Vy­tau­tas Bie­li­nis: „Aš prie­ši­nau­si sky­di­nių griū­čiai“ (FOTO)

Dir­bo 4 tūks­tan­čiai dar­buo­to­jų

Aly­taus ENSK aly­tiš­kiai va­di­no „sky­di­niais“, bet V.Bie­li­nis me­na, kad kom­bi­na­to va­do­vy­bė tokio trumpinio ven­gė, nes lai­kė pa­nie­ki­nan­čiu, o pa­tį ga­mi­nį – alyt­na­mį – va­di­no su­ren­ka­mu sky­di­niu na­mu.

„Sky­di­niai“ pra­dė­ti sta­ty­ti 1969 m., šiau­ri­nė­je Aly­taus da­ly­je, ša­lia ke­lio Aly­tus–Kau­nas. 1980 m. jie už­ėmė 13 hek­ta­rų plo­tą, kom­plek­są su­da­rė 7 ga­myk­los (me­die­nos ruo­ši­nių, san­tech­ni­kos ga­mi­nių, me­džio plokš­čių ir me­die­nos plau­šo ap­dai­los, ku­rios vė­liau bu­vo su­jung­tos į vie­ną, na­mų kon­struk­ci­jos, sta­lių kon­struk­ci­jų, mi­ne­ra­li­nės va­tos), 2 at­ski­ri ce­chai, au­to­trans­por­to ūkis, 14 pa­gal­bi­nių ce­chų, tar­ny­bi­nis kom­plek­sas, re­a­li­za­ci­jos sky­rius, val­gyk­los, skal­byk­los, spor­to ir ak­tų sa­lės…

Kom­bi­na­tą sta­tė net 8 už­sie­nio fir­mos. Sta­ty­bos dar­bai tru­ko 5- erius me­tus.

1990 m. re­kla­mi­nia­me lei­di­ny­je ra­šo­ma, kad kom­bi­na­te dir­bo maž­daug 5 tūkst. žmo­nių. V.Bie­li­nis pa­ste­bi, kad net pi­ko me­tais dau­giau­sia bu­vo 4 tūks­tan­čiai dar­buo­to­jų: „Mus ge­ro­kai pra­len­kė kai­my­nai, Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­tas.“

Aly­taus ENSK veik­lą pra­dė­jo 1973 m., pir­mo­ji pro­duk­ci­ja – me­džio plau­šo plokš­tės, o 1977 m. pa­ga­min­tas pir­ma­sis eks­pe­ri­men­ti­nis na­me­lis, va­din­tas alyt­na­miu. Jis bu­vo pa­sta­ty­tas Aly­taus ra­jo­no Ne­mu­nai­čio ko­lū­ky­je. Ne­mu­nai­čio se­niū­nas Ri­man­tas Avi­žie­nis pa­sa­ko­ja, kad šis is­to­ri­nis na­mas ati­te­ko tuo­me­ti­nio ko­lū­kio ko­mu­nis­tų par­ti­jos sky­riaus sek­re­to­rės Čes­lo­vos Je­ge­le­vi­čie­nės šei­mai ir iš­ki­lo da­bar­ti­nė­je Sau­lė­te­kio gat­vė­je. Ne­tru­kus ten at­si­ra­do ir dau­giau su­ren­ka­mų na­mų.

Į pir­mo­jo na­me­lio iš­siun­ti­mą kom­bi­na­to di­rek­to­rius Vla­das Sta­po­na­vi­čius pa­si­kvie­tė kos­mo­nau­tą Va­le­ri­jų Ku­ba­so­vą, o na­me­lį iš­ve­žė su lo­zun­gu „Sėk­min­go skry­džio“.

Nu­si­žiū­rė­jo Aust­ri­jos pa­vyz­dį

Ko­kia yra alyt­na­mių pro­jek­ta­vi­mo, at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja? V.Bie­li­nis sa­ko, kad ke­lias nu­ei­tas il­gas, o pa­ti idė­ja su­sie­ta su po­li­ti­ne eko­no­mi­ne si­tu­a­ci­ja – vien­kie­mių nai­ki­ni­mu. „Bū­da­vo, už­li­pu ant kon­to­ros sto­go ir žval­gau­si, gro­žiuo­si so­dy­bo­mis, vien­kie­miais, įtū­pu­siais į so­dus ir dar­žus, tar­si gar­ba­no­tus. De­ja, dėl įmo­nės plėt­ros te­ko tas gar­ba­nas kirp­ti…“

Kom­bi­na­to plėt­ra vy­ko sko­lin­to­mis lė­šo­mis – pa­šne­ko­vas me­na, kad ga­myk­la vi­są veik­los lai­ką mo­kė­jo sko­lą vals­ty­bės ban­kui. Bu­vo su­bur­ta spe­cia­lis­tų ko­man­da, ku­ri va­ži­nė­jo ne tik po Eu­ro­pą, bet net į Ame­ri­ką nu­vy­ko, rin­ko pa­vyz­džius, mo­de­lius, tech­no­lo­gi­jas.

