Vilniuje prasidėjo Knygų mugė

„Vaigos“ stende jaunųjų skaitytojų ir jų tėvelių lauks iš Alytaus kilusi autorė Jovita Mazina. Ji mugėje papasakos apie savo naują knygelę „Kajus ir ateiviukas ieško dingusios žiemos“. Alytiškė, Druskininkuose gyvenanti Asta Česnulevičienė mugėje pristato knygą „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją". Mugės metu bus pristatyta ir A. Laužonytės bei I. Laužonytės knyga „Per paskutinę vakarienę“. Sesės yra taikomųjų, vizualinių ir scenos menų kūrėjos bei tyrėjos, kurioms svarbu meno ir mokslo sintezė.

Knygą sudaro 33 pokalbiai (16 duetų) su žinomais Lietuvos kultūrologais, filosofais, menininkais, pedagogais, tarp jų su iš Alytaus kilusiu išeiviu JAV, kinezeterapeutu Samueliu Tacu, dailininku Valentinu Butanavičiumi. Šalia interviu kiekvienas pašnekovas interpretuoja gerai žinomus meno kūrinius, tarp kurių Rafaelio ,,Atėnų mokykla”, Leonardo da Vinčio ,,Vitruvijaus žmogus”, Mikelandželo ,,Adomo sutvėrimas”, Edvardo Muncho ,,Šauksmas” ir kt. „Matydamos, kaip dabartiniu laikotarpiu stiprėja galingos kultūrinės niveliacijos tendencijos, nusprendėme ieškoti kultūrinės savasties, kuri susipina su atmintyje išdilusiomis istorijomis“, – knygos idėja dalijosi Inga ir Alma.

Knygoje vystoma mokytojo ir mokinio tema. Kaip sako pačios autorės, leidinys gali būti atspindys Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio progos metu iškeltos idėjos ,,Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.“ įgyvendinimui.

„Ugdymo istorija išryškino dėsningumą, kad tik asmenybė gali ugdyti asmenybę, kad mokytojo negali pakeisti nei instrukcijos, nei tobuliausias mokymo turinys, metodai ar priemonės. Mokytojas savo asmenybės bruožų visuma, erudicija, taktu, socialumu, optimizmu daro mokiniams didžiulį įspūdį, o drauge ir įtaką“, – sako Alma ir Inga.

„Lietuvos tautai, išgyvenusiai tamsius laikus, labai svarbu išsaugoti istorinę atmintį, ją atkurti. Šioje knygoje labai stipriai fiksuojama istorinė atmintis, tai tarsi Lietuvos istorijos metraščio dalis. Dvi nuostabios dzūkaitės, kaip svajotojai M. K. Čiurlionis, S. Geda, V. Krėvė, ne tik įžvelgė, bet ir pasiryžo eiti šiuo nelengvu, bet labai reikšmingu keliu,“ – knygą įvertino Antanas Andrijauskas, akademikas, civilizacijų teoretikas.

– Esate sakęs, kad žmogaus rankos turi dirbti su kūnu kaip su muzikos instrumentu, tarsi groti klavišais...

– Kineziterapijoje pats svarbiausias dalykas – rankos. Pateiksiu pavyzdį su fortepijonu: iš pradžių juo pagroja Rimas Geniušas, tada ateis pagroti Petras Geniušas, ir muzika bus skirtinga. Abu gali būti labai geri, bet labai skirtingi. Tas pats ir su dailininkais. Kiekvienas dailininkas sukurs kitokią liniją. Tas pats ir su kineziterapeutais. Tai ne tas pats, kaip nusipirkti gydytojo išrašytus antibiotikus, nes nesvarbu, ar juos pirksi Vilniuje ar Kaišiadoryse – tabletė ta pati. Esame vieninteliai gyvūnai, rankomis atliekantys kažką unikalaus.

(Ištrauka iš ciklo „Kartos. Mokytojas–Mokinys“ pokalbio su S. Tacu).

Parengė Saulė PINKEVIČIENĖ