Ru­so­cen­triš­ko pa­sau­lio re­ci­dy­vai

Ta­čiau pa­ly­gi­nus ne­il­gai. Už ke­le­tą Lat­vi­jo­je tran­sliuo­to­jams tai­ko­mų rei­ka­la­vi­mų pa­žei­di­mų per tą lai­ką spė­jo pri­si­rink­ti ofi­cia­lių įspė­ji­mų, bu­vo nu­baus­tas ke­lio­mis fi­nan­si­nė­mis bau­do­mis. Taš­kas bu­vo pa­dė­tas pra­ėju­sią sa­vai­tę, vie­nos in­for­ma­ci­nės ka­na­lo lai­dos ve­dė­jui ėmus ra­gin­ti au­di­to­ri­ją ra­šy­ti spe­cia­liu elek­tro­ni­nio pa­što ad­re­su apie į ka­rą Uk­rai­no­je mo­bi­li­zuo­tų Ru­si­jos pi­lie­čių so­cia­li­nius po­rei­kius ir po­strin­gau­ti apie tai, kad gal­būt ka­na­lo dė­me­sys to­kioms pro­ble­moms ir jų ret­ran­slia­vi­mas pa­leng­vins mo­bi­li­zuo­to­jų ka­riš­kių da­lią.

Dėl to ki­lo ne­ma­žas triukš­mas: įta­kin­gi nuo­mo­nės for­muo­to­jai Lat­vi­jo­je tie­siai švie­siai rė­žė, kad pa­gal­bos oku­pa­ci­nei Ru­si­jos ka­riuo­me­nei ir ka­riš­kiams ieš­kan­tis ka­na­las ga­lė­tų mėž­tis iš ša­lies ir grįž­ti at­gal į Ru­si­ją, jei­gu tai lai­ko sa­vo ofi­cia­liu ar­ba nu­ma­no­mu veik­los tiks­lu. Ne­tru­kus bu­vo pri­si­min­tos per trum­pą lai­ką bu­vu­sios ma­žos ir di­des­nės „Dožd“ nuo­dė­mės Lat­vi­jo­je.

Ka­na­lo va­do­vy­bė ne­tru­ko su­pras­ti, kad rei­ka­lai yra pras­ti, dar tą pa­čią die­ną pra­ne­šė nu­trau­kian­ti ben­dra­dar­bia­vi­mą su pri­si­kal­bė­ju­siu lai­dų ve­dė­ju ir vie­šai at­si­pra­šė už jo ti­ra­das ete­ry­je.

O Lat­vi­ja dėl to ta­po dau­ge­lio į už­sie­nį nuo p. Pu­ti­no re­ži­mo pa­si­trau­ku­sių ru­sų kri­ti­kos tai­ki­niu. Ati­tin­ka­mų epi­te­tų ir me­ta­fo­rų tu­rė­jo iš­klau­sy­ti ne tik „Dožd“, sve­tin­gai (ko ge­ro – per­ne­lyg sve­tin­gai) pri­ėmu­si ofi­cia­li Ry­ga, bet ir kon­kre­tūs Lat­vi­jos pa­rei­gū­nai bei ati­tin­ka­mų tar­ny­bų at­sto­vai. Ši kri­ti­ka bu­vo smar­ki ir, nors reiš­kia­ma di­plo­ma­tiš­ka kal­ba, ta­čiau kaž­ko­dėl la­bai pri­mi­nė so­vie­ti­nių lai­kų anek­do­tu bu­vu­sį po­sa­kį – „ge­ras mies­tas ta Ry­ga, tik lat­vių ten per daug“. Pa­na­šiai bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie Ta­li­ną ar Pa­lan­gą. Toks so­viet­me­čiu pa­verg­tas tau­tas er­zi­nęs ir da­bar kar­to­ja­mas di­džia­ru­sių šo­vi­niz­mo mo­ty­vė­lis.

Kai ku­rie šiuo­lai­ki­niai ru­sų di­si­den­tai ape­lia­vo tar­si ra­cio­na­liais ar­gu­men­tais, esą jei­gu Lat­vi­ja no­rin­ti di­din­ti sa­vo įta­ką ru­siš­kai kal­ban­čia­me pa­sau­ly­je, tu­rė­tų su­pras­ti, kad TV ka­na­lo pa­žei­di­mai yra nie­kis, pa­ly­gi­nus su jo tu­ri­ma mi­li­jo­ni­ne au­di­to­ri­ja. Nors ne­te­ko net ne­ofi­cia­liai gir­dė­ti, kad Ry­ga su „Dožd“ bū­tų su­da­riu­si to­kį san­do­rį.

