Visais Lietuvos miškais šiandien rūpinasi dzūkas iš Kumečių

Kaip tampama aplinkos viceministru? Ramūnas šypsosi ir sako, kad reikia turėti tam tikrų kompetencijų, teisės aktų kūrimo patirties ir, žinoma, mylėti gamtą.  Gimęs prie Metelių ežero, šiandien viceministras gyvena Alytaus r. Kumečių kaime, kuriame užaugo kelios jo giminės kartos. „Mokiausi Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje, o dabar mūsų šeima išsibarsčiusi per tris miestus – žmona dirba mokytoja Druskininkuose, aš – Vilniuje, o gyvename Kumečių kaime“.

– Turite dvi dukras, kaip jos reagavo į Jūsų naujas pareigas, nenustebo, kad tėtis išvažiavo dirbti į Vilnių? 

– Nenustebo, jos žino mano charakterį... Daug metų dirbau Metelių regioninio parko direktoriumi,  taip pat Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų parko direktoriaus pavaduotoju.

– Ar Vilniuje geriau gyventi negu Alytuje? 

– Ne, nes Dzūkijos sostinė yra mano gimtasis miestas. Ko pasigendu? Jeigu atvirai – nieko, visko čia užtenka, prie mūsų klubo „Baltijos baikeriai“ yra ir roko grupė, patinka Alytaus miesto parkai, Dainų slėnis. Tik kad to laisvalaikio ne tiek jau daug – nemažai laiko atima kelionės motociklu, aplankyta ir Norvegija, ir Marokas, dar užsiimu taktiniu šaudymu, mėgstu gaminti valgius, dažniausiai kepu kepsnius. 

– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas per tą pusmetį?

– Labai pasikeitė. Darbas Aplinkos ministerijoje – labai atsakingas, privalau išmokti apsišarvoti kantrybe, nes turiu išklausyti įvairių visuomenės interesų grupių nuomones. Kuruoju ir Kauno zoologijos sodą, ir visus Lietuvos miškus. Man pavaldžios trys ministerijos politikos darbo grupės.

– Praėjusį savaitgalį Aplinkos ministerija Vyriausybei pateikė nutarimo projektą dėl miškų. Ką iš esmės keisite?

– Bus aiškesnis miškų paskirstymas – padvigubės labiausiai saugomų miškų grupė, į ją pateks daugiau vertingų valstybinių ir privačių teritorijų, I ir II miškų grupės tai yra labiausiai saugomos, apims beveik penktadalį visų miškų. Nacionalinių parkuose ir draustiniuose nebeliks IV grupės – ūkinių miškų. Jų, beje, šalyje sumažės 4 procentais. 

Ne mažesniu kaip 1 km atstumu nuo miestų ribos esantys miškai bus priskirti IIB miškų grupei, o miškai, esantys patvirtintose Europos Bendrijos (EB) svarbos buveinėse, taps IIA grupės miškais. 

Priėmus Seime įstatymą, I grupės rezervatiniai miškai sudarytų 2,6 proc., II grupės specialios paskirties miškai (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai) – 16,2 proc., III grupės apsauginiai miškai – 10,4 proc., o IV grupės ūkiniai miškai – 70,8 proc.

– Iš ko labiausiai ministerijoje jaučiate spaudimą? Iš medienos perdirbėjų, visuomeninių judėjimų? Gal ir dzūkai spaudžia į kampą? Ar griežtas esate vadovas?

– Leidžiu žmonėms ramiai dirbti ir savarankiškai siekti rezultato. Iš dzūkų kol kas – ne, jokio spaudimo nejaučiu, bet tikiu, kad jo dar sulauksiu. 

Kuruoju Lietuvos miškininkystės reikalus, ši sritis šiandien yra labai jautri visuomenei, nuolat diskutuoju ir su medienos perdirbėjais. Kartais iš širdies su jais „pasikapojame“. 

– Dėl ko nesutariate?

– Turime problemą dėl apvalios medienos išvežimo iš Lietuvos. To, beje, nepavyksta sustabdyti nei lenkams, nei latviams. 

– O Dzūkijos savivaldybių merai jau aplankė jus ministerijoje, ar bent pasveikino su šiomis pareigomis?

– Teko bendrauti su Druskininkų meru Ričardu Malinausku. Siūlome apriboti kirtimus pasienyje, tikiu, kad nepatenkintų bus daugiau, ribojamas ir biržės plotas – vidutinis jos plotis šalyje bus 0,9 metro. Kiti merai klausimų kol kas, matyt, neturi.

– Valdžios sprendimai jaudina  ir privačių miškų savininkus. Raitininkų kaime gyvenantis ūkininkas Juozas Drobnys „Alytaus naujienoms“ su širdgėla kalbėjo, kad turi 8 ha miško saugomoje teritorijoje, bet juo naudotis negali – jam siūloma 500 eurų kasmetinė išmoka penkeriems metams. Tuo tarpu Valstybinė miškų urėdija ten pat, saugomoje teritorijoje, kerta mišką. Žmogus pergyvena, kad po penkerių metų galutinai praras savo turtą. Atimsite iš ūkininko mišką?

– Ne, miško valstybė neatims. Yra numatyta lėšų, apie 2 milijonų eurų, išmokoms iš europinių fondų miškams supirkti iš privačių savininkų. Bet valstybė pirks su tam tikromis išlygomis, pavyzdžiui, jeigu tas miškas turi daug gamtinių vertybių, yra saugomų buveinių ir panašiai.

Taip pat numatyta galimybė mokėti kompensacijas privačių miškų savininkams, kai jų miško žemėje pakeičiama miškų grupė ir dėl to uždraudžiami plynieji pagrindiniai kirtimai. Šios kompensacijos būtų mokamos kasmet dalimis, ne ilgiau kaip penkerius metus – vietoj anksčiau siūlytų 20 metų.

– Ar nežadate koreguoti Valstybinės miškų urėdijos veiklos, kad būtų daugiau pasitikima vietiniais miškininkais, gal daugiau galių reikia suteikti savivaldybėms?

– Urėdija turi rūpintis ne tik uždirbamu ekonominiu pelnu. Pirmenybė turi būti teikiama ekologiniams ir socialiniams tikslams. Šiandien pagrindinis Aplinkos ministerijos  tikslas – keisti ūkininkavimo būdą miškuose. Lietuva nėra Brazilija, masiškai miškai nėra kertami, bet pasitaiko atvejų ir dėl neteisėtų kirtimų.

– Buvo atvejis, kai miškų tarnybos darbuotojas leidimą kirsti išduodavo savo brolio įmonei, o vėliau, kaip paaiškėjo, tą mišką kirto pats. Kaip po tokių faktų žmonėms pasitikėti valstybe?

– Jeigu yra tokių atvejų, reikia kirsti iš peties, tokius faktus reikia viešinti. 

– Kokius uždavinius keliate sau? Tarkim, kokius miškus paliksite po šios Vyriausybės kadencijos?

– Tikiuosi, kad nebebus tokių plynių miškuose, kurias mačiau prie Druskininkų. Numatoma dar apie 20 tūkst. ha miškų steigti EB svarbos buveines, kurios vėliau bus priskirtos atitinkamai I ir IIA miškų grupėms.

Visą straipsnį rasite naujausiame, laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (40/14100).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas