Veik­lioms ponioms įsi­su­kus, žo­džiai ir gai­dos su­kri­to į kny­gas

Jau ne pir­mą kar­tą pa­si­tvir­ti­na tei­gi­nys, kad Aly­tu­je yra daug veik­lių, ak­ty­vių, rū­pes­tin­gų ir kū­ry­bin­gų žmo­nių, jų ne­si­no­ri pa­lik­ti ne­pa­ste­bė­tų. Po vie­no Aly­taus miš­raus cho­ro „Pu­ti­nas“ šven­ti­nio kon­cer­to pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je trims ži­no­moms aly­tiš­kėms – Gra­ži­nai  Sa­bec­kie­nei, Sta­sei Šlia­žie­nei ir Zo­fi­jai Rau­lič­kie­nei ki­lo min­tis iš­trauk­ti iš stal­čiaus chor­meis­te­rio Al­gi­man­to kū­ry­bą. Jo su­vie­ny­tus žo­džius ir na­tas kny­gos pa­vi­da­lu pa­teik­ti pla­tes­nei au­di­to­ri­jai. Ne­tru­kus prie tri­ju­lės pri­si­jun­gė pu­ti­niš­kė Ja­ni­na Ur­bo­nie­nė. Grei­tai ži­nia pa­skli­do pla­čiau, fi­nan­siš­kai  pri­si­dė­ju­sių­jų ra­do­si net­gi dau­giau ne­gu ak­ty­vios mo­te­rys pla­na­vo. 

Ant­rą­ją Ka­lė­dų die­ną, Al­gi­man­tui šven­čiant gim­ta­die­nį, per ste­bė­ti­nai trum­pą lai­ką su­rink­ta kny­gos iš­lei­di­mui rei­ka­lin­ga su­ma įkri­to į jo są­skai­tą. „Man tai pri­ly­go dvi­gu­bam ste­buk­lui. Juk aš jau ne­bu­vau pe­da­go­gas, tik var­go­ni­nin­kas, ku­ris no­ri ir šį dar­bą pa­lik­ti, bet vis dar ne­pa­lie­ka“, – ne­slėp­da­mas jau­du­lio kal­bė­jo A.Da­ba­šins­kas, pri­sta­ty­da­mas sa­vo il­ga­me­tę kū­ry­bą, su­dė­tą į dvi kny­gas.

„Dai­na – vi­sas Al­gi­man­to, o ir ma­no gy­ve­ni­mas. Jo dai­nos mus ir su­ve­dė: aš tuo­met dir­bau Mi­ros­la­vo vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je di­rek­to­re, o jis at­vy­ko po stu­di­jų dirb­ti mu­zi­kos mo­ky­to­ju. Kar­tu įvai­riuo­se an­sam­bliuo­se, vė­liau baž­ny­ti­niuo­se cho­ruo­se gie­do­jo­me. Vy­ras – la­bai kū­ry­bin­gas, iš tie­sų na­tų pil­nos sek­ci­jos bu­vo pri­krau­tos. Gal ir bū­ta min­čių vi­sa su­si­ste­min­ti, su­dė­ti, bet vis ati­dė­lio­ta. Ir štai bi­čiu­liai pa­ty­liu­kais ėmė ir pa­ruo­šė Al­gi­man­tui įspū­din­gą do­va­ną jo gim­ta­die­nio pro­ga – ga­li­my­bę iš­leis­ti ne vie­ną, o net dvi kny­gas. To­kia do­va­na vy­rą nu­ste­bi­no ir pra­džiu­gi­no. Vi­sai šei­mai pri­si­dė­jus prie pa­ruo­šia­mų­jų dar­bų, šian­dien tu­ri­me la­bai lai­min­gą  mū­sų Al­gi­man­tą“, – kal­bė­jo žmo­na Al­do­na Da­ba­šins­kie­nė. Ji pa­dė­kos žo­džių iš­sa­kė šios gra­žios ini­cia­ty­vos su­ma­ny­to­joms, vi­siems ben­druo­me­niš­kai pri­si­dė­ju­siems, pri­sig­lau­du­siems prie kny­gų spaus­tu­vei ruo­ši­mo.

„Pu­ti­no“ cho­ro dai­ni­nin­kai, Mi­ros­la­vo Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čios cho­ris­tai at­li­ko Al­gi­man­to kur­tas dai­nas ir gies­mes, ta­čiau ne vie­nas pa­si­ge­do Da­ba­šins­kų du­e­to, ma­est­ro kaip spal­vin­go te­no­ro so­lis­to. Po­nia Zi­ta, bu­vu­si A.Da­ba­šins­ko mo­ki­nė, pri­si­mi­nė, kad jau­nas mu­zi­kos mo­ky­to­jas ne tik la­bai žais­min­gai, su hu­mo­ru mo­kė su­pras­ti mu­zi­ką, bet da­lį pa­mo­kos links­mi­no dai­no­mis – stip­rus jau­no mo­ky­to­jo bal­sas dre­bin­da­vo Mi­ros­la­vo mo­kyk­los sie­nas. „Pra­ėjo be­veik pen­ki de­šimt­me­čiai, aš ta­pau mo­čiu­te, bet ma­no mo­ky­to­jas – vis dar jau­nat­viš­kas ir ener­gin­gas“, – pras­min­ga po­pie­te pa­si­džiau­gė aly­tiš­kė Zi­ta. O tie, ku­rių dar­bas ar po­mė­gis su­si­jęs su mu­zi­ka, li­ko su­ža­vė­ti, kad jų na­mų bib­lio­te­ka pa­si­pil­dė nau­din­gais lei­di­niais.