„Yra žmonių, kurie dar netiki, kad manęs jau nėra kultūros namuose“

– Dirbote Simno kultūros centro vadove nuo 2014 m., vėliau centras buvo pervardintas skyriumi, bet esmė nesikeičia – rajono kultūrinėje veikloje sukatės, ją organizuojate daugiau kaip dešimtmetį. Tai kodėl paliekate šį, kaip galima spręsti, širdžiai mielą darbą? Taip suprantu, tai Jūsų pačios sprendimas?

– Išėjau iš širdžiai mielo darbo, nes sulaukiau tokio amžiaus, kai galiu gyventi sau ir skirti daugiau dėmesio savo sveikatai, savo pomėgiams, skirti daugiau savęs šeimos nariams. Viskam yra pradžia ir yra pabaiga. Ir kas tai bebūtų, net skanus saldainis, kurį suvalgęs gali kartot, bet ateina momentas kai burna apsąla. Kaip geras muzikinis kūrinys, kurio gali klausytis dar ir dar, bet vėliau supranti, kad atsibodo ir nori kažko kito. Darbas kultūroje iš dalies irgi yra besikartojantis ir nuolat reikalaujantis keistis, ieškoti naujų formų ir naujų temų. Ir visada tu, kaip darbuotojas, esi vertinamas, nors tavo kasdieniai darbai visuomenei yra nematomi, bet užtat rezultatai – vieši. Dirbdama kultūrinį darbą nesijaučiau blogai, visada į darbą ėjau kaip į šventę. Mane džiugino pasiekti rezultatai, žiūrovų pilnutėlės salės, dalyvių gausa ir atlikėjų profesionalumas mano organizuojamuose koncertuose, kalėdinių eglučių parkelio įvairovė ir kas metai atnaujintos dekoracijos prie Simno miesto eglės. Žinoma, buvo ir tokių renginių kurie nesudomino gyventojų, nors jie ruošti su dideliu atsidavimu, bet po nesėkmių tiesiog atsirenki, ką turi daryti kitaip.

– Ar nustebinote bendruomenę savo viešu paatviravimu apie išėjimą?

– Yra žmonių, kurie ir dabar vis dar netiki, kad manęs jau nėra kultūros namuose. Apsipras. Tuščių vietų nebūna, manau, atsiras naujas, gal net ir jaunas žmogus, kuris su nauja energija sukurs Simne aktyvų ir įdomų kultūrinį gyvenimą.

– Rugsėjo 19 d. Simne minėsime išskirtinę istorinę sukaktį – 400 metų nuo Magdeburgo teisės suteikimo Simnui. Ar nebuvo gaila išeiti didelės šventės išvakarėse, turbūt ir Jūsų mintys, idėjos, darbas sudėtas į būsimą renginį? Dalyvausite kaip žiūrovė?

– Apie Simno šventę pradėjau galvoti dar pernai, kai rašiau Lietuvos kultūros tarybai projektą. Jis nebuvo finansuotas, pritrūko balų, bet dalis idėjų liko, jas dabar įgyvendins kolegos. Aš būsiu šventėje, bet ne kaip žiūrovė, o kaip Ąžuolinių kaimo bendruomenės komandos narys, prisidėsiu aktyviu darbu prie šventės dalyvių maitinimo.

– Esate kilusi nuo Daugų. Kuo šis kraštas Jums ypatingas?

– Taip, esu nuo Daugų. Mokiausi Rakatanskų pradinėje, Pocelonių aštuonmetėje, Daugų vidurinėje mokyklose. Baigus mokslus Vilniuje 1979 metais, gavau paskyrimą į Žuvinto kolūkį, taip ir prasidėjo mano pažintis su Simnu ir Simno kraštu. Čia gyvendama ištekėjau ir su vyru užauginome tris vaikus. Į kolūkį atėjau būdama 19 metų, šiais metais švenčiame 46 metų bendro gyvenimo sukaktį, net ir skaičiuoti nebereikia – Simno kraštas mano namai.

– Ką prisiminsite iš kultūrinio darbo Simne metų?

– Kol neapleis mano galvos atmintis, prisiminsiu viską: žmones, su kuriais teko kartu dirbti, lankytojus, kuriuos buvo malonu pažinti ir su jais bendrauti, renginius, kurie pavyko ir tapo tradiciniais, vadovus, kurie skatino nesnausti, dirbti, garsinti Simną. Malonu buvo bendrauti su įmonių, įstaigų vadovais, su seniūnijos darbuotojais, visada jaučiau labai didelę pagalbą iš „Simno komunalininko“ kolektyvo, džiugino bendri renginiai su Simno bib­lioteka. O žmonių aktyvumas priklausė nuo renginio temos aktualumo, jeigu pavykdavo sudominti, tai žmonių susirinkdavo tikrai nemažai.

– Kokią rajono kultūrą paliekate, kokius jos džiaugsmus ir problemas?

– Alytaus rajone kultūra tikrai neblogai gyvuoja, rajono kultūros centro skyriai turi gerą techninę bazę, lauko scena, įgarsinimas, normalios darbo sąlygos skyriuose, kuriuose dirba atsidavęs darbštus ir kūrybingas kolektyvas. O problemos? Jų iškyla vienokių ar kitokių, bet jos yra išsprendžiamos.

– Kokioms veikloms žadate skirti laiką dabar, kai būsite laisva nuo tiesioginių įsipareigojimų darbe?

– Be veiklos savęs nematau. Esu aktyvi Ąžuolinių kaimo bendruomenės narė, o bendruomenėje veiklos netrūksta. Mėgstu teatrus, koncertus, kiną. Esu nuolatinė baseinų lankytoja. Ir dar labai mėgstu keliones.

– Kokias šalis planuojate aplankyti? Ar keliaujate individualiai, ar su grupėmis, kokį poilsį mėgstate?

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.