„Iš es­mės tuo už­si­ė­mė Kau­no sta­ty­bos pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­tas. Jo spe­cia­lis­tai pro­jek­ta­vo mū­sų kom­bi­na­tą. Nu­si­žiū­rė­tas pa­vyz­dys iš Aust­ri­jos Cu­ker­ma­no fir­mos. Ame­ri­kie­čių tech­no­lo­gi­jos mums ne­ti­ko, nes ten na­mai su­rin­ki­nė­ja­mi iš at­ski­rų de­ta­lių, o mes no­rė­jo­me nu­vež­ti į kai­mą ko­ne už­baig­tą ir pa­sta­ty­ti ant pa­ruoš­to pa­ma­to“, – pa­sa­ko­ja V.Bie­li­nis.

Aly­taus na­mų kon­struk­ci­jos bu­vo su­ren­ka­mos iš spe­cia­li­zuo­ta­me ce­che pa­ga­min­tų sky­dų, tech­no­lo­gi­ja pa­si­žy­mė­jo pa­pras­tu­ma ir grei­ta sta­ty­ba. Per mė­ne­sį bu­vo pa­ga­mi­na­ma iki 150 su­ren­ka­mų na­mų. Pa­ma­tus ren­tė kom­bi­na­tui pri­klau­siu­si Kau­no sta­ty­bų di­rek­ci­ja, ku­ri vė­liau ta­po sa­va­ran­kiš­ka įmo­ne, o dar vė­liau – aly­tiš­kę įmo­nę ban­dė pri­si­jung­ti, nors ten dir­bo ke­tu­ris kar­tus ma­žiau dar­buo­to­jų ne­gu Aly­taus ENSK.

Se­ri­ji­niu bū­du ga­min­ti alyt­na­miai bu­vo skir­tin­go dy­džio: bran­giau­si – 5 kam­ba­rių, jie kai­na­vo 25 tūkst., 3 kam­ba­rių – apie 15 tūkst. rub­lių. Vi­sų ti­pų bu­vo po­pu­lia­rūs.

Sta­tė ne tik Lie­tu­vos kai­me

Su­ren­ka­mų na­mų trans­por­ta­vi­mui rei­kė­jo spe­cia­lių vil­ki­kų – 24 met­rų il­gio ir per 4 met­rus aukš­čio. Kom­bi­na­tas tu­rė­jo per 300 trans­por­to prie­mo­nių, jo­mis ne tik na­mus, ki­tą pro­duk­ci­ją ve­žė, bet ir me­die­ną, ki­tas me­džia­gas. Taip pat bu­vo iš­ve­ža­mos at­lie­kos. Vi­daus trans­por­te dir­bo apie 100 dar­buo­to­jų, bu­vo įsi­gy­ta per 60 trans­por­to prie­mo­nių.

Iš Aly­taus ENSK iš vi­so iš­ly­dė­ta 25 tūkst. su­ren­ka­mų na­mų. Bu­vęs il­ga­me­tis ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas tei­gia, kad dau­gu­ma jų ir nu­sė­do mū­sų ša­lies kai­muo­se. Dau­giau kaip 100 iš­vež­ta į Ar­mė­ni­ją, kur 1988 m. že­mės dre­bė­ji­mą žu­vo per 25 tūkst. žmo­nių, pus­šim­tis pa­sta­ty­ta prie Bai­ka­lo-Amū­ro ma­gist­ra­lės.

„Žy­mus to me­to gy­dy­to­jas of­tal­mo­lo­gas Svia­tos­la­vas Fio­do­ro­vas bu­vo už­sa­kęs pus­šim­tį alyt­na­mių, ku­riuos ren­gė­mės pa­sta­ty­ti Pa­mask­vė­je. Ėmė­me ga­min­ti šiek tiek ki­to­kius, ap­šil­tin­tus. Bet vi­sų nu­vež­ti ne­spė­jo­me. Dak­ta­ras vėliau žu­vo sraig­tas­par­nio ka­tast­ro­fo­je. Ma­lo­niai su juo ben­dra­vo­me“, – me­na pa­šne­ko­vas.

Tie­ki­mą pa­spar­ti­no lie­tu­viš­ka deš­ra

Iki 70 proc. alyt­na­mių ga­my­bai nau­do­ja­mos me­die­nos bu­vo lie­tu­viš­ka. V.Bie­li­nis pa­sa­ko­ja, kad pa­tys jos at­si­vež­da­vo daž­niau­siai iš Dzū­ki­jos miš­kų, Ig­na­li­nos, Šven­čio­nė­lių. Tik Že­mai­ti­ją ap­lenk­da­vo.

