„Ačiū už rū­pes­tį mū­sų gra­žia se­nat­ve“

Šio mė­ne­sio pa­bai­go­je su­kaks vie­ne­ri me­tai, kai Ates­nin­kuo­se du­ris  pra­vė­rė se­ne­lių na­mai „Ate­sys“. Taip jau nu­ti­ko, kad ir aš pa­te­kau į šiuos na­mus. Su­si­pa­ži­nau su dau­ge­liu gy­ven­to­jų, su nuo­sta­biu per­so­na­lu. Tad pa­no­rau pa­ra­šy­ti, ko­kio­je gra­žio­je, nuo­sta­bio­je vie­to­je mes gy­ve­na­me. At­va­žiuo­ki­te, pa­tys įsi­ti­kin­si­te. Eže­ras, žy­din­tys gė­ly­nai, me­džiai, suo­liu­kai – vis­kas gra­žu. Vi­sa tai pa­da­ry­ta žmo­nių, ku­rie čia dir­ba. Mū­sų ger­bia­ma, my­li­ma, pui­ki va­do­vė Emi­li­ja ne­tu­ri nu­my­lė­ti­nių – vi­si jai ly­gūs. Nuo­lat su šyp­se­na ji rū­pi­na­si mū­sų svei­ka­ta, mū­sų ge­ro­ve. Šven­čia­mas kiek­vie­no gim­ta­die­nis: tor­tas, ar­ba­tė­lė, gra­žūs pa­lin­kė­ji­mai. Or­ga­ni­zuo­ja­mos iš­vy­kos į  mie­las mums vie­tas, at­vyks­ta gru­pės, ka­pe­los su kon­cer­tais. Tik­rai mes gy­ve­na­me gra­žiai, pra­smin­gai.

Esu dė­kin­ga di­rek­to­rei už su­grą­žin­tą ga­li­my­bę vėl pra­dė­ti vaikš­čio­ti su laz­de­le. Dve­jus me­tus pra­lei­dau vos ju­dė­da­ma, dep­re­si­jo­je, vie­nat­vė­je. Ste­biuo­si, iš kur jo­je tiek kan­try­bės  Ačiū Jums, mie­la di­rek­to­re, už rū­pi­ni­mą­si mū­sų gra­žia se­nat­ve. Dė­ko­ju ir pa­va­duo­to­jai Jo­lan­tai, ku­ri ir­gi ma­lo­niai ben­drau­ja su mu­mis yra pui­ki šven­čių or­ga­ni­za­to­rė, mū­sų fo­to­gra­fė.
Su dė­kin­gu­mu no­riu pa­pa­sa­ko­ti apie mū­sų slau­gy­to­jos pa­dė­jė­jas, ku­rios at­lie­ka daug dar­bų:  su­ve­ža sė­din­čias ve­ži­mė­liuo­se mū­sų mie­las se­nu­tes pus­ry­čiams, pie­tums, pa­va­ka­riams ir va­ka­rie­nei. Pa­ti­kė­ki­te, tai nė­ra leng­va. Pa­ve­žio­ja jas po lau­ką, gė­ly­nus, ki­tas nuo­sta­bias vie­te­les. Ki­tos se­nu­tės at­ei­na su vaikš­ty­nė­mis ar­ba su laz­de­lė­mis. Dė­kin­gos esa­me In­drei, Dai­vai, Vi­dai ir Jo­li­tai, ku­ri dir­ba ne­se­niai, bet yra la­bai šau­ni. Lin­kiu joms stip­ry­bės ir sėk­mės. Mes gy­ve­na­me šva­riai, kam­ba­riai plau­na­mi, vė­di­na­mi, prau­si­mo­si kam­ba­riai, du­šai, kriauk­lės tie­siog bliz­ga. Kur pa­žvelg­si – vi­sur tvar­ka. Esa­me dė­kin­gos mū­sų mie­loms, ge­roms dar­buo­to­joms Vil­mai ir Kris­ti­nai.

Dar vie­nas nuo­sta­bus žmo­gus – ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja Dai­va, ku­ri rū­pi­na­si per­ri­ši­mais, in­jek­ci­jo­mis, vais­tais. Su­pran­ta mus, sen­jo­rus, ir pa­de­da, džiau­gia­mės jos bu­vi­mu.

No­ri­si pa­dė­ko­ti so­cia­li­nei dar­buo­to­jai Ni­jo­lei, ku­ri be ga­lo darbš­ti, kan­tri, mie­la, tie­siog at­si­da­vu­si sa­vo dar­bui, no­rin­ti vi­siems pa­dė­ti. Ji pa­si­rū­pi­no, kad no­rin­tys pa­si­mels­ti, pa­dė­ko­ti Die­vui, tam tu­rė­tų ga­li­my­bę.

Du kar­tus per sa­vai­tę, tre­čia­die­niais ir šeš­ta­die­niais, mus ap­lan­ko ma­sa­žis­tė Vi­li­ja. Po jos pro­ce­dū­rų mes net pa­jau­nė­ja­me. Mū­sų vi­rė­jos Re­da ir Dia­na ga­mi­na mums tin­ka­mą, įvai­rų ir ska­nų mais­tą.  Ačiū ir sėk­mės joms. O už gra­žią ap­lin­ką ir jos prie­žiū­rą dė­kin­gi Jo­lan­tai.

Esa­me 32 gy­ven­to­jai – 26 mo­te­rys ir 6 vy­rai. Jau­niau­siai – 65-eri, vy­riau­siai – 99-eri. Kiek­vie­nas su sa­vo li­go­mis, sa­vais skaus­mais, nuo­mo­nė­mis ir su­pra­ti­mais. Yra tik­rai pui­kių žmo­nių, iš­si­la­vi­nu­sių, dir­bu­sių svar­bius dar­bus – pran­cū­zų kal­bos mo­ky­to­ja, che­mi­jos dės­ty­to­ja, plau­ki­mo tre­ne­rė, gy­dy­to­ja sto­ma­to­lo­gė, ban­ko dar­buo­to­ja… Mie­los, įdo­mios mo­te­rys. Su mu­mis – bu­vęs Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos dės­ty­to­jas, da­bar svei­ko gy­ve­ni­mo puo­se­lė­to­jas, ne­nu­obo­dus pa­šne­ko­vas. Tu­ri­me gre­ta drau­giš­ką sen­jo­rą la­bai mėgs­tan­tį pa­žve­jo­ti mū­sų tven­ki­niuo­se.
Vi­siems gy­ven­to­jams lin­kiu svei­ka­tos ir nuo­tai­kos.

„Ate­sio“ na­mų gy­ven­to­ja Eu­ge­ni­ja