima nežada sugrįžti į Alytų, Alvija tik nusišypso ir atvirauja, kad ji nejaučianti, jog dvidešimt metų gyvena svetimoje šalyje – dar nebuvo dienos, kad ji negalvotų ar nors trumpam pamirštų gimtąjį Alytų, kurį per metus aplanko 7–8 kartus.

Alvijos šeima – lietuviška, kartu su būsimu vyru, dzūku,  mokėsi Likiškėlių mokykloje, kartu trumpam išvažiavo į Londoną, o po pusantrų metų susituokė. Sūnui Adrijui jau aštuoniolika, dukrai Emilijai – penkiolika, o kai Alvija laukėsi Sofijos, ji lankėsi Vatikane.

Vietinis kunigas tuomet pranašavo: jeigu gims sūnus, bus Dievo tarnas. O paklaustas, ar būtų kūdikiui suteikta Vatikano pilietybė, jeigu jis gimtų dabar, čia, šioje šalyje, su šypsena atsakęs: „Ne, spėtume Jus išvežti į Italiją“...

Kunigo pranašystės neišsipildė, gimė dukra, o sesei vardą sugalvojo brolis, net neįtardamas, kad Sofija buvo tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona.

Prieš Kalėdas Alvija lankė vienišus senelius įvairiuose Lietuvos regionuose, jiems dovanojo smagų lauknešėlį. Tą akciją organizuoja nuo 2020 metų, anksčiau ji džiugindavo vaikų širdeles, o dabar lanko tuos, kuriems ypač reikia šilumos, neretai visų užmirštus, pažeidžiamiausius žmones.

– Alvija, parengėte ne vieną projektą „Mes visi esame Lietuvos vaikai.“ Kaip, Jūsų akimis, per tuos dvidešimt metų pasikeitė gimtasis Alytus, Lietuva?

– Lietuva labai pasikeitė, ypač Vilnius, tačiau dar yra labai daug skaudulių. Atsimenu, kai važiavome pirmą kartą po kaimus, patyriau tam tikrą emocinį šoką, net verkiau. Sunku patikėti, kad dar taip žmonės sunkiai gyvena.

O mano gimtasis Alytus palieka pilko, tamsaus miesto įvaizdį, jeigu jį, pavyzdžiui, lygintume su Druskininkais. Norisi judresnio, gaivesnio miesto. Pasigendu savivaldybės, vietos politikų iniciatyvų.

Na, pavyzdžiui, prieš šešis metus įkūrėme Pasaulio alytiškių alėją. Ta mintis kilo Pasaulio alytiškių sambūryje, alėjoje buvo pasodinti įvairūs augalai iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Airijos, Ukrainos Švedijos, Norvegijos, JAV ir kitų šalių. Šiandien širdis skauda, kad kai kurių medžių neliko. Tiesiog nebuvo kam prižiūrėti džiūstančių augalų... Londone sulaukiau skambučių: „Gal mums patiems palaistyti anūkės sodintą medelį?“ O juk miesto valdžia žadėjo padėti, nepamiršti šios alėjos, įrengti informacinį stendą. Deja.

– Šiomis dienomis su Pasaulio alytiškiais kalbėjome, jog miesto centras galėtų būti kitoks, negu dabar. Žinoma, kitas dalykas, ar tai įmanoma techniškai padaryti, kam, pavyzdžiui, iš tikrųjų priklauso tie tušti sklypai, ko žmonėms nepasako miesto savivaldybė, jos vadovai?

– To unikalaus traukos centro nėra. Ką alytiškis galėtų pasiūlyti panevėžiečiui, jeigu jis norėtų aplankyti Alytų? Vasarą gal ir galima pakviesti išsimaudyti Dailidės ežerėlyje, o žiemą? Nekviesime juk žmonių žiūrėti, kaip mieste dega padangos. Alytus turi ir tokią skaudžią patirtį.

Ką reikėtų padaryti neatidėliojant? Visiems mums, alytiškiams, būtina surašyti strateginį planą, ir patiems nuspręsti, koks Alytus turėtų būti 2050 metais.

– Ar galite palyginti – visomis prasmėmis – Alytaus ir Londono savivaldybių darbą, merus?

– Labai svarbi yra politiko darbo patirtis ir supratimas, kad jis ateina žmogui tarnauti. Deja, Lietuvoje viskas kitaip – atėję į valdžią, politikai neretai  sprendžia asmenines, o ne piliečių, kurie jį išrinko, problemas. Politikas juk nelaimėjo pareigų viešajame konkurse, jį išrinko žmonės. Politikas turi į savivaldybę atsinešti tam tikrą patirtį iš buvusios darbovietės, privalo turėti tam tikrą išsilavinimą.

– Kaip Londono alytiškiai reaguoja į tuos skandalų, kurie persekioja Alytaus miesto valdžią?

– Žmonės skaito, domisi mero Nerijaus Cesiulio netikėtu praturtėjimu, supirktais butais, jo noru reklamuoti savo šeimą už visų alytiškių pinigus. Londone taip pat visko yra. Skandalai – neatsiejama politikos dalis, žmonės ir čia suklumpa lygioje vietoje, nes žurnalistai dirba gerai.