„Mask­va tei­kė pa­sky­ras, pa­vyz­džiui, 100 tūkst. ku­bi­nių met­rų me­die­nos iš Ko­mi­jos ar Arch­an­gelsko miš­kų gau­ti. Tin­ka­miau­si mums bu­vo spyg­liuo­čiai – pu­šis ir eg­lė. Ti­ko ber­žas, dre­bu­lė. Ąžuo­lo gau­da­vo­me tik iš Lie­tu­vos. O kad pa­sky­ro­se nu­ro­dy­tą kie­kį re­a­liai gau­tu­me, rei­kė­da­vo iš­si­pra­šy­ti – vie­nas tie­kė­jas pa­sa­ko­jo, kaip jam pa­vy­ko iki aukš­čiau­sio skirs­ty­to­jo „pri­ei­ti“. Su­ta­rė, kad jie va­žiuos vie­nu Arch­an­gelsko tram­va­ju­mi kaip ne­pa­žįs­ta­mi. Lie­pė vos ne per pus­ki­lo­met­rį iš­li­pus at­si­lik­ti, ta­da prie nu­ro­dy­tų du­rų pa­ki­šą pa­lik­ti ir ei­ti sa­vo ke­liais. La­bai ti­ko jiems lie­tu­viš­ka deš­ra, ypač pa­gei­da­vo ser­ve­la­to, o la­ši­niai ir pie­no ga­mi­niai ne­vi­lio­jo. Įdo­mu­mo dė­lei pa­mi­nė­siu, kad ser­ve­la­to ki­log­ra­mas kai­na­vo 6 rub­lius, o šlap­deš­rės – 60 ka­pei­kų. Ir deg­ti­nės rei­kė­jo, nes vi­si gė­rė lyg pa­siu­tę. Ofi­cia­liai gė­ri­mas bu­vo smer­kia­mas, bet prak­tiš­kai – var­to­ja­mas. Su mėgs­tan­čiais stik­le­lį dar­buo­to­jais ga­li­ma bu­vo da­ry­ti, ką no­ri. Jie ta­ve pa­lai­kys, o pri­rei­kus – gal ir kal­tę pri­si­ims. Val­džia ir­gi la­bai „py­lė“. Ir aš gė­riau, svar­bu bu­vo mo­kė­ti ne­nu­si­ger­ti. Kuo daž­niau su jais prie bu­te­lio pri­sė­si, tuo ir ba­lų dau­giau gau­si. Su blai­vi­nin­kais steng­da­vo­si grei­čiau at­si­skai­ty­ti, nes ne jų žmo­gus“, – pra­ei­tį me­na V.Bie­li­nis.

Kom­bi­na­tas tu­rė­jo tris va­do­vus

1982–1992 m. Aly­taus ENSK bu­vo lei­džia­mas laik­raš­tis „Pra­mo­nės ke­liu“, iš vi­so iš­ėjo 481 nu­me­ris, ne­ma­žai straips­nių skir­ta al­ko­ho­liz­mo pro­ble­mai. Te­mos apė­mė vi­sas dar­buo­to­jų gy­ve­ni­mo sri­tis, dar­bą ir lais­va­lai­kį, ra­šė apie šven­tes, ju­bi­lie­jus… „Kom­bi­na­to va­do­vy­bė bu­vo tar­si rū­pes­tin­gi tė­vai, ku­rie ma­tė ir rū­pi­no­si kiek­vie­nu dar­buo­to­ju, lai­kė kiek­vie­ną svar­biu. Gro­žis, šva­ra, tvar­ka, puo­šy­ba ypač rū­pė­jo pir­ma­jam kom­bi­na­to va­do­vui Vla­dui Sta­po­na­vi­čiui. Daug dė­me­sio jis sky­rė ap­lin­kos prie­žiū­rai ir tvar­ky­mui, gė­ly­nams, fon­ta­nams.

Vi­sus lau­kus, sta­ty­boms pa­si­bai­gus, už­sė­jo ir tvar­kė pa­tys įmo­nės dar­buo­to­jai – penk­ta­die­nį nuo pie­tų kon­to­ra ne­be­dirb­da­vo, vi­si tu­rė­jo lo­pe­tė­lės, cha­la­tus ir ei­da­vo, ly­gi­no lau­kus. Pa­čių žmo­nių iš­klo­tas ke­lias, iš­lie­ti bor­tu­kai, pa­čių pa­da­ry­tas fon­ta­nas vie­toj au­šin­tu­vo.

Bu­vo be ga­lo griež­tas, bet žmo­giš­kas. Kai įmo­nė bu­vo baig­ta sta­ty­ti, jį per­ke­lė dirb­ti į Kap­su­ką, da­bar­ti­nę Ma­ri­jam­po­lę, įkur­ti gelž­be­to­nio ga­myk­los. Pla­čiai bu­vo ži­no­ma, kad jis sta­to­mos, o ne vei­kian­čios ga­myk­los va­do­vas.

Per dau­giau kaip 65-erių me­tų dar­bo sta­žą pa­kei­tęs 36 dar­bo vie­tas, iš­skir­ti­nių sta­ti­nių sta­ty­to­jas V.Sta­po­na­vi­čius dar­bo kar­je­rą už­bai­gė, kaip pats yra sa­kęs, gul­bės gies­me – Pre­zi­den­tū­ra.

Vė­liau ENSK ėmė va­do­vau­ti Ed­mun­das Kal­mai­tis, jį pa­kei­tė...

Daugiau sužinokite skaitydami laikraščio „Alytaus naujienos“ 13997-ąjį numerį.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas*

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška sutartis. 

Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt