„Ąžuolo“ premijos laureatas Narvydas: „Sugalvok, kas tave domina. Nuoširdžiai. Ir pabandyk“

Lietuvos kinas išgyvena eskapizmo erą – pagaliau lietuviški filmai gali pasiūlyti ne vien gilų samprotavimą ir arthausinę estetiką, o ir stimulą smegenims, atsikvėpimą žiūrovui: archetipinis siužetas su aiškia pabaiga, stilizuoti aktoriai, įtraukiantis veiksmas, paprastos metaforos, tempas.

Po darbo užėjau į kino teatrą, į Romo Zabarausko filmo „Aktyvistas“ premjerą, ir iš tiesų nusikėliau į kitokią realybę, į fikcinį pasaulį, kur susipažinau su lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų aktyvistais, vyko žmogiškos dramos ir dėmesį kaustė šaudo–gaudo stiliaus istorija. Grožėjausi patraukliais aktorių veidais ir seksualiais kūnais, apgalvotais kostiumais, mėgavausi garso takeliu. Žodžiu, profesionalų komanda pastatė komercijos pagrindus atitinkantį filmą. 

Ypač gerai „Aktyvisto“ komanda filme valdė spalvą ir šviesą. Vizualūs kontrastai kreipė žiūrovo žvilgsnį į tai, kas svarbu, ir lydėjo konflikto užuomazgas. O spalva atliko aiškią simbolinę funkciją: galinga deganti geltona, pavojinga mėlyna, (ant)gamtiška žalia. Kartu su manieringais personažais ir profesionaliu audiotakeliu, vizualinė detektyvo kalba kūrė noir estetiką tarp brutalistinių Kauno daugiabučių, kur vyko didžioji dalis filmo veiksmo. 

Apie smagumus ir sunkumus režisuojant ir operuojant norimus atspalvius ir šešėlius man papasakojo „Aktyvisto“ kameros operatorius N. Naujalis. Jį kalbina Aistė Dagytė.

- Gal galėtum trumpai nupasakoti savo kūrybinį kelią? 

- 2010 m. baigiau Lietuvos muzikos ir ir teatro akademiją. Tuomet buvo kitokia sistema – kasmet rinko skirtingą departamentą, tad aš stojau į operatorius, režisieriai buvo antrakursiai, garso režisieriai trečiakursiai, o prodiuseriai ketvirtakursiai. Studijuodamas nuolat dalyvavau filmavuose, mačiau daug skirtingų aikštelių: lietuviški, užsienio, ilgo, trumpo metro filmai. O daugiausiai mokausi iš režisierių. Jie visada įkvepia savo idėjom, o man tenka ieškoti, kaip jas išpildyti.

- Sakyčiau, ne tu mokaisi iš režisierių, o režisieriai su savo reikalavimais verčia tave mokytis pačiam. 
Juokiamės.

- Taip, taip. Mane visada traukė bendrauti su įdomiais kūrėjais. Po studijų baigimo dar kelerius metus toliau filmavau su studentais jų kursinius, diplominius darbus ir tebevaikščiojau į akademinius egzaminus. Nors pažymio jau negaudavau, iš tos patirties irgi mokiausi. 

- Kyla įspūdis, kad niekad nebuvai suabejojęs savo amatu, tau visada patiko tai, ką darai. Kada tai prasidėjo – studijų metu ar anksčiau?

- Turbūt per studijas. Užtruko kažkiek laiko susivokti, kas čia per profesija. Užaugau Alytuj, kur stoji mokytis tam, kad išvažiuotum į sostinę. Mano sprendimas studijuoti kiną tam tikra prasme buvo aklas. Kiną įsivaizdavau iš filmų, kuriuos mačiau, tačiau filmų žiūrėjimas ir gamyba yra du visiškai skirtingi dalykai. 

Kartais, būna, pražiopsai, kas pačiam įdomu, nes per daug galvoji apie tai, ką kiti pamanys. Svarbiausia sugalvoti, kas tave domina. Nuoširdžiai. Ir pabandyti. O jei nepasisekė – bandyti vėl. 

- Žiūrėdama filmą „Aktyvistas“ nepastebėjau, bet klausydama tavo žodžių prisiminiau, kad tikrai buvo kadrų, kuriuose kamera truputį slepiasi už sienos ar neįprastu kampu, kas kūrė tokį įspūdį, jog pats žiūrovas tykiai tupi pasislėpęs ir stebi veikėjų dialogus. O kaip matai savo rolę filmavimo aikštelėje? Kas tu labiau – menininkas ar techninis personalas?

- Daugiausia kūrybos yra pasiruošimo etape, kai galvoji, kaip kas turės būti. Tada seka techninis išpildymas, ir kuo geriau išmanai savo amatą, tuo geriau perkelsi menines idėjas į realybę. Žinoma, techninę dalį padeda spręsti komanda – režisierius, gafteris, gripas ir kiti. Kai dirba visa komanda, rezultatas pranoksta pradinę viziją. 

- Vienas paprastas kadras man paliko emocinį įspūdį, buvo impresyvus – tai saulės nušviestas daugiabutis, ant kurio mirgėjo lapų šešėliai. 

- Beje, šitas kadras buvo nufilmuotas per pietų pertrauką – ačiū komandai, kad paaukojo savo laisvą laiką. Būtent tą akimirką šviesa buvo labai graži, tad išsitraukėm kamerą ir nufilmavom. 

- Gal galėtum papasakoti, kuo darbas „Aktyvisto“ aikštelėje buvo kitoks?

- Galimai dešimtas pilno metro filmas mano karjeroje, ketvirtas bendras darbas su Romu. Procesas jau gerai pažįstamas, tad ir sprendimus priėmiau drąsiau. Norėjosi prabilti spalvomis, visiems interjerams sukurti skirtingus bruožus, skirtingus spalvų dizainus. Filmavome tikrose lokacijose, nuomuotuose butuose, tad dirbome atsižvelgdami į aplinką: jei buvo natūralios šviesos, tada daugiau užtamsinome erdves, iškėlėme kontrastus. Filme dominuoja dialogo scenos, o aš norėjau pokalbiams kurti atmosferą. Iš veikėjų pusės scenos statiškos, kamera nejuda, tad filmavimo aikštelėje įdarbinome spalvą ir šviesą.

- Kaip kilo idėja įdarbinti spalvą ir šviesą?

- Mes su Romu jau viens kitą jaučiam ir aš žinau, ką pasiūlyti, o jis žino, kaip mane surežisuoti. Vizualinėje kalboje išnyksta riba tarp to, ką sugalvojau aš ar režisierius. Scenarijuje užkoduota, kad reikės vizualinių sprendimų, pavyzdžiui, dialogai su mirusiu partneriu savaime prašosi atspalvio. Kino realybė turi turėti savitumo, o su Romu jau esam išdirbę, kaip tą savitumą kuriam.

Be to, kai filmuoji realiame bute, lokacija įspraudžia į realybės ribas – juk nepastumsi sienos, jei nori kameros toliau. Bet vietos autentika irgi turi savo žavesio – aš tai priimu kaip neišvengiamą aplinkybę, kurią turiu išnaudoti apšvietimo pagalba. 

- O kokį filmo kadrą tu išskirtum?

- Man įstrigusi ta scena, kai ateina rytas po pirmosios Bernardo ir Andriaus nakties. Ta scena labai atmosferiška: matai vaizdą už lango ir bute slankiojančius du savotiškus pusiau šešėlius. Ir yra toks kadras, kur Bernardas stovi dieninės užuolaidos fone, o Andrius – naktinės. Grafiškai veikėjai įgavo labai charakteringus portretus. Šitame kadre buvo daug natūralios šviesos, kurią mes stengėmės pažaboti, ir visą Andriaus butą buvome užkarstę juoda medžiaga. Buvo malonu, kad kažko norėjau, kažką įsivaizdavau, pabandėme padaryti ir išėjo.

- Atkreipiau dėmesį, kad Andriaus ir Bernardo laiką drauge lydėjo mėlyna. Kodėl?

- Kai filme pirmąkart pamatom Andriaus butą, jis yra šiltas ir jaukus, jokių šaltų atspalvių. O po mylimojo žūties į butą ateina šaltesnė spalva, ir jos vis daugėja. Kai ateina Bernardas į svečius, jis su savimi atsineša dar daugiau šalčio. 

- Atrodo, kad visame procese, nuo A iki Ž, sklandus komandinis darbas yra labai svarbu. 

- Taip, komunikacija yra svarbiausia. Pasiruošimo etape naudoju referencus, moodboardus, kad dar iki filmavimo kuo geriau atskleisčiau, kaip pats matau vizualią filmo kalbą. Komunikacija yra main. Iš sklandžios komunikacijos komandoje gimsta ir pasitikėjimas, o kai pasitiki komanda, gali ir atsipalaiduoti, o kai atsipalaiduoji, lieka daugiau vietos kūrybai. Jei tikrinsi, kaip kitas žmogus stato lempą, ar reguliuosi režisieriaus darbą, nepasitikėsi kolegomis – nebematysi visos esmės, vaizdo kadre.