– Esate Pasaulio lietuvių bendrijos Švietimo reikalų komisijos pirmininkė. Meras N. Cesiulis per rinkimus žadėjo, jog Alytuje bus ir klestės savarankiška aukštoji mokykla. Žemaitijos kolegijos sunaikinimo patirtis rodo, kad galimai ne už kalnų ta diena, kai ir Dzūkijos sostinėje neliks čia įsteigto Kauno fakulteto.

– Jeigu toks švietimo naikinimas vyksta šalies mastu, tuomet sutinku, taip, sunku apginti savo pozicijas. Yra daug neprotingų centrinės valdžios sprendimų. O juk ką šiandien sunaikinsime, vėliau turėsime atkurti. Nekviesime juk tėvynainių iš viso pasaulio į tuščius Lietuvos laukus. Nustebau, kad Merkinės gimnazija sujungta su Valkininkų, tarp kurių yra 50 km atstumas...

Žinoma, mums, Pasaulio lituanistinio švietimo atstovams, nebaisios jokios kliūtys. Mes galime susirinkti ir mažame bute Niujorko centre, jeigu neišgalime išsinuomoti didesnių patalpų. Atsidavę žmonės savo kraštui šimtuose lituanistinių mokyklų visame pasaulyje moko vaikus lietuvių kalbos, istorijos ir tradicijų.

– Ar Pasaulio lietuviai galėtų konkrečiais darbais prisidėti prie valstybės gerovės, pavyzdžiui, Smetonos laikais JAV lietuviai pastatė ne vieną gimnaziją. Už bendrystę su Lietuvos regionais Jūs tapote Globalios Lietuvos apdovanojimų laureate. Kaip panaudoti, Alvija, Jūsų patirtį Alytuje?

– Ta lietuvių jėga, kuri yra užsienyje, yra labai stipri, daug žmonių garsino mūsų kraštą būdami užsienyje, daug prisidėjo prie nepriklausomybės atkūrimo. Vien ką reiškia Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis. Konkretūs darbai – ne utopija, tai realus dalykas. Juk galėtų žmonės ne tik grįžti, bet ir perkelti savo verslą į Alytų, čia galėtų būti jo filialas, kur alytiškiai galėtų įsidarbinti.

Mes kasmet sukviečiame 100 pasaulio vaikų į Dzūkijos miškus, kad jie pamatytų savo protėvių sodintus miškus, išgirstų jų kalbą. Užsieniečiams vaikams tokia bendrystė labai svarbi, vaikai pamilsta Lietuvą, pradeda mokytis lietuvių kalbos, intensyviai lanko kursus. Jeigu atvirai, aš tik išvykusi suvokiau, kas yra tėvynė, sava kalba, identitetas.

– Airijos prezidento namuose nuolat žybsi lemputė, kuri ragina viso pasaulio ai­rius grįžti namo. Ar nors vienas Londono dzūkas gavo Alytaus rajono ar miesto mero laišką, kviečiantį sugrįžti į Dzūkiją? Ar jūs jaučiate, kad esate laukiami čia, Alytuje?

– Žmogui labai svarbus dėmesys, jeigu gautų tokį laišką, manau, dažnas labai nustebtų. Gal tuomet jis rinktųsi ne finansiškai pelningą šalį, bet ten, kuris yra laukiamas. Dabar atlyginimai Lietuvoje ne daug kuo skiriasi nuo tų šalių, į kurias lietuviai kažkada išvyko ieškoti laimės.

Yra įvairių iniciatyvų, skatinančių tautiečių grįžti namo. Dauguma nori grįžti į didmiesčius, jeigu, tarkime, iš karto sugrįžtų 50 tūkstančių emigrantų, ar visi jie rastų čia darbą, o jų vaikai mokyklą ar darželius. Ta pati mokesčių politika neskatina sugrįžti.

Suprantu žmones, kuriuos slegia tėvynės ilgesys, pavyzdžiui, Australijoje gyvenantys Lietuvą aplanko kas septintus metus. O mane dažnai aplanko toks jausmas, kad...

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14069-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje griežtai draudžiamas

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Jei sėdit užsienyje, tai ir savo patarimus sau pasilikit, nes tiems, kurie liko gyventi Alytuje, patys žino kaip tvarkytis esant tokiai beviltiškai dabartinei miesto valdžiai. Nepilkit druskos ant mūsų žaizdų, o rūpinkitės savo dabartine esama aplinka. Tokių užsieninių patarėjų tikrai nereikia

    Komentaras

    Alytiškiai patys kalti kad į valdžią išrenka gaiarininkus, dainininkus, šokėjas ar batsiuvius. Neturi nuovokos ir kritinio mastymo. Nemoka pakovot už geresnią ateity.
    Darbininkų miestas buvo ir liko.

    Komentaras

    Viskas labai teisinga. Bet kas iš to? Balsuoja tik senjorai! Pašoka, dabar dar ir dainuoti pradėjo, pageria arbatėlės ir pirmyn į rinkimus. Jaunimas, kuris žino tikrąją padėtį, beveik nebalsuoja.
    Marijampolė jau ir universitetiniu miestu tapo, o kelyje į Alytų net rodyklių nėra. Seniai to pasigendam. Valdžioje ,,man ir man". Alytaus patriotų beveik nėra!!!

Kiti straipsniai