Pra­ėju­sį ant­ra­die­nį Lat­vi­jos elek­tro­ni­nių me­di­jų re­gu­lia­to­riaus ins­ti­tu­ci­ja mė­gi­no su­reng­ti kaž­ką pa­na­šaus į „Dožd“ ape­lia­ci­jos svars­ty­mą. Ta­čiau, kaip tvir­ti­na­ma so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, ka­na­lo va­do­vai at­vy­ko į po­sė­dį be ver­tė­jų į ir iš lat­vių kal­bos. Šis veiks­mas – taip pat iš tos pa­čios ope­ros. Ga­li bū­ti, kad anks­čiau ru­sų kal­ba „Dožd“ va­do­vams pa­vyk­da­vo ben­drau­ti su Lat­vi­jos val­džios at­sto­vais, ta­čiau jiems net į gal­vą ne­šo­vė, kad ape­liuo­ti į įsi­vaiz­duo­ja­mą tei­sin­gu­mą rei­kė­tų bent su mi­ni­ma­lia pa­gar­ba tai ša­liai, ku­rio­je esi li­cen­ci­juo­tas.

Ta pa­čia pro­ga vėl pri­si­mi­niau, kad ko­kiais 2010 m. Mask­vo­je ap­lan­kiau po­li­to­lo­gę Li­li­ją Šev­co­vą, ku­ri tuo me­tu dir­bo Mask­vos Car­ne­gie cen­tre. Mums ben­drau­jant, no­sį pro du­ris įki­šo ki­tas įžy­mus ru­sų po­li­to­lo­gas ir ano cen­tro eks­per­tas Alek­se­jus Ar­ba­to­vas. Pa­si­tei­ra­vo, kas aš ir apie ką mes kal­ba­me. Iš­gir­dęs, kad apie Bal­ti­jos ša­lis, Ry­tų Eu­ro­pą, aiš­kiai nu­si­vy­lęs – „aaa, apie tuos nykš­tu­kus (rus. źąšėčźč)“. Jam net no­ras ben­drai pri­sės­ti ar­ba­tos ta­po ne­mie­las. Po­nia Šev­co­va vė­liau vi­saip kaip at­si­pra­ši­nė­jo dėl ko­le­gos ne­tak­to, o po ke­lių mė­ne­sių ir pa­ti pa­li­ko fon­dą, nes jo ly­de­riais ta­po tas pats Ar­ba­to­vas ir Dmit­ri­jus Tre­ni­nas, ku­riuos vie­nas įžy­miau­sių šio me­to ru­sų ana­li­ti­kų An­dre­jus Piont­kov­skis va­di­no at­vi­rais Krem­liaus agen­tais, ku­rie į Va­ka­rų vi­suo­me­nių są­mo­nę grūs­te grū­do p. Pu­ti­no na­ra­ty­vus.

Man „Dožd“ šiek tiek gai­la. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad bu­vau jų fa­nas, ta­čiau žiū­ro­vas. Kai ku­rios jų lai­dos man pa­ti­ko. Vis dėl­to šio ka­na­lo va­do­vai šiek tiek pa­si­kly­do rin­ko­da­ros la­bi­rin­tuo­se. Sie­kė veik­ti ES ju­ris­dik­ci­jo­je su ru­so­cen­triš­ku pa­sau­lio su­pra­ti­mu min­ty­se, ta­ria­mai iš­sau­go­da­mi aukš­čiau­sius žur­na­lis­ti­kos stan­dar­tus.

Vos pra­dė­ję veik­lą Lat­vi­jo­je, jie ak­ty­viai įsi­jun­gė į kai­my­ni­nės ša­lies dis­kur­są apie so­viet­me­čio pa­min­klus, vė­liau ra­do­si už­sklan­dos su Ru­si­jos oku­puo­to Kry­mo pri­sky­ri­mu Ru­si­jai...

JAV re­mia­mas „Lais­vo­sios Eu­ro­pos“ hol­din­go tran­sliuo­ja­mas TV ka­na­las ru­sų kal­ba „The Cur­rent Ti­me“ (liet. tik­ras lai­kas) gal to­dėl yra ma­žiau po­pu­lia­rus ry­ti­nė­je Bal­ti­jos pa­kran­tė­je, ta­čiau ja­me „Dožd“ pa­si­tai­kan­čių re­ci­dy­vų ne­pa­ly­gin­ti ma­žiau.